Bet neskubėkite nusivilti mūsų visų „skauduliu“ Palanga – čia yra taip gerai, kad net ir besišlapinantys vaikiukai bei tai skatinančios jų negudrios motinos įspūdžio nesugadina – jos tėra mūsų visų veidrodinis atspindys, su kuriuo mums visiems reikia kuo greičiausiai susitvarkyti. Jūs ir vėl šiek tiek pyktelėjote ant manęs, ką aš čia dabar, koks gi čia po galais jūsų atspindys, jūs juk į smėlį nečiurškiate? Dėl Dievo meilės, taigi ne apie jus aš ir kalbėjau, o apie tai, ką mums visiems kartu reikia apsikuopti. Ar – išsikuopti.
Na, o dabar, kai gavote dozę privalomojo negatyvo apie Palangą, mat be jo jums Palanga – ne Palanga, sėskite skaityti apie šimtus dalykų, kurie ten yra tobulai geri. Tobulai geri, tobulai funkcionuoja, teikia džiaugsmą ir smagumą. Tiesa, aš tikiuosi, kad jau labai greitai kalbant apie Palangą jums nebereiks išgirsti nors „ko nors“, nors mažytėlaičio dalyko apie tai, kas ten yra negerai (ar tiksliau – kaip viskas ten yra negerai), aš nuoširdžiai tikiuosi, kad aš prisidėsiu prie to sovietinio palikimo, ką ten palikimo, tiesiog sovietinio vėžio išgyvendinimo ir išgydymo. Kokio? Ogi tos nesibaigiančios saviniekos, saviplakos ir menkinimo viso tai, kas mūsų, kas gražu, kas gerai. Menkinimo, nes lietuviška ir mūsų, o ne „užsienietiška“.
Fui, ta marozų Palanga, kas į ją važiuoti begali!
Važiuodama į Palangą padariau klaidą – šen bei ten pranešiau apie tai. Rezultato anei reakcijos ilgai laukti nereikėjo: „Pfui. Pilna ten marozų“. Beje, žodis „marozai“ nėra mano asmeninis, jį tik atkartoju jums, nes jūs jį man vis kartojate. Painu? Ne. Aš gi sakiau – esu tik jūsų veidrodinis atspindys.
Sekanti reakcija buvo irgi nenuvilianti „girdėjau, jog...“. Na, žmogus rašė apie tai, jog esą jis girdėjęs, jog kokioje nors Italijoje viskas yra pigiau. Pigiau ir, žinoma, tūūūūūūkstančius kartų geriau. Girdite – „jis girdėjęs“! Žinoti tai jis nežino, bet jam užtenka būti girdėjus. Nes, na visi mes „girdėjome“. Kad brangu, kad per brangu, kad „marozynas“, kad... Ir taip – daina be galo, metai iš metų.
Kada galiausiai atsitokėsime ir suvoksime, kad kenkiame patys sau?
Kaip, naiviai klausiate? Ogi tiesiogiai ir labai paprastai. Per pastaruosius maždaug penkiolika metų Palangoje atostogauju viso labo antrą kartą. Net ne atostogauju, o užšokau kelioms dienoms. Mane tiesiog purtydavo vien nuo minties, kad galėčiau į ją važiuoti – juk aplinkiniai, o ir tie įžymieji „Palangos verslininkai“ pasistengė, ypatingai pasistengė formuodami mano nuomonę. Pasistengė taip, kad aš „žinodama“, kaip ten viskas blogai, metų metais nė kojos ten nekėliau. Mat man tikrai nesinorėjo kiūtoti tarp rusiškos muzikos, ypatingai blogo maisto ir „kaimiečių pliaže irgi Basanavičiaus gatvėje“. Nesinorėjo ir viskas. Juoba, kad visažinis lietuvis, o ypač tas, kuris niekur nekeliauja, man aiškindavo, kad Turkijoje, o vat jau Turkijoje, o ten tai viskas beveik už dyką ir taaaaaaip gerai! Tai ir keliavau į Turkiją, nes gi – gerai. Nebuvo ten man nei labai gerai, nei pakerėjo ji mane taip, kad iki šiol kvapo negalėčiau atgauti, betgi – garbės reikalas buvo į Palangą nevažiuoti!
Beje, berašant šį straipsnį, draugas iš Amerikos paklausė ar įmanoma kavinių tualetuose rasti šilto vandens ir muilo rankoms nusiprausti. Ne, ne juokais jis klausė, kitaip tariant – ne „ant bajerio“, o rimtai, labai rimtai. Suprantate?! Tas suformuotas blogasis įvaizdis taip greitai neapleis mūsų visų galvų, o tai reiškia, kad dalis žmonių ir, ko gero, labai nemaža dalis žmonių mieliau rinksis nebūtinai geros kokybės turkijas, vietoj to, kad paliktų kapitalą savo šalyje, leistų jam čia suktis ir daugintis. Mūsų visų labui.
Palanga blizga tualetais
Todėl darsyk – į smėlį jums čiurkšt tikrai nereikia. Na, nebent esate tas legendarinis „marozas“ ar tokį auginanti jo mama. Tuomet ir šis straipsnis ne jums. Atleiskite.
Palanga blizga. Blizga tualetais. Blizga švara. Tvarkingais šaligatviais. Beprotiško grožio gėlėmis. Blizga tualetais. Oi, jau sakiau tai? Matote, vis dar negaliu patikėti tuo, jog ten ant kiekvieno kampo, kiekviename žingsnyje jų pilna ir jie švarūs, gražūs, civilizuoti, mat... Mat juos naudoja civilizuoti žmonės, tai yra – jūs ir aš. Tokios maroziškos mamulės, na, kaip straipsnio pradžioje aprašytos, tėra gūdžios praeities atplaiša, su kuria, aš nuoširdžiai tikiu, jūs ir mes kartu labai greitai susitvarkysime brėždami pakantumo ar tiksliau – nepakantumo ribas. Juk tai vyksta visų mūsų namuose, kurorte, šalyje – sakykite kaip norite, svarbiausia, kad mes visi bendrai kartu sutartume dėl visiems mums (ne)priimtinų elgesio normų.
Nemandagūs ukrainiečiai – irgi mūsų visų atspindys
Apie maistą Palangoje ir kavines tikrai nerašysiu – na, man būtų šiek tiek nuobodu tai daryti, kai Lietuvoje apstu gero maisto ekspertų ir išmanytojų. Ar su ironija aš čia? Aha, netgi ir su nemaža. Bet apie tai – kitąkart. Dabar apie Palangos maistą, kuris nesužavėjo, gal net labiau buvo neskanu, nei skanu, bet aš ir nepersistengiau rinkdamasi ir domėdamasi. Šimtų eurų gurmaniškam maistui leisti neketinau, man įdomiau buvo pasižvalgyti, ką sau gali leisti vidutinio storumo piniginės turėtojas, nei vaidinti, jog mano išpuoselėti viduriai tegali suvirškinti tik instagramams ir feisbukams parodyti tinkamą maistą. Tai jei norite mano labai paviršutiniškos nuomonės – brangoka ir iš klumpių neverčia. Bet, kaip matote, dar gyva, o tai reiškia, jog kažkaip tas kelias dienas maitinausi. Tai kol kas tiek ir užskaitykime.
Tiesa, mes gi apie ukrainiečius norėjome. Tai va, kadangi nevengiau ir į parduotuvę užsukti, na, kad ir prie fantastiškos žuvies nusipirkti tobuliausio pasaulyje išradimo – greitai paraugtų agurkų, teko susidurti ir su kita realybe, tai yra ta, su kuria susiduria tikrasis palangiškis kasdien, eidamas, pavyzdžiui, į Rimi.
Mielieji Rimi parduotuvių tinklo savininkai, o ir šiaip ten atsakingi žmonės – ši pastraipa jums! Bet kartu ir mums, o tai reiškia – mums visiems. Žodžiu. Tai, kad jūs įdarbinate ukrainiečius – puiku. Netgi labai puiku. Bet. „Dobryi den“ vidury lietuviškos parduotuvės mane ne tik, kad išmuša iš vėžių – visų pirma labai nemaloniai nuteikia. ŽIAURIAI nemaloniai. Aha, žodis „žiauriai“ visos didžiosios.
Išmokti tokius žodžius ar žodžių junginius kaip „Slava Ukraini“ ar „Razom do peremogi“ man tikrai jokių problemų nesudarė. Nesudarė problemų išmokti ir kitokių - tarkime, žinau, kaip ukrainietiškai yra pirštinė ar šmotelis. Na, žinau ir dar daugiau, bet ne apie mano lingvistines žinias čia. Čia – apie ukrainiečių lingvistines žinias. „Aš – ukrainietė“ naglai man akis išpučia kasininkė, ir aš truputį sutrinku. Taip, taip, būtent „naglai“, nes „įžūliai“ ar kaip kitaip neperduos to pojūčio. „Aha“, sakau aš, vis dar šiek tiek sutrikusi. O mintyse galvoju – „ir“? O begalvodama jos kukliai paklausiu – o tai, ehm, šitą, o na, o kaip būtų, jei jūs man bent „laba diena“? Geriau jau būčiau neklaususi. Gaunu tą „laba diena“, jei jau kitaip negaliu, kaip ji man sako. Aptarnaujama esu taip, kaip baisiausiais sovietiniais laikais tuščiame mėsos skyriuje. Nesusidėjus prekių turiu pasitraukti, nes kitai pirkėjai jau yra įsakmiai liepiama judėti į priekį. Negaliu niekaip pasitraukti, nes tas Rimi, Palangos centre yra tokio mažumo, kaip koks chruščiovinis butelis, o pirkėjų joje – nevaikiškai daug.
Tai apie ką aš čia? Ogi apie norą ir pagarbą. Kitas ten įdarbintas ukrainietis lygiai taip pat dėjęs ant to mūsų nervinančio „laba diena“, jo modus operandi – identiškas. Bet žiūrėkite, mieli ukrainiečiai, jei pavyko man, pavyks ir jums – na, čia toks būtinasis elementas mūsų visų bendram ir maloniam buvimui kartu. Ne, ne būtinasis, jis – tiesiog privalomas. Aš, mes viską suprantame, kas vyksta ir kur jūs atsidūrėte. Bet būdamas pardavėju, kasininku, valytoju, tvarkytoju, siuvėju, galiausiai, jūs jau esate tam tikrų funkcijų vykdytojas, o funkcijos dažniausiai yra neatsiejamos nuo pareigų. Arba kitaip pasakysiu – mano šalyje yra priimta sveikintis. Ir pasisveikinimas mano šalyje skamba „laba diena“. Dobryi den su jumis (ir mumis) sveikinasi tie, kurie nei mums, nei jums nelinki gero. Ir niekada nelinkės.
Na, o šiaip – Palanga yra kažkas neįtikėtino. Nuostabi gamta, nuostabi atmosfera, mandagūs žmonės – Palanga mus visus daro šiek tiek geresniais. Palanga mums visiems leidžia būti šiek tiek labiau savimi: su leopardinėmis timpomis, laivo kapitono kepurėmis ar naktį švytinčiais balionais. Palanga šiek tiek išlaisvina tikruosius mus. Palanga – vieta, kur be galo gera būti. Čia „tolerancija“, „sugyvenimas“ nėra tušti žodžiai, jie čia – gyvenimo būdas. Čia mašinos nepypia, nes tu važiuoji su dviračiu – beje, apskritai negirdėjau nė karto pypiančios mašinos. Čia išsitenka visi. Čia brangu. Taip, pakankamai, o gal net labai brangu.
Bet Palanga mus tuo pačiu ir moko. Švaros. Tvarkos. To, kaip turi atrodyti miestas, kuris turi šeimininką. Kaip tu turi būti aptarnaujamas kavinėse, kur padavėjos malonios ir tikrai paslaugios. Kur Maxima kasininkė, nors jai ir nepriklauso, ratu apsuks bent keturias savitarnos kasas, kol galiausiai jai kas nors paskolins „Ačiū“ kortelę, tam, kad ji man galėtų padaryti nuolaidą knygoms.
Bet svarbiausia – Palanga mus moko, jog norint turėti, reikia mokėti. Jog reikia mokėti už viską. Palanga tuo pačiu mus moko ir kapitalizmo – moki, tai ir reikalauk. Gerų, kokybiškų paslaugų, gero, kokybiško poilsio – o to, mano mielas skaitytojau, Palanga siūlo tikrai su kaupu. Palanga taip pat moko, jog norint turėti, turi užsidirbti, o dar – pasitaupyti. Pasitaupyti, gal net ir visus metus, kad paskui galėtum mėgautis ir sau leisti. Žodžiu daryti taip, kaip tai daro visas civilizuotas vakarų pasaulis. Nepatinka, niurni ir nori nemokamai? Ne bėda. Girdėjau baltarusiškasis kaimynas (beveik) už dyką dalina pasus.