„DELFI Dėmesio centre“ – pokalbis su Ministro Pirmininko patarėju Skirmantu Malinausku, Švietimo ir mokslo ministre Jurgita Petrauskiene, Lietuvos Socialdemokratų partijos pirmininku Gintautu Palucku ir Tėvynės sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų pirmininku Gabrieliumi Landsbergiu.
– Ministre, šiandieninis premjero pareiškimas jums buvo netikėtas? Ar jau matėte signalų, kad taip bus?
J. Petrauskienė: Pradėjus pertvarkas švietimo ir mokslo sistemoje ne kartą sulaukiau siūlymų atsistatydinti. Yra ne kartą bandyta rengti interpeliacijų. Todėl, kad pradėti pokyčiai išjudino tikrai daug ir politinių interesų, ir institucinių interesų. Turbūt ta perkrova, kuri įvyko, buvo reikalinga.
– Jūs vadinate tai perkrova. Ką reikėjo perkrauti: viešą erdvę, politinę kultūrą?
J. Petrauskienė: Turbūt ir tai, ir tai. Kalbant apie politinę kultūrą švietimas ir mokslas yra tos sritys, kurios reikalauja ne tik valdančiųjų palaikymo, bet ir opozicijos. Tai įrodė daugelio šalių pavyzdžiai. Tačiau dabar, artėjant vieniems ir kitiems rinkimams, matome, kad politikai stengiasi naudotis ta situacija kaip lengva reitingų kėlimo aikštele. Manau, taip demonstruojama mūsų politinė kultūra.
– Kada premjeras jums pasakė, kad ragins jus atsistatydint?
J. Petrauskienė: Ryte. Visi susitikom, kaip įprastai pirmadieniais ryte, ir premjeras tai po to pranešė spaudos konferencijoje.
– Kiti ministrai kelia daugiau klausimų. Jeigu švietime yra krizė šiuo metu, tai sprendimas dėl aplinkos ir kultūros ministrų tikrai daug ką nustebino. Kokie buvo argumentai?
S. Malinauskas: buvo kalbėta, kas tas perkrovimas? Tai dalies komandos atnaujinimas galėtų būti tas perkrovimas. Žinoma, šiuo metu labiausiai liepsnoja švietimo ir mokslo ministerija, bet ir kitose ministerijose norėtųsi daugiau rezultatų. Apie tai premjeras šiandien ir kalbėjo. Dabartiniai ministrai gali būti pakeisti žmonėmis, kurie mokės efektyviau ir galbūt padarys didesnį proveržį konkrečiose srityse.
– Kokie esminiai argumentai? Juk tiek aplinkos ministras, tiek kultūros ministrė nėra eiliniai žmonės – jie yra specialistai, tai turi būti konkrečios priežastys, kodėl juos reikia keisti. Kodėl keičiami du ministrai? Visuomenė turi teisę žinoti.
S. Malinauskas: be jokios abejonės. Premjeras apie tai ir kalba - keičiami trys ministrai, nes būtent tas tris sritis norima sustiprinti. Yra urėdijų reforma, kuri labai gerai įvykusi, ir yra sričių, kur kyla labai daug klausimų: nuo miškų kirtimo, iki vilkų. Nereikia ieškoti konkrečios priežasties. Reikia klausti, ar galime padaryti geriau? Ministras Pirmininkas nusprendė, kad galime.
– Profesionalų vyriausybėje buvo trys neprofesionalūs ministrai - juos pakeis profesionalai. Tokia mintis?
S. Malinauskas: klausimas, ar juos pakeis profesionalai. Neprofesionalų kol kas yra dauguma, manau, jų ir liks dauguma.
– Pone Paluckai, keičiami trys ministrai. Kas šiandien įvyko?
G. Paluckas: manau, tai buvo viešųjų ryšių akcija siekiant suvaldyti neigiamas emocijas ir norint parodyti, kad premjeras valdo situaciją. Buvo paaukoti trys ministrai, kurie turi silpniausią užnugarį Seime ir valdančiojoje daugumoje. Ponas Veryga, kuris yra ne mažiau „malkų priskaldęs“ ir sukėlęs visuomenėje ažiotažą, turi tvirtą politinį užnugarį. Ponas Kukuraitis – dėl jo kai kurių sprendimų buvo susirinkę ir didesni mitingai, bet užnugarį jis turi. Dėl to ir paaukoti tie, kurie politinį užnugarį turi silpniausią.
– Pone Landsbergi, jūs šiandien paraginote Ministrą Pirmininką trauktis. Kodėl?
G. Landsbergis: manau, kad jo žingsnis gali būti interpretuojamas labai paprastai – reformos, kurios pradėtos, nevyksta arba vyksta blogai, yra netinkamos ir t.t. Kad ir kaip bežiūrėsi, bet iš esmės jis vadovavo visam procesui. Skvernelis pasirinko gerbiamą Jurgitą ir kitus ministrus. Jis pradėjo reformas, jis jas tęsia. Ir dabar jis pripažino, kad jos patyrė fiasko. Ramūnas Karbauskis, sakydamas, kad jokia kita vyriausybė daugiau reformų nėra pradėjusi, yra visiškai teisus – daugiau idiotiškų reformų nėra pradėjusi nė viena vyriausybė ir jų nesugebėjusi pabaigti. Kažkas už tai turi prisiimti atsakomybę. Iš esmės atsakingas už visus ministrus yra Saulius Skvernelis.
– Ramūnas Karbauskis sakė, kad ministrai tarsi dirbo gerai, bet bėda - komunikacija. Klausykit, darbai valstybėje yra svarbūs politikui, o ne „kas pas mus valstybėje geriausiai tvarkosi su viešaisiais ryšiais“.
S. Malinauskas: aš pats atėjau iš žurnalistikos ir dabar suprantu, ką politikai turi omenyje sakydami, kad bėda komunikacijoje. Turėjome ankstesnes socialdemokratų ir konservatorių vyriausybes - kai nieko nedarai, tada nėra jokių problemų komunikacijoje. Niekas nestreikuoja, niekas ministerijų neužiminėja. Gabrielius ragina premjerą atsistatydinti. Ar jūs, Gabrieliau, esate pasiruošęs prisiimti atsakomybę? Ar esate pasiruošęs formuoti vyriausybę? Švietimo ministrę turbūt turėtumėte - savo verslo partnerę, savo žmoną.
G. Landsbergis: Ministras Pirmininkas anksčiau ar vėliau atsistatydins, nes artėja Prezidento rinkimai. Esant aplinkybei, kai reikėtų atsakomybės iš opozicijos - mes visada buvome ir esame pasirengę.
– Pone Paluckai, ar visuomenei užtenka argumentų, kodėl yra keičiami trys ministrai?
G. Paluckas: premjeras mėgsta kartoti, kad visuomenės teisė žinoti nėra absoliuti. Tai čia jis ta teisia pasinaudojo – nieko nepasakė, bet ministrų nėra. Šiuo atveju, manau, kad premjeras pasinaudojo švietimo ministre. Prisiminkime neseną Medikų sąjūdžio piketą. Tos profsąjungos buvo pakviestos pas premjerą: buvo šnekėta, buvo derėtasi. Dabar mokytojų profsąjunga kelia reikalavimą dėl beveik 300 mln. eurų – tikrai ne ministrei išspręsti šią problemą. Neturi ji kišenėje tų pinigų. Kur buvo premjeras visą šitą laiką? Jo nebuvo ir nėra.
G. Landsbergis: šiandien Jurgita Petrauskienė yra ir premjero įkaitė, ir, tiesą sakant, didelė atsakomybė yra ir žmogaus, apie kurį šiandien nekalbame - tai finansų ministras Šapoka. Jo pasiūlyta mokesčių reforma iš esmės išėmė iš kitų metų biudžeto beveik 300 mln. eurų. Jis nesuteikė galimybės nei jums, ponia Jurgita, nei kitiems ministrams derėtis su profsąjungomis adekvačiai. Šiandien nebėra dėl ko derėtis, nes nei jūs, nei kitas ministras, nei premjeras nebeturi tų pinigų apie kuriuos būtų galima kalbėtis.
– Kaip sakė vieno partijos lyderio senelis, ar nėra tokioj situacijoj išsiūbuojamas valstybės laivelis? Trisdešimt žmonių užima ministeriją ir valstybė atleidžia ministrą.
S. Malinauskas: yra akivaizdu, ką ir premjeras pasakė, galima derėtis dėl visko, bet dėl ko negalima derėtis, tai ar laikysimės įstatymų šitoj valstybėj, ar ne. Aš suprantu, kad tas populizmas gali pramušinėti stogą, bet Andriui Navickui yra aiškiai ištransliuota premjero žinia – jūs pažeidinėjate įstatymą. Jeigu pažeidinėjate įstatymą, yra institucijos, kurios gali tai užkardyti. Buvo prašoma ir šiandien mokytojų atlaisvinti patalpas. Visi nuščiuvo, bet nieko nedaro. Jeigu prašymas nebus vykdomas, gali būti kviečiama ir policija.
G. Paluckas: tie žmonės, kurie šiandien yra ministerijoje, kurie piketuoja, jie apie savo ateitį jau negalvoja. Jie mato, kad sukasi didžioji politinė ir administracinė mašina, ir jie dėl to asmeniškai tikriausiai nukentės.
– Esate tuo tikras?
G. Paluckas: aš esu tikras. Iš to kokią karingą retoriką girdžiu iš pono patarėjo ir pono premjero – tai yra smaugimas administracinėmis priemonėmis.
– Naujosios Lietuvos istorijoje buvo įvairiausių protesto akcijų ir valdžia skirtingai reagavo. A. Brazausko finansų ministrė Dalia Grybauskaitė, Aukštaitijoje žemdirbiams uždarius kelius, pasakė: negausite nė vieno cento, išsiskirstot arba iškviesiu policiją. Dainius Pavalkis tam pačiam Andriui Navickui per streiką pasakė, kad netenkins nė vieno reikalavimo.
G. Landsbergis: laikysenos politikų gali būti įvairios, bet, manau, turime sisteminę bėdą – viešojo sektoriaus problemą. Iš esmės visos viešojo sektoriaus grupės atlyginimai, kurie nesikeičia dešimtmetį, pradeda dramatiškai skirtis nuo viešojo sektoriaus atlyginimų. Tai yra pritvinkęs pūlinys, kuris tikrai sprogs.
J. Petrauskienė: manau, tai yra dar vienas pavyzdys, kodėl nepasitiki švietimas įvairiais politiniais pasisakymais. Todėl, kad pernai metais pirmą kartą per turbūt trisdešimt nepriklausomybės metų yra pasirašyta kolektyvinė sutartis švietimo srityje. Penkios profsąjungos pasirašė dėl etatinio mokytojų darbo apmokėjimo, dėl ilgalaikio mokytojų atlyginimų kėlimo. Vienintelė profsąjunga, kur niekas nežino, kiek joje narių (be tų trisdešimt, gyvenančių ministerijoje), nesiekė šio susitarimo, nepasirašė galutinio susitarimo. Taigi mes negerbiame tos didesnės dalies pedagogų, kurie priklauso kitoms profesinėms sąjungoms, kurie pasirašė susitarimą, kurie šiandien dirba ir moko vaikus.
– Pone Malinauskai, čia pabaiga ar pradžia?
S. Malinauskas: čia ne pabaiga. Esu nustebęs, kad šiandien pirmą kartą mačiau opozicijos lyderius, kurie ragino užiminėti įstaigas. To tikrai nebus. Pabaiga bus, kai bus rastas susitarimas. Bet dėl švietimo ir mokslo ministerijos pabaiga bus greit.