Prie konferencijų stalo sėdi daugiau nei 20 asmenų: įdegę žiniasklaidos atstovai baltais šilkiniais marškiniais, politikos mokslų profesoriai prakaituotomis barzdomis, sportbačius avintys įmonių vadovai ir aš. Moterų prie stalo nėra. Visi rūko – nuo dūmų net oda panižo.
2002 m. buvau ką tik baigęs universitetą, gyvenau Maskvoje ir dirbau tyrimų centre, skirtame glaudinti politinius Rusijos ir JAV ryšius. Draugiškai nusiteikęs rusų leidinio vadovas, pageidavęs, kad jam dirbčiau, pakvietė mane į susitikimą Maskvoje – taip atsidūriau Rusijos žiniasklaidos guru apsuptyje, sovietų laikų televizijos centre „Ostankino“ – pagrindinėje Kremliaus skleidžiamos propagandos būstinėje, kur įsikūrę didžiausi Rusijos televizijos kanalai. Būtent šioje vietoje susirinko šviesiausi Maskvos protai į kassavaitinę sesiją, ketindami nuspręsti, ką „Ostankino“ turėtų transliuoti.
Prie šio stalo sėdėjo garsiausi politinių televizijos laidų vedėjai.
„Visi puikiai žinome, kad tikros politikos nebus, – patikino vienas iš jų. – Vis dėlto mes privalome žiūrovams sukurti įspūdį, kad šis tas vyksta. Turime jiems sukuti pramogą. Taigi ką darysime? Ar pulsime oligarchus? Kas mūsų priešas šią savaitę? Politika turi būti panaši į filmą!”
Praėjus beveik dešimtmečiui šis „politinis filmas“ tapo kur kas niūresnis ir keliantis nerimą, rašo politico.com. Įžengę į Rytų Ukrainos miestus Rusijos kariai visų pirma užima televizijos bokštus ir ima transliuoti Kremliui palankius televizijos kanalus, o tada vietiniai gyventojai pradeda kalbėti apie fašistus Kijeve ir baisius JAV sąmokslus, skirtus išvaryti rusus iš Rytų Ukrainos. Nerimą kelia ne tik tai, ką šie žmonės sako, tačiau taip pat ir tai, kaip jie tai daro, – laisvai liejasi neadekvati paranoja ir absurdiškos teorijos, kurių paneigti tiesiog neįmanoma.
„Informacinis karas – tai pagrindinis šiuo metu vykdomas karas, ruošiantis dirvą tikriems kariniams veiksmams“, – įsitikinęs vyriausiasis Kremliaus propagandos skleidėjas Dmitrijus Kiseliovas. Putino Rusijai tai puikiai pavyksta: apjungiant nešvariausius viešųjų ryšių mechanizmus ir „smegenų plovimo“ technikas kontroliuojami ne tik rusai – veržiamasi ir į kaimynines valstybes, rengiamos prieš Vakarus nukreiptos atakos.
Kyla nauji pavojai – žinau, nes mačiau propagandos masto augimą savo akimis. Sovietiniais laikais televizija transliavo nuobodžias laidas. Nors buvo rodomi penki kanalai, daugelis regionų matė tik du – vienas transliavo nesibaigiančias vadovų kalbas, o kitas – baletą. 1991 m. kai komunistai mėgino pasipriešinti perestroikai, pasibaigusiai Sovietų Sąjungos griūtimi, vienas iš televizijos kanalų nenutrūkstamai rodė „Gulbių ežerą“. Vis dėlto negailestinga dešimtojo dešimtmečio demokratija, žinoma „dermokratijos“ pavadinimu, pavertė televiziją pagrindine politine priemone, o oligarchai perėmė didžiųjų televizijos kanalų kontroliavimą tam, kad galėtų jai pasinaudoti, nes rinkimai, populiarumo reitingai ir įvaizdis tapo itin svarbūs.
2000 m. V. Putinui užėmus Rusijos prezidento postą jis perėmė televizijos kontroliavimą, kelią jam pastoję oligarchai buvo suimami ir tremiami. Devynias laiko juostas ir penktadalį pasaulio sausumos teritorijos užimančioje šalyje nuo Ramiojo vandenyno iki Baltijos jūros, nuo Arkties iki Centrinės Azijos dykumų, nuo viduramžius menančių kaimų, kur žmonės vis dar semia vandenį iš medinių šulinių, pramoninių miestų iki dangoraižių iš stiklo ir plieno – televizija yra vienintelė jėga, galinti vienyti, valdyti ir apakinti žmones.
Pasitelkęs televiziją Kremlius praneša, kuriems politikams bus leista atlikti marionetinės opozicijos vaidmenį, kaip turi būti suvokiama šalies istorija, ko gyventojai turi bijoti ir ką manyti. Šio didžiojo šou centre – pats V. Putinas, atliekantis kario, mylimojo, medžiotojo nuoga krūtine, verslininko, šnipo, caro ir supermeno vaidmenį. „Žinios – tai smilkalai, kuriais laiminami Putino veiksmai“, - man teigė televizijos prodiuseriai ir viešųjų ryšių specialistai. Sėdėdamas cigarečių dūmuose skendinčioje patalpoje jaučiau, kad realybė gali būti formuojama. Man atrodė, kad sėdžiu kartu su stebukladariais, galinčiais projektuoti postsovietinės Rusijos ateitį.
XXI a. Kremlius kontroliuoja žiniasklaidą lygiai taip pat, kaip tai buvo daroma sovietiniais laikais, tačiau vienos klaidos Rusija niekada nebekartos – televizija niekada nebebus nuobodi. Pagrindinis šių dienų televizijos tikslas – apjungti sovietiniais laikais buvusią kontrolę su vakarietišku pramoginiu požiūriu į televiziją. Šiam tikslui pasiekti reikia specialistų iš Vakarų, kurie, rusų manymu, žino televizijos sėkmės receptą.
Būtent dėl šios priežasties aš ir atsidūriau tarp jų. 2006 m. perėjau į žiniasklaidą – dirbau su dokumentika britų ir amerikiečių televizijos kanalams. Sulaukiau kvietimo atvykti į Rusiją ir dirbti šios šalies televizijos kanalams. Tuo metu daugybė prodiuserių iš Vakarų šalių norėjo dirbti sparčiausiai besivystančioje Europos televizijos pramonėje.
Televizijos tinklai, kuriuose dirbau, buvo politiškai neutralūs. Jų misija – dideliais kiekiais gaminti rusiškas populiarių Vakarų šou versijas. Vienas iš pirmųjų tokių šou „Hello-Goodbye“ – jau anksčiau Nyderlanduose ir JAV transliuotas realybės šou. Šiame šou vedėjas kalbino keliautojus pasitinkančius ir išlydinčius žmones Maskvos Domodedovo oro uoste graudi istorija apie išsiskirti priverstus įsimylėjėlius, kai vienas iš jų darbo reikalais turėjo išvykti į San Franciską, siautulingam savaitgaliui į Tailandą išvykstančių draugų kompanija, boso iš komandiruotės Londone laukianti slaptą jį įsimylėjusi sekretorė. Gali pasirodyti, kad oro uostas – niekuo neišsiskirianti vieta, negalinti sudominti vakariečių, tačiau šalyje, kur gyventojai dar visai neseniai negalėjo laisvai keliauti, o skrydžiai vis dar laikomi prabanga, prieinama augančiai tačiau vis dar nedidelei viduriniajai klasei, šiam šou neabejotinai netrūko socialinių ambicijų – buvo rodoma naujoviška globalizuota Rusija švytinčiame naujame oro uoste, simbolizuojančiame ryškią augančią tautą.
Vis dėlto šis vakarietiškas modelis pasiteisina toli gražu ne visada. Pavyzdžiui, pramoginiam televizijos kanalui TNT parengus rusišką „The Apprentice“ šou versiją, projektas žlugo. Šis projektas buvo skirtas nepriklausomiems ir savarankiškiems verslininkams, tačiau Rusijoje šlovinami pilkieji funkcionieriai, o nepriklausomi daug žadantys verslininkai uždaromi į kalėjimus arba ištremiami iš šalies. Šio šou siunčiama ideologinė žinutė Putino Rusijai nereikalinga.
Daugybė kitokių formatų buvo kur kas sėkmingesni. „Dancing on Ice“ projektas sėkmingas dėl rusų meilės dailiajam čiuožimui. Realybės šou, tokie kaip, pavyzdžiui, „Survivor“, paremti dalyvių žeminimu ekstremaliomis sąlygomis, o tai nėra svetima gyvenantiems šalyje, kur valdžios spaudimas yra norma.
Man niekada nėra tekę dirbti televizijoje, kurios misija – politinė ir psichologinė kontrolė. Televizijos kanalas NTV – vienas didžiausių televizijos tinklų, net nesistengiančių rodyti, kad Rusija yra puiki vieta gyventi, kaip tai darė televizijos kanalai sovietiniais laikais – taip jie neteko žiūrovų pasitikėjimo. Šiuolaikiniai kanalai daro visiškai priešingus dalykus: nuolat rodomos siaubą keliančios istorijos apie šalies viduje kylančius pavojus, taip skatinant žiūrovą pažvelgti į tvirtą Kremliaus ranką. Net ir su mokslu susijusios televizijos laidos naudojamos manipuliaciniais tikslais. 2009 m. parodytas brangiausias Rusijos televizijos istorijoje dokumentinis filmas „Plesen“. Šiame filme kalbama apie visą Žemę apimančius pelėsius – nematomą, tačiau baisų priešą, kurio šėtoniškos sporos veržiasi į mūsų gyvenimus, neša ligas ir mirtį. Kai šis filmas pasirodė televizijos ekranuose, žmonės puolė pirkti kovai su pelėsiu skirtas priemones, o skirtinguose Rusijos kampeliuose gyvenantys rusai puolė skambinti filmą parodžiusiai televizijai, prašydami pagalbos.
Ekranus pasiekė ir kiti dokumentiniai filmai apie psichologinį ginklą. Vienas tokių – 2009 m. pasirodęs filmas „The Call of the Void“. Tai filmas apie šių laikų slaptuosius agentus, informuojančius žiūrovus apie naujuosius jų sukurtus žmogaus psichiką veikiančius ginklus. Šiame dokumentiniame filme teigiama, kad Rusijos kariuomenė samdo ekstrasensus, kurie moka pasiekti transo būseną, patekti į pasaulio kolektyvinę pasąmonę, o tada įsibrauti į užsienio valdininkų mintis ir atskleisti jų nedorus kėslus. Filme pasakojama, kad tokių sugebėjimų turintis ekstrasensas įsibrovė į buvusio JAV prezidento George‘o W. Busho smegenis, o tada išsiaiškino jo patarėjų tikslus, todėl bet kokie nedori JAV planai buvo sugriauti. Šio filmo žinutė aiški – jei slaptosios tarnybos gali įsibrauti į JAV prezidento mintis, jos neabejotinai gali įsiveržti ir į paprastų žmonių galvas, o tai reiškia, kad valstybė kontroliuoja viską ir seka kiekvieną mintį.