Istoriko Arūno Streikaus vertinimu, svarbiausia minėtos knygos žinutė yra apie agentų vaidmenį. Tai – įtaka savo aplinkai, nuomonės formavimas, o ne informacijos, kuria būtų galima, pavyzdžiui, užkirsti kelią antisovietinėms akcijoms, teikimas.
Baiminasi reakcijų
Savo knygą Knygų mugėje vasarį pristatinėjusi K. Burinskaitė tikino ilgai vengusi temos apie KGB agentus, bet, pasak jos, tyrinėti KGB veiklą ir nepaliesti šio aspekto, neįmanoma.
„Aplink šią temą yra daug mitų, daug emocijų, daug negatyvo ir šiek tiek ir baisoka bijant reakcijos, nes visiems neįtiksi – vieniems gal bus per gerai parodyta, kitiems gal per blogai tie agentai“, – svarstė ji.
Autorė pasakojo norėjusi nuimti nuo temos mitų skraistę bei pasiaiškinti, kokia yra KGB agentų veikla, vaidmuo tarp kitų KGB priemonių.
Rinkti informaciją knygai, K. Burinskaitės teigimu, buvo gana sudėtinga – daug dokumentų sunaikinta, o kai kas esą prieinama tik su leidimu.
„Man pasisekė, kad aš turiu teisę susipažinti su įslaptinta informacija, tai praskleistas tas šydas apie agentus kaip apie asmenis šitoje knygoje“, – pasakojo K. Burinskaitė.
Tai, kad atsirado knyga apie KGB agentus, pasak jos, lėmė ir gyventojų užklausos, kai internete pradėti viešinti KGB dokumentai.
„Pradėjome gauti tokius užklausimus, ar dėl tam tikrų asmenų nepadariau karjeros, arba išmetė iš darbo, neišvažiavau į užsienį, čia turbūt kaltas mano kaimynas, mano kolega ir taip toliau. Aišku, gali būti ir taip, kad tie kaimynai ir kiti asmenys iš tikrųjų kalti dėl nesusiklosčiusių kitų žmonių likimo dalykų, bet man patiko buvusios generalinės direktorės T. B. Burauskaitės pasakymas, kad žmogus yra kartais tiesiog blogas ir nereikia būti agentu norint daryti blogus dalykus.
Tad kalbėti apie agentų atsakomybę yra iš tikrųjų labai sudėtinga, nes neturime visų šaltinių, KGB rėmėsi ne tik agentų pranešimais – daug dalykų sudėtinga atskleisti, nes nėra šaltinių“, – toliau dėstė autorė.
Agento socialinis portretas
Mitas, pasak jos, kad 6–9 deš. į užsienį galėjo išvažiuoti tik užverbuoti žmonės.
„Taip nėra. Mes neturime visų ataskaitų įvairių padalinių, kurie kuravo, kontroliavo išvykimus, bet tam tikrų padalinių ataskaitos rodo, kad tik tam tikras procentas išvažiavo užverbuoti asmenys, bet ne visi“, – pažymėjo K. Burinskaitė.
Ji kažkiek pabandė nupiešti socialinį KGB agento portretą: tai – aukštąjį išsilavinimą turintis, vidutinio amžiaus asmuo.
„Ataskaitose nuolat pažymima, kad per mažai agentų tarp jaunimo, tarp studentų, tarp politinių kalinių. Tai rodė, kad čia verbuoti buvo sudėtingiausia“, – kalbėjo istorikė.
Agentai, pasak jos, veikė kultūrinėje bendruomenėje, tad esą reikėjo ir sugebėjimų, ir atitinkamo išsimokslinimo.
Bet apskritai, pasak autorės, kiekvienas agentas – atskira istorija.
„Kalbėti apie asmeninį motyvą yra labai sunku, nes aš daugiausiai remiuosi KGB dokumentais, o ten memuarų nėra <...>. Kai žmogus patenka į KGB akiratį, iš karto – nurodymas rinkti kompromatą. Bet kai yra verbuojamas, pažymima, kad užverbuotas idėjiniu pagrindu. Tai kažkaip prieštarauja vienas kitam, bet, turbūt, norima, kad žmogus bendradarbiautų savanoriškai, nes tada yra atitinkama darbo kokybė. Kai dirbi priverstinu būdu, yra vienaip, o kai dirbi savanoriškai – idėjiniu, materialiniu suinteresuotumu – yra visiškai kitokia darbo kokybė“, – dėstė K. Burinskaitė.
Kalbėdama apie partizaninį laikotarpį ir KGB agentus, ji teigė, kad dominavo prievartinis jų užverbavimo būdas, o po 1954 metų – priežastys įvairesnės.
„Vienoje ataskaitoje rašoma: kad ir kiek kompromato pririnktume apie tą agentą, jis vis tiek geriau nedirbs. Tai jie ir patys supranta, kad šantažas, įvairios informacijos surinkimas prieš jį nepadės. Tada yra įvairūs paskatinimai, dovanėlės, išvykimas į užsienį, karjeros galimybės“, – vardijo K. Burinskaitė.
Streikus: kalba apie kelis tūkstančius užverbuotų per metus
Paklausta, ar buvo poreikis, kad agentų poreikis buvo tam tikruose visuomenės sluoksniuose ir pagal tai formuojamos užduotys, autorė su tuo sutiko.
„Bet yra tam tikros visuomenės grupės, kurios nuolat domino, pavyzdžiui, politiniai kaliniai, buvę tremtiniai, išeivija, inteligentija. Tos visuomenės grupės visuomet buvo taikinyje, tarp jų ir sunkiausiai sekėsi“, – kalbėjo K. Burauskaitė.
Kalbėdama apie KGB agentų surinktos medžiagos patikimumą, ji teigė, kad ta medžiaga būdavo tikrinama kitų agentų. Bet įprastai, anot jos, agentų parengti pranešimai būdavo šabloniški, standartiniai. Esą svarbu būdavo ne tik pranešimų kiekis, bet ir pateikiamos informacijos kokybė.
Pristatyme dalyvavęs istorikas A. Streikus, vertindamas išleistos knygos turinį, teigė, kad ji keičia populiarus įsivaizdavimus apie KGB agentus, atskleidžia reiškinio mastą.
„Tai – vienas svarbiausių šios knygos privalumų, kai vienoje vietoje matome daug empirinės informacijos, galime žymiai aiškiau matyti tikruosius parametrus. Matom, kad čia yra kalba ne apie dešimtis tūkstančių, juo labiau ne apie šimtus tūkstančių žmonių, patekusių į tinklus, bet, jeigu žiūrime metinę statistiką, <...> ant popieriaus yra keli tūkstančiai, kurie laikomi KGB agentais. Knygoje dažnai atsikartoja keliamas klausimas, kiek iš tikrųjų tie žmonės, kurie figūruoja kaip agentai, veikė kaip agentai“, – komentavo istorikas.
Tyrinėjant šią temą, pasak jo, didžiausias iššūkis – pamatuoti žmonių įsitraukimo į KGB gylį.
A. Streikaus matymu, svarbiausia knygos žinutė greičiausiai yra apie tai, kad esminis KGB agentų vaidmuo buvo ne teikti informaciją, kuria remiantis būtų galima užkirsti kelią antisovietinėms akcijoms, nubausti žmonės, o daryti įtaką aplinkoje, formuoti nuomonę.
„Ši žinutė, man atrodo, prisideda ir patvirtina tą, mano požiūriu, daugiau-mažiau pagrįstą teiginį, kad sovietinė sistema, ypač brandaus socializmo pavidalu, buvo pirmiausia propagandos ir manipuliacijos informacija imperija, o ne teroro ir totalios kontrolės sistema“, – pridūrė A. Streikus.
Teigia, kad užverbuotieji saviems tikslams išnaudodavo ir KGB
6–9 deš., pasak jo, pagrindiniai kriterijai atrenkant agentus buvo plano vykdymas, tai yra, kad būtų tam tikras skaičius agentų pagal nustatytas profesijas, pagal amžių, pagal išsilavinimą.
„Kartais ne uždaviniai lemdavo, o tai, kad reikia tam tikrų kategorijų, kad mes užverbuotume“, – kalbėjo A. Streikus.
Jis pats sakė besidomintis, kaip buvo sekami ir verbuojami dvasininkai.
„Sovietmečiu nebuvo galimybės užimti aukštas pareigas bažnytinėse struktūrose neįsipareigojus. Praktiškai visi vyskupijų valdytojai turėjo ryšius [su KGB], palaikė. Kiek jie tuos ryšius palaikė bažnyčios dalykams, interesams ginti, čia sudėtingas klausimas“, – pasakojo istorikas ir pateikė konkretų pavyzdį.
„Vyskupas Liudvikas Povilonis. Žinoma ir, man atrodo, tam sąraše buvo, kad jis nuo pat pradžių bendradarbiavo, buvo agentas, bet yra ir jo dienoraštis, kuris iki šiol yra nepublikuotas ir, matyt, greitu metu nebus publikuotas, tai ten kartais labai matosi ir KGB išnaudojimas saviems tikslams – gauti informaciją apie valdžios planus“, – kalbėjo A. Streikus.
Be to, buvimas agentu, pasak jo, teikė pranašumą konkurencinėje kovoje kūrybiniame lauke.
Į diskusiją įsitraukęs istorikas Algirdas Jakubčionis kėlė klausimą, kiek sąžiningai galėjo bendradarbiauti prievarta saugumo užverbuoti asmenys.
Žala
Jis taip pat prisiminė anuomet studentų tarpe kurtą baimės atmosferą skleidžiant gandus, kad kiekviename kurse yra informatorių.
„Kad nešnekėtų, ko nereikia“, – pažymėjo istorikas.
Paklaustas apie KGB agentų reiškinio žalą, A. Jakubčionis teigė, kad ją didžiausią patyrė sekami asmenys.
„Galimai žala pirmoje eilėje buvo moralinė tiems, kurie buvo sekami. Noriu pasakyti, kad sekamumo amžius, tarpsnis darėsi vis jaunesnių ir jaunesnių“, – pridūrė istorikas.
Diskusiją apie knygą „Slaptieji KGB bendrininkai. Agentų veikla šeštajame-devintajame dešimtmečiais“ Knygų mugėje moderavo žurnalistas, filmų režisierius Rimas Bružas.