Prieš dvidešimtmetį nematomi, bet tvirtesni už pačius stipriausius pančius vienybės saitai sujungė visą Lietuvą – nuo Vilniaus iki atokiausio šalies kaimo. Lemtingų sausio įvykių metraštis byloja, kad Panevėžiui istorijos grandinėje tenka išskirtinė vieta: pirmąja Laisvės gynėjų dienos auka tapo panevėžietis Jonas Žiaunys – okupantų tankas sausio 11-ąją tyčia rėžėsi į žaislus vežantį jo vairuojamą sunkvežimį.
Sovietams užėmus Televizijos bokštą Vilniuje, žinios pasauliui buvo perdavinėjamos iš Kauno ir Panevėžio. Pusė metų Aukštaitijos sostinėje veikė Lietuvos televizija.
Būtent panevėžiečiai per kruvinuosius įvykius ryžosi neįtikėtinai rizikai – ne tik tiesiogiai transliuoti naujienas Maskvos radijui, bet ir kruvinųjų įvykių vaizdo medžiagą traukiniu nuvežti į tuometį Leningradą tam, kad keliolika milijonų Rusijos gyventojų pamatytų neiškraipytą tiesą: lietuviai į savus nešaudo, juos traiško okupantų tankai.
Iš merės kabineto kalbėjo Maskvai
Kiek panevėžiečių žino, kad ne tik Vilnius, bet ir jų miestas 1991-ųjų sausį buvo atsidūręs užsienio šalių akyse? Dar iki kruvinųjų įvykių, sausio 8-ąją, iš tuometės Savivaldybės merės Gemos Lukoševičiūtės-Umbrasienės kabineto 45 minutes vienai iš pagrindinių Maskvos radijo stočių „Echo Mockvy“ („Maskvos aidas“) į tiesioginį eterį buvo perdavinėjamos žinios apie „raudonųjų brigadų“ šturmą.
„Juliau, tu supranti, tavęs klausosi dvylika milijonų žmonių“, – tuomet pasakytų radijo stoties įkūrėjo Matvejaus Gonapolskio žodžių nepamiršo Seimo narys Julius Dautartas. Demokratinė radijo stotis, suteikusi eterį tautai, drįsusiai pasipriešinti sovietinei sistemai, netruko sulaukti atsako.
„Mes, būdami Panevėžio merės kabinete, girdėjom, kaip į Maskvos radijo stotį įsiveržė saugumas. Tik todėl, kad mums suteikė tiesioginį eterį, stotis buvo užtildyta trims dienoms“, – pasakoja J.Dautartas.
Panevėžiečių užmegztas ryšys su Maskva buvo ypač svarbus. Aukštaitijos sostinė tapo vienintele vieta, iš kurios į Rusiją sklido neiškraipyta istorinė tiesa. Vilnius perdavinėjo naujienas Vakarams.
„Dėl to, kad panevėžiečiai turėjo gerus ryšius su rusais, mums pavyko padaryti tai, ko nepavyko Vilniui. Sausio 8-osios interviu Maskvos radijui buvo labai svarus žingsnis į laisvę“, – įsitikinęs politikas.
Pasak J.Dautarto, Lietuva per 20 metų nesugebėjo grąžinti lietuviams eterį atvėrusiam M.Ganapolskiui skolos – šiam žmogui neužkabintas Sausio 13-osios medalis.
Žurnalistai rengėsi darbui parduotuvėje
Po kruvinųjų sausio 13-osios įvykių Vilniuje, kai okupantai įsiveržė į Televizijos bokštą, Panevėžyje iš tuomečio telekomo kieme sumontuotos studijos pradėta transliuoti naujienas regionui – tai buvo vienintelė šio krašto žmonių matoma televizija. Minios gyventojų rinkosi, kad apsaugotų laisvą žodį. Kiekvieną akimirką baimintasi, kad miesto pašonėje įsikūrusiam kariniam daliniui bus duotas nurodymas jį užtildyti. Jei taip atsitiktų, anot žurnalisto Skirmanto Pabedinsko, buvo sukurtas planas, kaip žmonėms perduoti informaciją – į vaizdo kasetes įrašytą medžiagą transliuoti „Klevo“ parduotuvėje pardavinėjamų televizorių ekranuose.
S.Pabedinskas pamena, jog tuomet teko dirbti po 20 valandų per parą – darbo laiko niekas neskaičiavo. Į Panevėžį važiavo daugybė Lietuvos šviesuolių, kad eteryje stiprintų ir šviestų visuomenę.
Aukštaitijos sostinėje įkurta studija perdavinėdavo žinias Latvijai ir lietuviams transliavo susišaudymus prie kaimyninės šalies Vidaus reikalų ministerijos.
„Aš tuomet nemačiau jokių politinių nuostatų, tik masę viena idėja degančių žmonių, entuziazmą ir troškimą, kad Lietuva būtų laisva. Panevėžys turi savo istoriją, ir mes privalome ją saugoti. Deja, matyt, net ir mūsų vadovams dabar ji nerūpi, jei užtenka sausio 13-ąją tik žvakelę uždegti. Vargu ar tuos, kurie prieš dvidešimt metų rinkosi ir laikė iškėlę Trispalvę Respublikos g., šiandien pavyktų sukviesti“, – abejoja S.Pabedinskas.
Gynė ne valdžią
„Mes užmiršom, kokie buvome ir kokie esame drąsūs“, – mano Povilas Urbšys, vienas iš organizavusiųjų panevėžiečius važiuoti ginti Aukščiausiosios Tarybos. Vyrai iš Panevėžio, apsiginklavę strypais iš statybvietės greta Parlamento, saugojo jo įėjimą viduje. P.Urbšys iki šiol labai aiškiai regi kruvinųjų įvykių išvakarėse pro Parlamento langą matytą vaizdą: nuo tilto link Aukščiausiosios Tarybos artėjančius tankus ir jų pasitikti lekiančius žmones.
„Panevėžys yra Panevėžys“, – mestelėjo A.Terleckas, išvydęs po kruvinųjų sausio įvykių ginklus, net medžioklinius šautuvus, prie Parlamento iš atsivežtų maišų traukiančius panevėžiečius.
„Ir tuo metu Aukščiausiojoje Taryboje buvo įvairių pažiūrų deputatų. Bet žmonės gynė ne valdžią, o valstybės simbolį, Aukščiausioji Taryba buvo tik viena iš jo sudedamųjų dalių. Tai, kas vyko prieš dvidešimtmetį, buvo aukščiausia pilietinės visuomenės išraiška“, – pabrėžė P.Urbšys.
Pakeliui į Leningradą mėtė pėdas
Kokio svarbumo buvo kitas panevėžiečių žingsnis – tuojau po kruvinųjų sausio įvykių važiuoti į Leningradą su 15 juostų filmuotos medžiagos? J.Dautartas gailisi taip ir neišsiaiškinęs, kas tas žmogus, namuose įsirašęs į kasetes visa, ką tomis dienomis transliavo televizija, ir jas perdavęs sąjūdininkams. Tuomet, anot Seimo nario, niekas negalvojo, kaip įsiamžinti šalies istorijoje: žmones veikti stūmė ne garbės, o laisvės troškimas.
Panevėžiečių kelionė į Leningradą buvo atsakas į skandalingojo žurnalisto Aleksandro Nevzorovo Rusijos televizijoje paskleistą melagingą informaciją apie sausio įvykius Vilniuje, esą nacionalistai lietuviai šaudo į savus.
J.Dautartas ir tuomet Panevėžyje dirbęs teatro režisierius Linas Zaikauskas ryžosi rizikingai kelionei.
Iš Panevėžio merės kabineto buvo užsakyti du bilietai į Leningradą iš Vilniaus. Vyrai žinojo, kad šio pokalbio telefonu klausosi saugumas. Į sostinę jie nenuvažiavo. Automobiliu pasiekę Daugpilį iš ten sėdo į traukinį ir – į Rusiją. Ryte jau buvo Leningrade, studijoje „Fakt“, kur jau laukė L.Zaikausko draugai. Įdomus sutapimas – „Fakt“ ir A.Nevzorovo studijos buvo įsikūrusios vos per kelis kabinetus.
Iš 15-os vaizdo juostų leista sumontuoti tik trijų minučių reportažą. Į eterį pateko Vilniaus šturmo vaizdai. Juos pamatė 15 mln. žmonių – Leningradas ir jo apskritis.
Dovana nuo uniformuoto desantininko
Panevėžiečiai tuo neapsiribojo. Į A.Nevzorovo laidos studiją nužingsniavęs J.Dautartas pareiškė esąs režisierius iš Panevėžio ir atvykęs jo iškviesti į dvikovą – tiesioginiame eteryje pasikalbėti apie Lietuvos įvykius. Po šių žodžių režisierių grėsmingai apsupo desantininkų uniformomis vilkintys vyrai. Nežinia, kuo tokia viešnagė būtų pasibaigusi, jei ne A.Nevzorovo sarkastiškas atlaidumas: palikite jį ramybėje, jis labai drąsus ir kvailas.
Tie patys vyrai parlydėjo J.Dautartą į „Fakt“ studiją. Režisierius pajuto kažką brukant jam į ranką.
Panevėžietis buvo priblokštas, kai likęs be uniformuotos palydos išvydo, ką vienas jų padovanojo drąsiam lietuviui. Slapčia į jo rankas buvo perduotas sveikinimas A.Nevzorovui gimtadienio proga. Vėliau jis buvo parodytas Lietuvos televizijai iš Panevėžio. Sveikinime vinjetėje pavaizduotas pats A.Nevzorovas su desantininko uniforma ir automatu sėdįs ant tanko. Po nuotrauka užrašytos už laisvę kovojusioms tautoms skaudžios datos: 1940–1941 m. – Lietuva, 1968 m. – Praha, 1991 m.– Vilnius.
Tris dienas Leningrade praleidusiems lietuviams prisėjo kasvakar prašytis nakvynės vis kitame bute – vyrai jautė, kad juos atsivijęs saugumas.
Dabar, pasitinkant Laisvės dvidešimtmetį, J.Dautartas priblokštas politikos radikalo pareiškimų, esą tuomet, sausio 13-ąją, sovietinės kariuomenės daliniams bandant nuversti Lietuvos valdžią, saviškiai šaudė į savus.
„Kas tuomet galėjo pagalvoti, kad po dvidešimties metų A.Paleckis leis sau tą kartoti?“ – sujaudintas režisierius.
Tankai nusitaikė į vaikystę
1991-ųjų sausis persunktas kankinamos nežinios. To meto liudininkai pasakoja, jog grėsmės pojūtis tvyrojo net ore. Tačiau vargu ar eiliniai žmonės galėjo patikėti, kad okupantai ims traiškytis beginklius žmones. Simboliška, kad pirmąja jų auka tapo žaislus iš Vilniaus į Panevėžį sunkvežimiu vežęs panevėžietis Jonas Žiaunys. Lemtingą dieną iš Panevėžio į sostinę vairuotojas atvežė cukraus krovinį. Namo turėjo parvežti keturis konteinerius žaislų. Per 50 metų nepatyrusiam avarijų vairuotojui tąkart kelią pastojo tankai.
Kaip vėliau nustatė sausio įvykių metraštininkai, sausio 11-ąją, lygiai pusiaudienį, Žalgirio ir Rinktinės gatvių sankryžoje įvyko avarija – automobilis kliudė pėsčiąjį. Dėl to buvo sustabdytas eismas, vėliau jį reguliuoti ėmėsi Žalgirio-Kalvarijų gatvių atsistojęs policininkas. Jo nurodymui sustoti pakluso ir su žaislų kroviniu važiavęs J.Žiaunys.
Pasak prieš trejetą metrų mirusio J.Žiaunio dukters Alinos Žiaunytės-Grigelienės, tėtis pasakojęs matęs iš priekio artėjančius tankus, kaip po jų vikšrais eižėjo asfaltas.
Kažkodėl prisiminęs nepravažiuojamas Baltarusijos gatves. Užplūstas atsiminimų staiga atsitokėjęs J.Žiaunys išvydo, kad pirmasis tankas ne tik nekreipia dėmesio į eismą reguliuojančio policininko komandas, bet pašėlusiu greičiu važiuoja tiesiai ant pareigūno.
Laimei, vyrukas spėjo atšokti. Antrasis tankas metėsi ant šaligatvio, kur stovėjo žmonės, bet, matyt, tai buvo tik tankisto noras „papokštauti“, nes, kaip vėliau paaiškėjo, niekas nenukentėjo. Trečiasis kolonos tankas pasuko tiesiai į J.Žiaunio sunkvežimį, sustojusį gatvės vidury. Vėliau J.Žiaunys artimiesiems pasakos prieš prarasdamas sąmonę dar spėjęs sukuždėti „amžinatilsį“ ir persižegnoti. Sumaitoję automobilį ir žaislus jame tankai nė nestabtelėję Vilniaus gatvėmis lėkė tolyn, link Spaudos rūmų ir televizijos bokšto.
Keturi vyrai su laužtuvais pusantros valandos panevėžietį vadavo iš suknežintos kabinos. Iš geležinio konteinerio, perdurto tanko vamzdžio, išsibarstė žaislai.
Ligoninėje atsivėrė pragaras
A.Žiaunytė-Grigelienė pasakoja tądien instinktyviai jutusi nelaimę. Kokia lemtis ištiko tėtį, tuomet 26-erių mergina sužinojo, kai baigusi pamokas pradinukams, grįžo namo į bendrabutį.
„Nebuvo jokios informacijos, į kurią ligoninę nuvežė tėtį. Kojos pačios nunešė į Šv. Jokūbo ligoninę. Tuoj pat į palatą pas tėtį gydytojai įnešė „Šilelį“ – transliavo medžiagą iš įvykio vietos. Neužilgo į palatą įvežė žiauriai sumuštą vaikiną. Rodos, jo kūne nebuvo likę sveikos vietos. Jis – filmo „Tadas Blinda“ režisieriaus Balio Bratkausko sūnus. Vėliau atvežė vyrą nuo Trakų kelio, iš susidūrimo su karinėmis mašinomis vietos. Šis greit mirė“, – pamena A.Grigelienė.
Tačiau, anot jos, pirmoji diena ligoninėje praėjo dar gana ramiai. Tikras pragaras prasidėjo sausio 12-osios vakarą. Pasak įvykių liudininkės, į ligoninę vieną po kito pradėjo vežti kruvinus sužeistuosius, jiems nebeužteko nė palatų, nė medikamentų. Žmones guldė tiesiog koridoriuose. Tą naktį ligoninėje mirė Loreta Asanavičiūtė, jos draugė liko gyventi be kojos.
„Vežė sužeistuosius nuo Spaudos rūmų, nuo Televizijos bokšto. Su humanitarine pagalba iš Lenkijos atvyko dvi sunkiasvorės mašinos. Ligoninėje sklido kalbos, kad tankai gali šturmuoti ir juos“, – pasakojo A.Žiaunytė-Grigelienė.
Anot sužeistojo dukters, medikai ir pacientai baiminosi, kad okupantai gali pulti ir gydymo įstaigą. Buvo slepiami ligonių sąrašai, asmens dokumentai.
„Teko matyti, pro ligoninę sėlinant tanką nuo Lukiškių aikštės palei Nerį gatve link Žaliojo tilto į Kalvarijų gatvę. Jis taikėsi į stovėjusiuosius autobusų stotelėje, kurie grįžo aplankę ligoninėje sužeistuosius. Tai buvo ta diena, kai tauta ruošėsi laidoti žuvusiuosius“, – kraują stingdantys vaizdai vis dar persekioja A.Žiaunytę-Grigelienę.
Jos tėčiui medikai žadėjo mažiausiai 3-5 mėnesius lovoje. Vyras pakilo jau po mėnesio. Bendradarbių vairuotojų lydimas sugrįžo į Panevėžį.
Laisvė nėra chaosas
Laisvės gynėjų diena sulaukė dvidešimtojo gimtadienio. Per tą laiką, sukrėsta 1991-ųjų įvykių iš gyvenimo pasitraukė J.Žiaunio dukra, šiemet sukaks treji metai, kai amžinybė pasišaukė ir jį patį. Neužilgo po J.Žiaunio mirties, dar spėjusi išleisti eilėraščių knygą „Teisingi žodžiai“, paskui vyrą išėjo ir žmona.
Artimiesiems netekties žaizdos dar negyja. Skausmas paaštrėja sausį. A.Žiaunytei-Grigelienei iki šiol nėra lengva net iki televizijos bokšto nuvažiuoti pastovėti.
„Visiškai teisūs tie, kurie tvirtina, kad Laisvė nėra nei chaosas, nei anarchija, nei savivalė, o protingas bei išmintingas pasirinkimas, pagrįstas žinojimu ir supratimu, kas dorovinga, o kas – ne. Laisvės, kaip ir teisingumas, ir taika, yra vienas didžiausių žmonijos idealų“, – pažymi A.Žiaunytė-Grigelienė.
Tačiau, anot jos, rūpestis kitu Lietuvoje taps pilnavertis, kai žmogus savo tėvynėje jausis saugus, o tautos balsas – girdimas.
Mąstymas nespėja paskui pokyčius
Lauras Bielinis, politologas
Prieš dvidešimt metų, Lietuvai susitelkus dėl vieno tikslo – laisvės, buvo reikalingi ir politikų diplomatiniai įgūdžiai, ir tautos pasiryžimas stovėti iki galo. Nė vieno iš jų negalima sumenkinti, jie abu vienodai svarbūs. Negalima užmiršti ir bendros tuometės geopolitinės situacijos, irgi labai palankios Lietuvai.
Palinkėčiau dabar įsiaudrinusiems žmonėms šiek tiek atvėsti ir susimąstyti apie labai paprastą dalyką: dvidešimt metų istorijoje yra ypatingai maža laiko atkarpa. Per tą dvidešimtmetį Lietuva labai daug pajudėjo į priekį. Pasikeitė daug kas ir ekonomikoje, ir socialiniame gyvenime, ir vertybių skalėje. Taip greitai judant mūsų mąstymas nespėja su pokyčiais. Todėl nesulaukę savo norų išsipildymo, manome, kad viskas negerai. Iš tiesų tai ne šalies, o mūsų lūkesčių problema. Kai dominuos jau nepriklausomoje Lietuvoje gimusi karta, tada visuomenė visai kitaip vertins ir nepriklausomybę, ir valstybės pasiekimus.