Taip atvirai savo gyvenimą istoriją pasakoja Seimo narys, naujasis Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos pirmininkas Robertas Šarknickas. Interviu DELFI R. Šarknickas atskleidė nepagražintą vaizdą apie gyvenimą vaikų globos namuose ir ankstyvo gyvenimo tragedijas, užgožiančias geras akimirkas.
R. Šarknickas žinomas ne tik kaip politikas, bet ir kaip aktorius bei kino režisierius, plačiajai visuomenei pažįstamas iš populiaraus serialo „Nekviesta meilė“.
Vaikų pervežimas tapo tragedija
R. Šarknickas, turėjęs dar keturis brolius ir seseris, vaikų globos namuose nuo jų buvo atskirtas. Pašnekovas iki šiol nežino, kodėl buvo atskirtas, o kiti broliai ir sesės augo kartu, turėjo galimybę savaitgaliais matyti tėvus.
R. Šarknickui teko pagyventi trijuose globos namuose. Parlamentaras pasakoja, kad globos namuose mokėsi muštis, nekęsti, nemylėti, pavydėti, keršyti. R. Šarknicko teigimu, jo ankstyvo gyvenimo tragedijos, dramos užgožia geras akimirkas.
R. Šarknickas iki šio pamena pervežimą iš Vilijampolės kūdikių globos namų į Šiaulius. Vežami vaikai pradėjo klykti. „Kada pradėjome tolti nuo kažko brangaus, svarbaus, tauraus, kada matai paskui autobusiuką lekiant kažkieno brolį, kažkieno sesuo krenta, jos keliais bėga kraujais, bet vejasi vėl... Man mintyse stovi, kad galbūt ten mano vyresnioji sesė bėgo. Jėzau, kaip aš galvele į stiklą daužiau su kitais vaikais“, – lėtai žodžius rinko R. Šarknickas.
Tąkart vaikai važiavo mikroautobusu „Latvija“. Jame dvokė, nes iš streso dauguma prisišlapino. Nuvažiavus į Šiaulius, vaikus suvedė į salę. Robertas pro langą išvydo stovintį autobusiuką, šoko ant palangėje augusių jurginų ir ėmė bėgti. Tačiau ranka iš nugaros stvėrė ir sviedė atgal ant margo kilimo.
Dar kurį laiką vaikas eidavo pastovėti ant vėžių, kur stovėjo atvežęs autobusiukas – taip įsivaizdavo vis dar esantis Kaune. Tokios, sako jis, buvo vienatvės grimasos. Tuo metu nuo auklėtojų smurto vaikas slėpėsi tarp jurginų ir tai buvo patys gražiausi kvapniausi namai. Liūdniausia globotiniui būdavo rudenį, kada jurginus nupjaudavo.
Apkūlusi auklėtoja liepdavo šukuoti jos plaukus
R. Šarknickas iki šiol pamena vieną žvėrišku elgesiu garsėjusią auklėtoją.
„Nekompetentinga graži auklėtoja, ilgais gražiais plaukais, jei tik išgirsdavo šurmulį, plastikinio arkliuko lazda šveisdavo per rankutes. Kai ji ateidavo dirbti, turėdavo būti mirtina tyla. Būdavo pasėta baimė“, – gyvenimą Šiaulių globos namuose prisiminė pašnekovas.
„Negana to, kai tyla įsivyraudavo, gerą pusmetį mus sustatydavo į eilę ir turėjome šukuoti auklėtojos plaukus. Kažkuria prasme ši bausmė patiko – bandydavau įsivaizduoti, kad šukuoju plaukus mamai, sesei. Tokia apgaulinga iliuzija, bet per bausmę ši akimirka tapdavo net šventa. Aš mylėjau šias akimirkas, bet, bėgant laikui, mes, tokio likimo vaikai, per anksti pajutome pažeminimus. Tada ant peties pasirodė toks velniukas, kuris, man laikant šepetį, sakydavo – „duok tu jai per galvą, duok tu jai per galvą“, – vaizdingai pasakojo R. Šarknickas.
Tačiau pašnekovas susivaldė ir juokiasi sprigtą davęs velniukui, o ne auklėtojai. R. Šarknicko manymu, pačiai auklėtojai trūko meilės. Po daugelio metų nuvykęs į tuos kraštus, R. Šarknickas sužinojo, kad minėta auklėtoja apako. Tada jis pagalvojo, kad iš tikro lazda turi du galus, tik vienas būna smailesnis – tai, ką pasiunti, grįžta bumerangu.
Būdavę ir kitokių bausmių, tačiau šiandien vyras iš dalies supranta ir auklėtojas – nebuvo psichologų, socialinių darbuotojų, grupėje būdavo 30 „benkartų“. Būtent taip globotiniai būdavo dažnai pavadinami.
Robertui teko Šarkos pravardė – pagal pavardę Šarknickas tai reiškė „šarką knisti“. Dėl pravardžių vaikai ir mušdavosi, ir nervindavosi, kartais pamiršdavo turį tikrus vardus, bet ilgainiui priprato.
Mamai siųsdavo laiškus be adreso
R. Šarknickas tėvus pamatė tik būdamas 12 metų. Visą laiką jis pasakoja jautęs tėvų ilgesį, rašydavęs laiškus, tačiau nežinojo adreso – tarybinės bylos vaikams nebuvo atveriamos. „Aš fantazuodavau, rašydavau, mesdavau į pašto dėžutę, matyt, paštininkai matydavo, kad nėra adresato – aš tenurodydavau „Mamai“. Paštininkai, matyt, žinojo, iš kokios įstaigos paima laiškus ir jiems tai turbūt buvo įprastinis darbas“, – kalbėjo Seimo narys.
Mokantis antroje klasėje, į globos namus atvažiavo vokiečio ir lietuvės šeima, norėjusi Robertą įsivaikinti. Vaikas vos nenualpo vien nuo žinios, kad kažkas pas jį atvažiavo.
R. Šarknickas juos visą gyvenimą atsimindavo ir galiausiai ryžosi parašyti laišką „Nepriklausomai paieškų tarnybai“. „Tai man šventas dalykas, toms rankoms noriu dėkoti ir dėkoti vien už padovanotą trumpą akimirką, kad jie atvežė lauktuves nuo mamos. Ir LRT televizijai parodžius, kad ieškau, jie po 34 metų atsirado“, – pasakojo R. Šarknickas. Netrukus pora iš Vokietijos atvyks į Lietuvą.
Kodėl šeima tuomet berniuko neįsivaikino? Pasirodo, vienam iš tėvų nebuvo atimtos tėvystės teisės, tad įstatymas įsivaikinti neleido.
Sumuštas mokytojo pabėgo geležinkelio bėgiais
Iš Šiaulių R. Šarknickas perkeltas į Obelių vaikų globos namus. Mokytoja vakare pasisodino ant metalinės lovos, pradėjo skaityti laišką – rašė sesuo Diana. Vaikas nelabai girdėjo, ką auklėtoja skaitė – jis visą laiką ašaromis laistė pagalvę. Taip jis reagavo į staigmeną – po tiek metų gautą laišką.
Obeliuose nutiko ir vienas itin skaudus incidentas. Kartą per kūno kultūros pamoką su bendraklasiu Robertas nepasidalijo krepšinio kamuolio. Mokytojas Seikalis nusitempė jį į inventoriaus kambarį, užrakino duris, karatė judesiu paguldė ant žemės. Pasipylė smūgiai – mokytojas mušė, kiek tik leido sveikata.
Paryčiais vaikas pabėgo. Buvo vėlyvas ruduo, lietus plovė žaizdas, o jaunuolis bėgo geležinkelio bėgiais. Jis buvo nusprendęs bėgti pas mamą, kurios nebuvo matęs, tik žinojo, kad gyvena Kaune. Vaikas galvojo, gal mamai per sunku, tad pirmas turi nuvažiuoti jis.
Pavargęs vaikas pamatė šieno kupetą ir į ją įlindo. Krūtinė kilnojosi, jis pamažu atsigavo. „Iš dangaus siunčiamą vandenį pradėjau liežuviu lakti kaip šuo, iš karvių atiminėti žolę. Alkis darė savo. Žolė skani. Pajutau jausmą, kad gamta motina mane myli – davė patalynę – šieną. Pikti žmonės neduoda, o ji duoda“, – lėtai pasakojo R. Šarknickas.
Jis iki šiol prisimena ant ašaros nukritusį ir su ja susiliejusį kraujo lašą – jame pamatė gražų apvalų pasaulį. Tąkart jam sukirbėjo mintis, kad galbūt verta gyventi, metas nustoti bijoti. Galbūt, sako jis, tai buvo stebuklo akimirka, pakeitusi požiūrį.
Vėliau jis panašią akimirką perskaitė „Mažajame prince“, kada princas susidraugavo su lapinu: „dar neišsiskirkim, pabūkim“. Kažkuria prasme lapinas buvo iš globos namų pabėgusio jaunuolio lašelis.
Tąkart šieno kupetoje jis kietai užmigo. Paryčiais pažadino loti pradėjęs šuo. Vaikinas išsitempė – galvojo, nejau mokytojas jį surado. Staiga jis pamatė atsvyruojančią močiutę – ši ėjo pamelžusi karvę. „Dieve mano, dar vienas“, – reagavo močiutė. Robertas suprato, kad geležinkelio bėgiais bėgo ne jis vienas.
Močiutė jį nusivedė į trobelę atsilaupiusiais gelsvais dažais ir pavaišino šviežiu pienu. Jis pamena, kad pienas buvo prastai iškoštas, su šapeliais, ir dvokė. „Bet tame piene buvo tiek meilės – jis buvo skanesnis už gryną vandenį. Jame buvo rūpesčio, meilės, dėmesio“, – pasakojo R. Šarknickas. Močiutė sušildė, apklojo, ant batono užtepė sviesto. Nepajėgęs net atsikąsti, vaikinas kreipėsi į močiutę: „Teta, priimkit mane, aš padėsiu, prižiūrėsiu jums namus“, o ji savo drebančia ranka paėmė raudono laidinio telefono ragelį, pasakė, kad nebeturi sveikatos ir susuko 02. Į kiemą įvažiavo milicija ir išvežė atgal į internatą.
„Dingo ašaros, nebeverkiau, supratau, kad niekas nemyli – net šluba tetulė, kuriai galėjau padėti. Bet pradėjo augti stiprybė ir vertė nebebijoti pabandyti kovoti už save. Pradėjau sportuoti, gintis, kad nebedaužytų. Mes, tokio likimo vaikai, paprastai esame žiaurūs, nes visiems reikia meilės, o kai darai geresnius, gražesnius darbus, nelabai kas kreipia dėmesio. O kai padarai kažką bloga, į tave kreipiamas dėmesys. Nors gauni ausį, bet tu išprovokuoji supratimą, kad irgi čia esi“, – apie gyvenimo vaikų namuose užkulisius kalbėjo R. Šarknickas.
Šiandien minėtas mokytojas siaubūnas iškeliavęs Anapilin ir buvęs mokinys jam linki ilsėtis ramybėje.
Širdį paglostydavo senutėlė valytoja
Nors augant globos namuose buvo nuostabių auklėtojų, tarp jų įsimaišydavo ir tokių, kurias šiandien prisiminti nesmagu. Geresnes vertybes skiepydavo internato valytojos, kurios mokė, kad negerai nekęsti, nemylėti, muštis. Jam iki šiol įstrigę, kai būdamas pirmokas ar antrokas, iš vienatvės susirado senučiukę valytoją. Jis pamažu padėjo moteriai dirbti darbus – šaltu vandeniu plauti didžiulius koridorius. Moteris sekdavo pasakas, dainuodavo dainas, Robertas ją prievarta sodindavo ant palangės prašydamas, kad ši tik dainuotų, o pats plaudavo koridorius.
Savaitgaliais internate likdavo vienas kitas vaikas – dauguma išvažiuodavo pas alkoholikus ar kitokių problemų turinčius tėvus ar globėjus. Visi jie grįždavo su lauktuvėmis. Kartą Robertas paprašė klasioko pavaišinti lauktuvėmis, šis atsisakė, susinervinęs vaikas spyrė ir pataikė į gerosios valytojos koją. Skausmo apimta moteris atsisėdo ant palangės, tačiau nesiuntė pykčio, nesiūlė duoti per galvą, žiūrėjo rūpestingomis akimis. Vėliau vaikinas suprato: valytojos žinojo, kokio likimo vaikai jie buvo.
Vėliau klasėje skaitydamas Jono Biliūno „Kliudžiau“, Robertas ėmė verkti – jį užgraužė sąžinė. Vaikas strėlę sulygino savo savo koja, katytę – su valytoja. „Tai gyvenimo pamoka, kurią nešiojuosi širdyje visada kaip žymę, kaip pabandyti bet kurioje situacijoje neperžengti ribos, nepereiti į pyktį“, – kalbėjo R. Šarknickas.
Vasaromis Robertą pasiimdavo globėjai, kurie susiviliodavo 200 rublių siekusiomis išmokomis. Be to, globotiniai nudirbdavo ūkio darbus. Tačiau vaikas būdavo laimingas – pakliūdavo į kitą aplinką, kurioje galima paglostyti arkliui galvą, pažiūrėti jam į akis ir suvokti, kad jis neskriaudžia, paglostyti šuniuką, kinkyti arklį, važiuoti vežimu, valdyti traktorių.
Robertas šiuos reiškinius pamilo. Ir visai nesvarbu, kad globėjos vaikai sėdėdavo mamai ant kelių ir žiūrėdavo, kaip šis ravi braškes. Vis dėlto, prisipažįsta, kartais suimdavo mintys globėjų sūnų paimti už pakarpos, pasodinti į braškių vagą, o ant kelių atsisėsti pačiam.
Mokytojai pajuto meilę
R. Šarknickas pamena dieną, kai paliko Obelių internatą. Išėjęs į savarankišką gyvenimą, 16 metų vaikinas gavo dirbtinės odos lagaminą, tačiau nežinojo, kur eiti – prieš akis buvo vasara, o mokslai Alantos žemės ūkio mokykloje turėjo prasidėti rugsėjį.
Eidamas Obelių plentu Rokiškio link, jis prisiminė globėjus, pas kuriuos tekę dirbti. Laimė, jie vasarai Robertą priglaudė. Kolūkio pirmininkas mėgdavo Robertą vežioti po kaip jūra banguojančius rugių laukus ir tuomet jis suprato, kad agronomo profesija visai gera. Tačiau, juokiasi, žemės ūkio mokykloje vėliau supratęs, kad „kaip rugiai nesiūbuoja, taip nesiūbuoja“.
1991 m. lietuvių kalbos mokytoja uždavė išmokti Justino Marcinkevičiaus eilėraštį „Laisvė“. Visi mokiniai atsiskaitė, atėjo Roberto eilė, jis pradėjo deklamuoti „Aš jau nepakeliu minčių apie tave“, ir pradėjo kartoti „Apie tave“. Tarsi kažkas gerklėje būtų užstrigę, užsirakinę. „Sustingau, sudrėko akys, nuskambėjo skambutis, visi išbėgo, o aš stoviu kaip skulptūra prie suolo. Priėjusi dėstytoja pasakė, kad gal ir gerai, kad nesakiau kitų stulpelių – jai užteko vienos eilutės, ji viską pajutusi. Mokytoja parašė 10”, – pasakojo R. Šarknickas.
Ant suolo sukniubęs ir galvą užsidengęs vaikinas suprato, kas yra mokytoja iš didžiosios raidės – ta, kuri ne tik moko, bet ir jaučia.
Vieną dieną, be prasmės sėdėdamas kaip mirusi siela, studentas pamatė jį stebinčią minėtą lietuvių kalbos mokytoją. Ji pakvietė į savus namus – aiškino, kad vyras atgavęs žemes, padėsi ūkininkauti, atsigausi. Abu namo ėjo per lietų, Robertas iš nuovargio ir skausmo suklupo į balą, ėmė atsiprašinėti. Vaikinas mokytojos atsiprašė už tai, kad vogė lašinių odas. „Gal atsiprašymas buvo kitokio pobūdžio, bet viską nurašiau į lašinių skūrą. Tada pradėjau tikėti galimybe, kad atsirado Marija mokytojos pavidalu“, – kalbėjo R. Šarknickas.
Netrukus ir mokytoja, ir mokinys vienas kitam pajuto meilę. „Tokia riba buvo, miestelis ėmė kalbėti“, – prisipažįsta R. Šarknickas, vėliau turėjęs palikti pedagogės namus.
Pakrikštijo monsinjoras K. Vasiliauskas
Dar besimokant Alantoje, teatro ir kino grandė Irena Garasimavičiūtė pastebėjo vaikino polinkį į dramatiškus vaidmenis. Alantoje baigus vidurinę, jam pavyko laimėti didžiulį konkursą ir įstoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, Dalios Tamulevičiūtės kursą.
R. Šarknickas sakė buvęs gyvenimo užgrūdintas, per stojamuosius nebijojo, nekėlė sau didelių lūkesčių. Jis, būdamas 21 m., per stojamąjį uždainavo pirmos klasės dainą „Tau, mano mamyte“. Visiems buvo gardaus juoko, o jis, neturėdamas klausos, varė pro šoną. „Matyt, tas naivumas, tikėjimas ir nulėmė, kad priėmė į kursą“, – sako R. Šarknickas.
Kurso draugas, buvęs radijo žinių vedėjas Dainius Rutkauskas Robertui patarė pasikrikštyti – kad gyvenime sektųsi. Kursiokai nuėjo į katedrą, Roberto kišenėje tebuvo 2 litai. Juos priėmęs monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas padavė knygelę ir pasakė – kad visko ir neišmoksi, labai svarbu jausti. Šie žodžiai įkrito į studento širdį. Išeidamas jis monsinjorui paliko du litus, tačiau šis atstūmė ir tarė „iki susitikimo“. Po kurio laiko K. Vasiliauskas tapo R. Šarknicko krikštatėviu.
Tėvas prašė nepalaidoti kaip šuns
Tuo metu tikrosios tėvų istorijos vyras nežino iki šiol. Kada klausė mamos, šiai buvo labai sunku, todėl nusprendė mamos toliau neskaudinti ir šio klausimo nebeužduoti. Ir dabar jie kartais susitinka, pasiskambina.
„Aš ir tada, o dabar juo labiau nekaltinau. Mano filosofija – nelinkėti, nesiųsti žmogui blogo, antrą kartą kaltinamas mamą už pirmąją klaidą nenoriu apsunkinti žmogaus. Nenoriu švaistyti energijos pykčiui, dar kitiems dalykams, koncentruojuosi į tai, kur galiu daugiau padaryti“, – kalbėjo pašnekovas.
Kartą su vyresne seserimi eidamas Laisvės alėja R. Šarknickas pamatė ateinant labai gražų žmogų. Sesuo su juo ėmė bendrauti, Robertas laukė šalia. Ir tada sesuo tėvui pristatė sūnų. „Labai lėtai atsisukau, kai jis man lėtai ramiai padavė ranką, galbūt ją būčiau laikęs visą dieną. Aš labai stipriai pajutau suartėjimą, pasakiau, kad pagaliau, po daugelio metų, savo rankoje laikau tėvo ranką“, – netikėtą susitikimą su tėvu prisimena pašnekovas.
Jis tėvą aplankė prieš mirtį. Tėvas parašė nepalaidoti jo kaip šuns. Vyro pasakojimu, tėvo gyvenimas iš tikro buvęs kaip šuns – tai vienur, tai kitur jis vis miegodavo prie durų ant kilimėlio. Jis labai mylėjo Roberto motiną, tačiau gyvenimas susiklostė kitaip.
Šį potyrį R. Šarknickas sudėjo į savo spektaklį pagal Haroldo Miulerio pjesę „Tyli naktis“, kurį pastatė dar iki tapdamas Seimo nariu. Spektaklyje vadino teatro legenda Doloresa Kazragytė. Spektaklyje atsirado ir scena, kada mamos aplankyti atvažiavęs sūnus atidaro spintos duris, o iš ten iškrenta šimtai mamai rašytų laiškų, kurių jis niekada negavo – mama turbūt jų nedrįso išsiųsti. Išvažiavus sūnui, mama geria arbatą su apelsinų žievėmis. R. Šarknicko pasakojimu, dažniausiai po spektaklio einant nusilenkti žiūrovų akys švytėdavo.
Deja, R. Šarknickui tapus Seimo nariu, jam nebegalima vaidinti spektaklyje.
Lankant vaikus sugrįžta vaikystės traumos
Jau gerą dešimtmetį R. Šarknickas važinėja po vaikų globos namus – jis sako nenorintis palikti vaikų likimo valiai, siekia keisti sistemą. Parlamentaro požiūriu, šiandien globos namuose smurto protrūkių stipriai sumažėję, daug blizgančių fasadų, ekskursijų. „Tačiau toks dalykas kaip ilgesys išlieka – jo niekas negali pakeisti“, – sako pašnekovas.
Tuomet lankomi vaikai dažniausiai prašo apkabinti. R. Šarknicko teigimu, tokio likimo vaikai kalba akimis arba apkabinimais – jie nori meilės, dėmesio. Su jais R. Šarknickui greitai pavyksta rasti bendrą kalbą.
Neseniai jis vienuose vaikų globos namuose pypliams pažadėjo vakare ateiti paskaityti pasaką. Vaikai sugužėjo, jis nuėjo ir pradėjo skaityti. „Koridoriuje išgirdau naktinę auklėtoją vaikštant – paprašiau vaikų tylėti, antraip mane išvarys. Jie visi nutilo. Supratau vėl atsidūręs toje erdvėje – truputį išsigandau naktinės auklėtojos, suveikė instinktas“, – kaip lankant vaikus grįžo vaikystės prisiminimai, pasakojo R. Šarknickas.
Jis sveikina idėją, kad iki 2020 m. Lietuvoje neliktų vaikų globos namų. Tačiau jam skauda, kad reforma greitinama neatsižvelgiant į vaikų jausmus. Pašnekovo aiškinimu, kaip bebūtų, vaikai pripratę vienas prie kito, prie darbuotojų, jie susigyvenę ir dabar gali būti išplėšti kaip iš motinos.
R. Šarknickui atrodo, kad pradėję augti vaikų globos namuose, šioje aplinkoje ir turi užaugti, o mažieji iškart turėtų būti talpinami į šeimynas. Jis taip pat netiki, kad pavyks iki 2020 m. uždaryti visus globos namus.
Ir asmeninis parlamentaro gyvenimas buvo pilnas išbandymų. Pirmoji žmona ir vaiko motina netikėtai pasirinko darbą Ispanijoje – trimete dukra teko rūpintis jam. Sunkiausias iššūkis, prisipažįsta jis, buvo nekartoti savų tėvų klaidų. Be to, nebuvo paprasta pradėti gyventi šeimoje.
Vyras sako, kad būti tėčiu mokosi iki šiol. R. Šarknickas iki šiol bendrauja su buvusia žmona ir jos tėvais. Su kita žmona parlamentaras susilaukė antros dukros, taigi dabar sako esantis laimingas dviejų dukrų tėtis.
Savo patirtį R. Šarknickas prieš keletą netų sudėjo į knygą „Šarkos sielos šauksmas?“. Knyga tapo tarsi psichoterapijos seansu, po kurio palengvėjo.
„Aš save ir rytais, ir vakarais egzaminuoju. Praeitis kažkokią žymę paliko, kiekvienoje situacijoje susiduri ir žiūri, ar vėl gali perlipti ribą, ar ne, ar tu susilaikai ir nesakai pikto žodžio, jei tau nepatinka. Tos žymės kaip gyvenimo pamokos – nebijoti ir bandyti švęsti gyvenimą, kurį vaikystėje, paauglystėje tau suteikė atsitiktiniai žmonės. Jų buvo mažoka, bet jie, ko gero, buvo mano gyvenimo stulpai, žmogiškumo atsvara“, – kalbėjo R. Šarknickas.