Net ir nepaliaujamai didinant valstybės biudžeto išlaidas neįmanoma atsakyti į visus galimus visuomenės lūkesčius. Bet tokių užmojų politinių partijų rinkimų programose apstu: vieni siūlosi padėti nusipirkti automobilį, kiti – kompensuoti išlaidas kanceliarinėms priemonėms. Yra norinčių mokesčių mokėtojų pinigais apmokėti studentų praktikas, kiti, nepaisydami mėnesių skaičiaus per metus, ketina kasmet mokėti trylika pensijų.
Tačiau norėdami iš tiesų padėti šalies gyventojams kurti gerovę, politikai privalo pripažinti išteklių – ir savo galių – ribotumą. Kitaip tariant, nesiūlyti išleisti daugiau, nei leidžia biudžeto galimybės, bei aiškiai įvardyti prioritetus.
Galvoti du žingsnius į priekį
Finansais nepagrįstų siūlymų, nutolstančių nuo būtinųjų valstybės funkcijų, gausu kone visų programose. Pavyzdžiui, Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“ siūlo teikti nemokamą maitinimą mokyklose visiems vaikams, nepaisant jų šeimų ekonominės padėties. Laisvės partija ketina dvigubinti valstybės finansavimą, skiriamą psichikos sveikatos stiprinimo programoms, o Liberalų sąjūdis – didinti žiniasklaidą finansuojantį medijų rėmimo fondą. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) žada valstybės finansuojamas bakalauro studijas visiems studentams, o Tėvynės Sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) – užtikrinti, kad „greta klasikinių būtų finansuojamos ir naujos meninės išraiškos formos“. Tuo tarpu Lietuvos socialdemokratų partija siūlo plačiai – didinti visų viešųjų paslaugų finansavimą.
Atsakingą ir pamatuotą mokesčių mokėtojų pinigų naudojimą savo programose deklaruoja nedaug partijų. Liberalų sąjūdis įsipareigoja laikytis fiskalinės drausmės ir peržiūrėti valstybės išlaidas, LVŽS žada stiprinti viešojo sektoriaus išlaidų kontrolę. Greta jų – TS-LKD. Kalbėdami apie valstybės finansus, jie mini atsakomybę prieš ateities kartas ir netgi ateityje dirbsiančias vyriausybes.
Tiesa, būdami valdžioje, konservatoriai dėl viešųjų finansų būklės sulaukė kritikos ir iš Lietuvos banko, ir iš Valstybės kontrolės. Nors praėjusiais metais ekonominė situacija stabilizavosi, Vyriausybė nusprendė tęsti pandemijos laikotarpiu įvestą išskirtinių aplinkybių režimą, leidusį nepaisyti dalies skolinimąsi ir išlaidų didinimą ribojančių taisyklių. Kartu su infliacija valstybės skolą tai augino beveik 15 mlrd. eurų.
Socialdemokratai, savo ruožtu, siūlo atsiriboti nuo „dogmatiško“ požiūrio į fiskalinę drausmę. Mat ši, jų nuomone, pamina visuomenės stabilumui itin svarbias socialines teises. Galbūt, bet valdžios sektoriaus finansų tvarumas ir stabili ūkio plėtra taip pat yra kiekvieno piliečio teisė, įgyvendinama Konstituciniu fiskalinės sutarties įgyvendinimo įstatymu, ribojančiu valdžios galimybę skolintis ir išlaidauti. O šio įstatymo ištakos – skolos krizė, Europos Sąjungą ištikusi 2009–2010 m.
Dalis Europos Sąjungos valstybių iš karčios patirties iki šiol nepasimokė: neatsakingai išlaidaujanti Vengrija palūkanoms pernai išleido 4,7 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) – panašiai tiek, kiek Lietuva iš viso išleidžia sveikatos apsaugai, o Italija – 3,8 proc. BVP: panašiai tiek, kiek skiriame krašto gynybai, policijai ir ugniagesiams kartu sudėjus.
Partijos žada atverti galimybes aktyviai skolintis ir savivaldybėms: Liberalų sąjūdis ketina įteisinti galimybę savivaldybėms leisti obligacijas, taip pat planuoja sukurti „savivaldybių investicijų poreikius atliepiantį finansinį instrumentą, kuris būtų jau veikiančios Nacionalinės plėtros įstaigos dalis ir per kurį valstybė galėtų savivaldybėms teikti paskolas palankesnėmis nei rinkos sąlygomis.“
Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“ nori žengti tuo pačiu keliu – žada šalinti perteklinius savivaldybių skolinimosi suvaržymus, o LVŽS leis joms laisviau skolintis užtikrindama valstybinio banko paramą. Įgyvendinus šiuos siūlymus, greta valstybinės skolos su palūkanomis atsirastų ir šešiasdešimties savivaldybių įsiskolinimai.
Jei prioritetas – viskas, iš tiesų niekas nėra prioritetas
Šalia priemonių krašto saugumui stiprinti partijų programose aptariamas finansavimo šiai sričiai didinimas. Socialdemokratai siūlo iš viso skirti 3,5 proc., o Laisvės partija – bent 4 proc. BVP. Vis dėlto, jei partijos rimtai norėtų pasiekti šį tikslą, nuolat augančius valstybės finansinius išteklius derėtų nukreipti būtent šiai prioritetinei sričiai. Tačiau partijų programose didinti finansavimą siūloma praktiškai viskam, tad sąžiningo prioritetizavimo įgūdžių pasigendama.
Žiūrint į pastarosios kadencijos rengtų biudžetų išlaidų duomenis, matyti, kad išlaidų struktūra kito nežymiai: padidėjo išlaidos ekonomikai ir gynybai, bendrųjų valstybės paslaugų dalis šiek tiek sumažėjo. Šie minimalūs biudžeto struktūros pakeitimai buvo finansuoti ne iš sutaupytų lėšų, o laikinai sumažėjus valdžios skolos aptarnavimo išlaidoms. Taigi, augant valstybės biudžetui, ištekliai buvo skiriami inertiškai tolygiai visoms sritims, neatsižvelgiant į deklaruojamus prioritetus.
Partijų programų turinys leidžia daryti išvadą, kad inertiškumas išliks. Nėra aiškiai įvardyti prioritetai, kurie gali būti įgyvendinti pagrindžiant juos realiomis finansinėmis galimybėmis. Kasmet panašus pasiūlymų turgus atsiveria Seime, kai svarstant kitų metų biudžetą parlamentarai teikia išlaidas didinančias iniciatyvas, nenurodydami jų finansavimo šaltinių bei neatsižvelgdami į jų poveikį valstybės skolai. Ką jau bekalbėti apie tų siūlymų atitikimą strateginiams valstybės tikslams ir prioritetams – dalis mieliau siūlo skolintais pinigais suremontuoti savo vienmandatės apygardos varpinę ar centrinėje aikštėje įrengti dar vieną fontaną. Įtvirtinus būtinybę Seimo nariams siūlant didinti išlaidas kartu pateikti, kuriai kitai sričiai finansavimas būtų mažinamas, diskusija dėl biudžeto išlaidų krypčių taptų racionalesnė. Galbūt taip politikai būtų priversti pasirinkti prioritetus.
Ką galima žadėti?
Į Seimo rinkimus žengiančios politinės partijos į valstybės biudžetą nežiūri pakankamai atsakingai, nemato už jo mokesčių mokėtojų indėlio. Rinkimų programose jos, nors ir deklaruoja poreikį atsakingai valdyti valstybės finansus, tikisi atsiliepti į visus gyventojų lūkesčius.
Norint iš tiesų didinti gyventojų gerovę Lietuvoje, partijoms verčiau svarstyti, kaip įgalinti jos kūrimą – daugiau pinigų palikti piliečių kišenėse ir įmonių rezervuose, o biudžeto išlaidas skirti tik būtiniausioms valdžios funkcijoms finansuoti. Atsakingai pasirinkti svarbu ir rinkėjams – įvertinti, ar politikai aiškiai įvardija prioritetus, paaiškina, iš ko įgyvendins savo pažadus. Likimo ironija, kad vos laimėjusios rinkimus, partijos turės tvirtinti kitų metų biudžetą ir įgis atsakomybę už prisiimtų išlaidų finansavimą.
***
Lietuvos laisvosios rinkos institutas rinkimų knygos „Mandatas lyderystei“ pagrindu analizuoja, ką dešimtyje svarbiausių šalies ekonominę gerovę lemiančių sričių – teisėkūroje, investicinėje ir reguliavimo aplinkoje, mokesčių, darbo rinkos, pensijų, kainų, biudžeto, viešojo sektoriaus politikoje ir kt. – savo rinkimų programose siūlo politinės partijos. Šioje komentarų serijoje pateikia savo vertinimą.