Už Lietuvos laisvę gyvybę paaukojęs partizanas amžino poilsio atguls Panevėžio Kristaus karaliaus katedros kapinėse šalia šeimos narių. Simboliška, kad jo palaikai bus palaidoti rugpjūčio 16-ąją – likus dienai iki J. Streikaus-Stumbro 58-ųjų tragiškos mirties metinių.
Gimęs Pailgės kaime, tuometėje Zarasų apskrityje, J. Streikus-Stumbras sovietams priešinosi nuo 1941 metų. Kartu su tėvu, nepriklausomybės kovų dalyviu, Vyčio kryžiaus kavalieriumi Antanu Streikumi buvo 1941-ųjų Birželio sukilimo dalyviai. Tų metų birželio 24-ąją kartu su kitais sukilimo dalyviais išlaisvino Antazavės miestelį nuo sovietų valdžios. Nuo 1942 metų buvo aktyvus Lietuvos laisvės armijos narys, o nuo 1944 metų tapo tėvo įkurto ir vadovaujamo Žalgirio būrio partizanu.
Maždaug po metų žuvus tėvui, J. Streikus tapo Vyties apygardos Lokio rinktinės Vyties kuopos vado pavaduotoju, o 1947 metais – šios kuopos vadu, 1949 metais – Lokio rinktinės Džiugo tėvūnijos vadu. Su bendražygiais jis veikė dabartiniuose Rokiškio ir Zarasų rajonuose, Latvijos teritorijoje.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, už J. Streikaus sugavimą buvo siūlomi dideli pinigai. Jį persekiojant 1950 metais į kuopą buvo infiltruoti net du agentai, tačiau jų tapatybė atskleista.
Sučiupti nepajėgė
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyriausiojo istoriko dr. Dariaus Juodžio teigimu, J. Streikus neužėmė aukštų pareigų bendrame pasipriešinimo judėjime – nebuvo pakilęs iki rinktinės vado lygmens. Nepaisant to, neretai šis partizanas vadinamas legendiniu. Be partizaninės veiklos, itin svarbu tai, kad J. Streikus, pasak dr. D. Juodžio, yra vienas ilgiausiai išsilaikiusių nesuimtų Lietuvos partizanų.
Tapęs partizanu 1944 metais, legalizavosi tik 1958-aisiais. Kitaip tariant, partizanavo 14 metų ir sovietai nesugebėjo jo suimti, kol pats neprisistatė. Istoriko teigimu, ypač po 1950-ųjų J. Streikui sugauti buvo metamos didžiulės pajėgos.
Sovietų Lietuvos KGB pirmininkui Kazimierui Liaudžiui garantavus partizanų neliečiamumą, 1958 metų liepos 22 dieną kartu su jaunesniu broliu Izidoriumi Streikumu-Girėnu J. Streikus legalizavosi.
Tačiau brolius Streikus, kaip ir kitus partizanus, sovietų valdžia apgavo: 1961 m. spalio 6 d. KGB juos suėmė ir nuteisė: Izidorių Streikų-Girėną – 15 m. lagerio, Juozapą Streikų-Stumbrą – mirties bausme. Partizanas sušaudytas 1962 m. rugpjūčio 17-ąją Vilniuje.
Šiais laikais, jau atgavus nepriklausomybę, J. Streikų garsina ir teisme pasakyta kalba, kuri, kaip manoma, publikuota pagražinta. Nepaisant to, partizano kalbos būta išties stiprios ir įkvepiančios.
Kovotojų šeima
Skausmingas visos Streikų šeimos likimas. Tėvas Antanas Streikus-Tamošiukas – karys savanoris, apdovanotas Vyčio kryžiumi už kautynes prieš bolševikus ir lenkus. Nepriklausomybės kovose jis buvo sužeistas. 1944 metais įkūrė Žalgirio partizanų būrį, vėliau tapo Vytauto apygardos Lokio rinktinės vadu. Kiek žinoma, žuvo 1945 metų rugsėjo pabaigoje Lietuvos ir Latvijos pasienio miškuose kautynėse su NKVD kariuomene: kulkosvaidžiu dengė besitraukiančius partizanus, o kai baigėsi šoviniai, susisprogdino.
Mama Marcelė Streikienė buvo partizanų rėmėja, 1944 metų lapkritį nuteista ir išvežta į Komiją. J. Streikaus brolis Petras suimtas kartu su mama, nuteistas ir išvežtas į lagerį, kur ir mirė. Sesuo Ona Streikutė-Rūta buvo partizanė, suimta 1949 metais. Rokiškio kalėjime mergina buvo žiauriai tardoma, susirgo. Klaikių kankinimų kūnas neištvėrė – partizanė vos po poros savaičių mirė Rokiškio ligoninėje. Gyvi liko tik J. Streikaus brolis Izidorius Streikus-Girėnas, Lokio rinktinės Birutės būrio vadas, nuteistas 15 metų lagerio ir sesuo Valerija Streikutė-Piemenaitė, partizanė, legalizavusis 1956 metais.
„Visa šeima buvo įsitraukusi į pasipriešinimą. Studijuojant partizanų pasipriešinimą, labai matyti šeimų saitai“, – pabrėžė istorikas dr. D. Juodis.
Grįžta pas mamą
J. Streikų-Stumbrą laidoti Panevėžyje buvo artimųjų pageidavimas. Čia gyvenanti Izidoriaus Streikaus dukra Vilija Čereškienė pasakoja, kad jos mama vyro brolį mačiusi gal vos porą kartų – per vestuves ir vėliau kartą svečiavosi. Tuo metu kiekvieną abiejų brolių žingsnį bandė susekti sovietai.
„Dėdė Juozas buvo išvaizdus, mokantis kalbėti, merginų labai daug turėjo, žavingas vyras buvo, bet šeimos nekūrė. Jam buvo pasakyta, kad „uodega“ yra. Gal ir pats jautė, kad kažkas ne taip. O tėtis sukūrė šeimą“, – pasakoja V. Čereškienė.
Anot jos, dėdė J. Streikus buvo baigęs nedaug klasių, tačiau vartant archyvinę medžiagą, akivaizdu, kad jo būta apsiskaičiusio. Tai buvo tvirtos valios, stipri asmenybė. Už savo meilę Lietuvai stojęs prieš sovietų teismą paskutiniame posėdyje prašė, kad paleistų brolį Izidorių, kalbėjo, jog šis sukūręs šeimą ir ginklo į rankas nebeims.
V. Čereškienė yra girdėjusi istoriją, kad teisme vienas aukšto rango kariškis pasakęs: „aš baigęs karo mokyklą, bet šitam vyrui tikčiau tik į puskarininkius“. Šitaip jis įvertinęs partizano J. Streikaus-Stumbro drąsą ir pasiaukojimą.
Žinių, kur palaidotas sušaudyti nuteistas J. Streikus, šeima neturėjo. Artimieji lig šiol nežino nei kur senelio Antano Streikaus palaikai. V. Čereškienės teigimu, žmonės tik kalba, kad senelis apsuptyje susisprogdino granata. Kiti gi kalbėjo, kad jį susprogdino.
Po daugelio dešimtmečių nežinomybės J. Streikus-Stumbras bus palaidotas Panevėžyje, Ramygalos gatvės kapinėse, kur ilsisi jo mama Marcelė, brolis Izidorius ir sesuo Valerija.
„Grįžta trečias vaikas pas mamą. Labai norėjome, kad šitiek metų pragulėjęs kažkur patvoryje, dėdė grįžtų į šeimą. Būtent ant mamos palaikų ir laidosime“, – sako V. Čereškienė.
Lydėjo patyčios
Streikų visos šeimos istorija paženklinta ištikimybės Lietuvai ir tragedijos linija. Pasak V. Čereškienės, jos tėvams susitikus gimė meilė iš pirmo žvilgsnio. Deja, buvusio partizano Izidoriaus Streikaus šeiminis gyvenimas kupinas skausmo ir kančios.
V. Čereškienė pasakoja girdėjusi, kad per vestuves maunant žiedą, šis iškrito. Pranašišką ženklą įžiūrėję žmonės kalbėjo, kad jaunavedžiams gyvenimo nebus. Ir išties. Nors I. Streikaus, kitaip nei jo brolio, sovietų teismas pasigailėjo ir nepasiuntė myriop, nuteisė 15-ai metų lageryje.
Pasak V. Čereškienės, mama vyro laukė 15 metų. Kasmet lankė lageryje. Anot panevėžietės, ir ji pati pradėta lageryje.
Tėtis grįžo namo, kai dukrai buvo jau daugiau nei metukai. Buvęs partizanas į laisvę išėjo jau sergantis nepagydoma liga.
V. Čereškienė pasakoja iki nepriklausomybės atgavimo apie šeimos praeitį nieko pernelyg daug nežinojusi. Tačiau šeimos moterims ne kartą teko išgirsti patyčių – bandito vaikas, bandito žmona. Kiemo vaikai, o vėliau ir bendramoksliai mokykloje mergaitę badydavo pirštais, kad tėtis sėdėjęs kalėjime.
„Mokykloje pasakė, kad esu bandito vaikas. Labai verkiau. Nesupratau, kas vyksta“, – vaikystėje patirtų beprasmių nuoskaudų V. Čereškienė niekada nepamirš.
Išskaičiavo palaikų vietą
Praėjusį rudenį Vilniaus Našlaičių kapinėse archeologai atkasė J. Streikaus-Stumbro palaikus – atvėrė dar vieną nežmoniško sovietų brutalumo įrodymą.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikas Dalius Žygelis sako, kad rasti J. Streikaus palaikus nebuvo itin sudėtinga – prieš tai Našlaičių kapinėse buvo atliktas didžiulis tiriamasis darbas.
„Mes žinojome, kad ten jis turi būti“, – sako D. Žygelis.
Našlaičių kapinėse tarp legalių, pažymėtų kapų buvo slepiami ir politinių kalinių, sušaudytų nuo 1956 iki 1969 metų, palaikai. Našlaičių kapinėse pradėta ieškoti Adolfo Ramanausko-Vanago palaikų, o juos aptikus tapo aišku, kad čia turėtų būti ir kiti po 1956 metų KGB egzekucijų kamerose nužudytų partizanų palaikai.
Istorikai, remdamiesi ankstesniais tyrinėjimais, apskaičiavo, kur galėtų būti palaidotas legendinis partizanas J. Streikus.
Likimo vingiai nenuspėjami
Remiantis istorikų duomenimis, 1962 m. rugpjūčio 17-ąją Vilniuje sušaudyti du žmonės: Kazys Riauba ir Juozas Streikus.
„Labai įdomi gretimybė. K. Riauba taip pat buvęs partizanas. Paskui suimtas, o palaužtas tapo KGB agentu smogiku. Žinoma, kad kaip agentas smogikas K. Riauba buvo žiaurus, padėjo susidoroti su buvusiais bendražygiais, paskui pats nubaustas mirties bausme. Kokia likimo ironija – du buvę partizanai: J. Streikus, kuris amžininkų minimas kaip nepaprastai humaniškas, nepaprastai doras, išskirtinio dorumo kovotojas, ir K. Riauba – visiškas antipodas“, – svarsto istorikas.
D. Žygelio teigimu, moksliškai nėra įrodyta, kad toje pačioje duobėje būta K. Riaubos palaikų, nes neradus giminių, neatlikti DNR tyrimai. Visgi turimi kiti duomenys, antropologiniai matavimai leidžia spėti, kad istorikai greičiausiai teisūs.
„J. Streikaus tapatybei nustatyti turėjome labai daug DNR pavyzdžių. Streikų šeima tikrai labai nuoširdžiai rūpinosi jo palaikų atradimu. Yra Juozapo brolio dukra ir jo sesers vaikai. Vienas net iš Anglijos atvažiavo tam, kad duotų DNR pavyzdį ir turėtume kuo daugiau lyginamosios medžiagos“, – pasakojo istorikas.
Pasak D. Žygelio, nors Našlaičių kapinėse slapčia užkasta daugiau nei 200 asmenų, dauguma jų buvo kriminaliniai nusikaltėliai. Istorikų užduotis – surasti partizanų palaikus, kurių yra apie 10. Iki šiol rasti A. Ramanausko-Vanago, J. Streikaus-Stumbro, Antano Kraujelio-Siaubūno palaikai. Kol kas darbus pristabdė karantinas, tačiau rudenį vėl tikimasi naujienų.