I.Laucių iš pradžių išteisino Šiaulių apygardos teismas, praėjusią savaitę šį nuosprendį paliko galioti Apeliacinis teismas. Jis pritarė išteisinamojo nuosprendžio motyvams.
Prokurorai I.Laucių kaltino 1947 metų kovą nužudžius partizanus Kazimierą, Leoną, Emiliją ir Barborą Šimkus.
Pirmos instancijos teismas I.Laucių išteisino nenustačius jo dalyvavimo padarant nusikaltimą, konstatavo, kad kaltinamajame akte pateikti teiginiai prieštaravo surinktai bylos medžiagai, liudytojų parodymams. Esą teiginiai pagrįsti samprotavimais ir prielaidomis.
Teismas atkreipė dėmesį, kad kaltinamajame akte teigiama, jog 2004 metų iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro gautame rašte nurodyta, esą Šimkų šeimos nužudyme dalyvavo stribai Alfonsas Remeika (šiuo metu miręs) ir Ignas Laucius iš Jonikaičio kaimo. Tačiau šis teiginys neatitinka tikrovės, nes minėtame rašte parašyta, kad Šimkų šeimą nužudė nežinomi asmenys. Rašto autorius tik daro prielaidą, kad nužudymą būtų galima išaiškinti apklausus likusius gyvus stribus, įvykio liudytojus.
Be to, bylos liudytojai tvirtino, kad nusikaltimo aplinkybes žinojo Elena Šimkienė, kuri mirė neatskleidusi žudikų pavardžių. Teismas nustatė ir daugiau prieštaravimų byloje.
Bylos duomenimis, I.Laucius, būdamas sovietų Lietuvos Valstybės saugumo ministerijos Šiaulių apskrities Lygumų valsčiaus poskyrio liaudies gynėjų būrio liaudies gynėjas, su kitu gynėju A.Remeika 1947 metų kovo 11 dieną ginkluotas šautuvu atvyko į Vaigailių kaimą, Kazimiero Šimkaus sodybą. Apsimetęs partizanu jis esą namo kieme tyčia kirviu nužudė K.Šimkų.
Po to stribai neva nuėjo į šalia gyvenusio K.Šimkaus brolio Leono Šimkaus namus, kur nužudė ten buvusius partizanus L.Šimkų, Emiliją Šimkienę ir Barborą Šimkienę.
Teismo posėdžiuose dalyvavęs I.Laucius pripažino 1947 metais buvęs vadinamuoju liaudies gynėju, tačiau neigė dalyvavęs žudymuose. Jis tvirtino ginklo net rankose nelaikęs, o jo darbas buvęs prižiūrėti arklius, Šimkų nepažinojęs ir apie jų nužudymą net negirdėjęs.
Prokurorai siekė I.Laucių nuteisti pagal Baudžiamojo kodekso straipsnį, numatantį atsakomybę už tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žudymą.