Atrado pagrindinį nuomonių išsiskyrimo tašką
Kaip ir visada, laidos vedėjas Vytautas Bruveris jos pradžioje siekia apibrėžti, dėl ko vyrauja pagrindinis nuomonių išsiskyrimas, svarstant apie vieną ar kitą temą. Pasak jo, sekant rinkiminį laikotarpį, galėjo susidaryti įspūdis, kad pats svarbiausias nesutarimas kilo siekiant būtent nutarti, kaip mūsų valstybė turėtų reaguoti į Lietuvos piliečius, kurie rinkimuose parėmė, pavyzdžiui, atvirai prorusišką Eduardą Vaitkų arba antisemitines idėjas skleidžiantį Remigijų Žemaitaitį?
V. Bruverio teigimu, viena pozicija sako, kad visa tai – mūsų kaltė, esą yra akivaizdu, kad integracinė ir dialogų politika eilinį kartą buvo pražiopsota ar nevykdyta. Kita pozicija mano, kad tai, ką matome šiandien, yra lyg paskutinis skambutis, rodantis, kad, vis dėlto, užtenka žaisti su kalbomis apie integracijas, mat žmonės, kurie balsavo už įvardintus kandidatus, parodė, kad jiems niekas yra nesvarbu.
Su V. Bruverio įvardinta nuomonių takoskyra sutiko ir laidoje viešėję svečiai. Pirmoji savo įžvalgomis apie esamą situaciją pasidalijo Vilniaus rajono savivaldybės mero patarėja Ewelina Mokrzecka. Anot jos, šie rinkimai parodė, kad, visų pirma, visuomenėje vyrauja didelis nepasitikėjimas žiniasklaida ir valstybe.
„Ta simpatija Rusijai yra tik tam tikras simptomas, protesto forma. Kai mes pažiūrėsime, kas vyksta visoje Europoje – ta pati Ispanija, Vokietija, kaimyninė Lenkija, kur konfederacija daug kartų buvo kaltinama tuo, kad bendradarbiauja su Rusija – čia nieko naujo, iš esmės. Ką daryti? Kalbėtis su žmonėmis. Kodėl Vaitkus gavo tiek palaikymo Šalčininkuose? Todėl, kad išspausdino rusiškas skrajutes, jis kalbėjo su žmonėmis, važiavo pas žmones ir žmonės pamatė, kad gali turėti neva savo atstovą. Mano nuomone, mes turime tiesiog dirbti su žmonėmis. Mes – tai valstybė“, – kalbėjo E. Mokrzecka.
O štai istorikas, Lietuvos istorijos instituto direktorius prof. Alvydas Nikžentaitis teigė manantis, kad šie rinkimai buvo integracinės politikos sėkmės pavyzdys, nors integracijos politikos matyti net nebuvo.
„Aš į šiuos dalykus žiūriu kaip istorikas. Jeigu mes pasižiūrėsime, pavyzdžiui, į referendumą dėl Lietuvos išstojimo iš Sovietų Sąjungos, kaip tuo metu nubalsavo tautinės mažumos, ypač, Šalčininkai – mes matome, kad per tuos 30 metų mes į savo pusę patraukėme daugiau kaip 60 proc. būtent šitų rajonų gyventojų“, – teigė profesorius.
Taigi, jo manymu, žvelgiant aritmetiškai, net ir Šalčininkuose už E. Vaitkų balsavo mažuma.
„Balsavo elementariai mažuma ir, palyginus su, sakykime, 90-tais metais, tai yra didžiulis laimėjimas, turint omenyje, kad jokios integracinės politikos iš Lietuvos valstybės pusės niekada nebuvo. Čia buvo kalbėta apie Vaitkaus tam tikras pastangas kalbėtis su rinkėjais tame pačiame Šalčininkų rajone. Kuris dar iš kandidatų buvo nuvažiavęs į Šalčininkų rajoną? Neužmirškime dar vieno paprasto dalyko – prieš rinkimus įvyko būtent šalčininkiečiams tokių skaudžių dalykų, kurie, galimai, paveikė jų rinkimines opcijas. Aš čia turiu omenyje būtent tai, kad Šalčininkų lenkai yra visiškai kitokie lenkai negu Vilniaus rajono ar Vilniaus miesto lenkai. Jie turi labai aiškias baltarusiškas šaknis. Dalis Šalčininkų lenkų lenkais tapo grynai Lenkijos pagalbos lenkų tautinei mažumai pagrindu ir jie, būdami baltarusiai, tiesiog užsirašė, kad yra lenkai, kad gautų tą paramą“, – dėmesį atkreipė A. Nikžentaitis.
Pasak istoriko, jeigu lietuviai būtų atitinkamai reagavę į tai jau anksčiau – ši mažuma būtų garantuotai balsavusi kitaip.
„Integracinė politika pasiekė nesėkmę, kai jos iš viso nebuvo“, – taip situaciją apibrendino A. Nikžentaitis.
„Vatniko“ etiketė ne visiems lipdoma pelnytai
Savo įžvalgomis laidoje pasidalijo ir Visagino savivaldybės tarybos narys Dmitrij Ikonikov. Pasak jo, verta dėmesį atkreipti į tai, kad net 75 proc. Lietuvos žmonių bijo apskritai kalbėti apie politiką ir savo politines pažiūras.
„75 procentai – Saulius Skvernelis pateikė tokius duomenis. Aš manau, kad tai yra pagražinti duomenys ir tas procentas yra dar didesnis. Šioje vietoje, po 30 metų nepriklausomybės – Europos Sąjunga, NATO ir taip toliau – ar tai nėra prezidentui, sakykime, Nausėdai, antrai kadencijai pagrindinis iššūkis dėl to bijojimo, dėl tos baimės?“, – kalbėjo jis.
Anot pašnekovo, kai viešumoje nėra diskusijų, tada ir atsiranda klausimas – iš kur ta baimė?
„Ar ponas Nausėda nemano, kad ta vatofobija bendrai jau šiek tiek priartėjo prie pakankamai pavojingo taško? Prieš 10 metų vatnikas visuomenėje buvo toks kažkoks pijokėlis iš Naujosios Vilnios. Dabar, kas yra akivaizdu, to žodžio reikšmė visuomenėje, žiniasklaidos dėka, kai kurių politikų dėka, maža to, kad apima didesnius sluoksnius ir už bet ką tu gali tapti vatniku, bet tai jau yra žymiai labiau neigiama ir jau artėja prie antivalstybinio tėvynės išdaviko etiketės“, – teigė D. Ikonikov.
Šioje vietoje jis atkreipė dėmesį ir į kitas mūsų šalyje vyraujančias tendencijas. Pasak pašnekovo, net ir įvairių nuomonės formuotojų gretose galima pastebėti labai konkrečius žeminimus, kurie jau artėja prie socialinės nesantaikos kurstymo.
„Šioje vietoje, tas vatnikas, jeigu mes jau turime evoliuciją to apibrėžimo, turi būti labai konkrečiai įvertintas teisiškai, už ką žmogui turi ar gali būti lipdoma ši etiketė“, – teigė D. Ikonikov.
Pasidalijo svarstymais, ką daryti su radikaliais rinkėjais
Kad radikaliojo protesto rinkėjų mūsų visuomenėje yra nemažai, sutiktų turbūt kiekvienas, tačiau esminis klausimas šioje diskusijoje yra „o ką su jais daryti?“. Kaip pastebėjo E. Mokrzecka, Lietuvoje apskritai trūksta išprusimo ir išmanymo, kaip elgtis tokiose situacijose. Jos manymu, kai kalbame apie 16 procentų Lietuvos piliečių, reikėtų atlikti ir tam tikrus namų darbus.
„Reikalinga yra tam tikra pozityvi diskriminacija tautinių mažumų, kurios nėra. Mes apie tautines mažumas girdime tik kai kažkas blogo vyksta: visi rusai, lenkai balsavo už Vaitkų, visi yra vatnikai“, – teigė ji.
O profesorius A. Nikžentaitis pasiūlė išnagrinėti, kas prorusiškumu buvo laikoma būtent Lietuvos prezidento rinkimų kontekste.
„Bet kurioje visuomenėje yra labai normalu, jeigu, sakykime, 10 procentų, ką tu besakysi, jie vis tiek prieštaraus. 10 procentų, visiškai kitaip manančių, yra absoliučiai sveikos visuomenės požymis. Kitas dalykas – mes žinome, kad rinkimai yra politinis veiksmas ir tam tikra dalis rinkėjų, kurie, galimai, balsavo už Vaitkų – jie nebūtinai yra prorusiški ar dar kažkokie kitokie. Jie elementariai prieštaravo dabar vykdomai politikai ir tokia yra pasirinkta jų protesto forma“, – teigė istorikas.
Jo manymu, žvelgiant į istorinį kontekstą, viskas šioje situacijoje atrodo dar palyginti normaliai, tačiau, kaip pastebi VšĮ „Ukrainos namai“ vadovas Viktor Černišuk, pati radikaliausia tokių rinkėjų dalis tik dar labiau radikalizuojasi ir agresyvėja.
„Mano manymu, čia nėra protestas. Jie neprotestuoja. Jeigu jie protestuotų, jie turėtų tikslą. Kiekvienas protestas galutiniame variante turi kažkokį tikslą. Tame balsavime – koks tikslas?“, – svarstė pašnekovas.
Kalbant apie tai, ką su tokiais rinkėjais reikėtų daryti, V. Černišuk prisiminė ir savo patirtį panašias problemas sprendžiant anksčiau.
„Prieš 30 metų aš turėjau tokią patirtį. Mus, jaunus žurnalistus, dar tada jaunas Vytautas Landsbergis pakvietė pas save. Čia buvo prieš sausio 13 dieną. Jis sakė: darome Rytų Lietuvos televiziją. Aš buvau vienas iš kūrėjų televizijos, kuri tapo Baltijos televizija. Tikslas toks – arba šie tautinių mažumų atstovai, pagrinde Pietryčių Lietuvoje ir Visagine, taps lojalūs naujai Lietuvos valstybei, arba bus priešai. Darome televiziją įvairių kalbų – lenkiškai, ukrainietiškai, lietuviškai, rusiškai. Buvo. Turime rezultatą – nulis“, – teigė VšĮ „Ukrainos namai“ vadovas.
Pasak pašnekovo, vien noro bendrauti su tokiais žmonėmis ir tada neužteko.
„Tada buvo kažkokia ypatinga energija, mes norėjome bendrauti su tais žmonėmis. Neišėjo“, – teigė V. Černišuk.
Visagino savivaldybės tarybos nario D. Ikonikov nuomone, tokiai nesėkmei įtakos galėjo turėti keletas dalykų.
„Galbūt buvo kažkokią idėją jiems bandoma užkrauti iš šalies, o ne iš vidaus? Ne iš vidaus buvo bandoma juos išvesti į Lietuvą, o, kaip jūs sakote, su tokiais šabloniniais naratyvais: „mes juos visus iki vieno pasieksime, jie bus lojalūs valstybei“. Lojalūs valstybei pagal Landsbergį?“, – svarstė jis.
Taigi, šioje vietoje pašnekovai sutarė, kad vien televizijos laidų ir aktyvaus kalbėjimo su radikaliais rinkėjais gali nepakakti, mat noras keistis ir naujas idėjas pasitikti turėtų kilti iš vidaus.
Reikia atrasti naujus komunikacinius kanalus
Reaguodamas į kitų pašnekovų įžvalgas, siūlymus, kaip elgtis su prorusiškas idėjas rinkimuose remiančiais rinkėjais, pasidalijo istorikas A. Nikžentaitis. Jo manymu, visų pirma, dėmesį vertėtų skirti būtent tautinėms mažumoms.
„Būkime biedni, bet teisingi – tautinių mažumų tarpe procentas palaikymo tiems kandidatams buvo didesnis. Kur prasideda tam tikras nesantaikos kurstymas tarp lietuvių ir tautinių mažumų? Visų pirma, tautinės sistemos sandaroje. Pasižiūrėkime, kokia yra vykdoma švietimo politika. Lietuviškos mokyklos yra tiesiogiai pavaldžios švietimo ministerijai, o mokyklos lenkų, rusų kalba – savivaldybėms. Tarp mokyklų vyksta konkurencija, vieni į kitus pradeda žiūrėti kaip į priešus. Dabar jau mes turime ir patarėjus gerus iš tautinių mažumų tarpo, tos sėkmingos, nevykusios integracinės politikos dėka, tai galbūt iš tikrųjų reikia sukurti tokią švietimo politiką, kur bent jau tos nesveikos konkurencijos ir priešiškumo ugdymo dar mokyklos suole nebūtų?“, – siūlė jis.
Be to, anot pašnekovo, verta atkreipti dėmesį ir į tai, ką jau anksčiau minėjo pašnekovas D. Ikonikov.
„Iš tikrųjų, tos baimės kalbėtis apie politiką yra daug. Čia yra tam tikrų nesveikų politinių procesų Lietuvoje pasekmė. Reikia tiesiog kurti tam tikrus individualius kanalus, kur ta agresija, kuri pasireiškia rinkimų metu, galėtų išeiti tokiam kasdieniniam gyvenimui. Reikia tiesiog surasti naujus komunikacinius kanalus su visuomene, kur visuomenė galėtų jaustis, kad ji yra šiek tiek labiau girdima nei iki šiol“, – siūlė istorikas A. Nikžentaitis.
Kas galėtų padėti daliai tų žmonių pajausti, kad jie mūsų valstybėje yra svarbi ir reikalinga dalis, laidoje pasidalijo D. Ikonikov. Jis įvardijo esminius dalykus, kurie nuo tokio požiūrio tautines mažumas mūsų šalyje stabdo.
„Dėl švietimo – visiškai pilnai pritariu, bet suprantate, kai po tiek metų nepriklausomybės išeina švietimo ministras ir sako, kad pas mus yra rusiškos mokyklos, viskas – užsidarome. Totaliai. Aš kalbu apie tai, kaip tai yra transliuojama, kad mes turime rusiškas mokyklas. Nėra pas mus rusiškų mokyklų, nėra lenkiškų mokyklų. Visos mokyklos yra arba lietuviškos, Lietuvos valstybės, kurias kuruoja Švietimo ministerija pagal programą, arba privačios“, – atkreipė dėmesį jis.
Griežtomis įžvalgomis jis pasidalijo kalbant ir apie politines partijas.
„Didžiosioms politinėms partijoms visiškai neįdomu buvo ir yra, ir bus vidutinio-vyresnio amžiaus tautinių mažumų rinkėjas, nes, elektroraliniu požiūriu, jis nesudaro jokio realaus procento. Tam, kad su juo dirbtų, reikia arba kažkokį Vaitkų į savo sąrašą įtraukti, kad jis tam tikrus naratyvus bandytų transliuoti, bet čia savižudybė bet kuriai partijai, arba panašiai. Iš didžiųjų partijų požiūrio, jie jau yra tame rinkiminiame gete – imkite kas norite, mums tas balansas netrukdo. Būtent todėl integracinė politika yra parodomoji – kartą per ketverius metus, kaip tradicija, išeiname“, – teigė D. Ikonikov.
Pasak jo, prie teigiamų pokyčių stipriai galėtų prisidėti ir žiniasklaida.
„Investicijos į žiniasklaidą, į informavimą rusakalbės dalies, didžiąja dalimi, yra, mano giliu įsitikinimu, pinigų įsisavinimas. Nei informacijos iš vidaus, iš bendruomenių, nei diskusijų nėra“, – teigė pašnekovas.