„Homoseksualūs žmonės turi teisę turėti šeimą. Jie yra Dievo vaikai“, – sakė Pranciškus per vieną iš interviu filmo kūrėjams, – „mums tik reikia turėti civilinės sąjungos įstatymą, kad jų santykiai būtų įteisinti.“
Tačiau Senajame Testamente parašyta, kad homoseksualumas – nuodėmė. Temą „Ar homoseksualų civilinė partnerystė – katalikiška?“ nagrinėjo „Žinių radijo“ laida „Dienos klausimas“. Katalikų bažnyčios atstovai Lietuvoje laidoje dalyvauti atsisakė.
Lietuvos gėjų lygos (LGL) vadovas Vladimiras Simonko sakė, kad toks popiežiaus Pranciškaus pareiškimas jam nebuvo naujiena.
„Šitas popiežius jau ne vieną kartą drąsiai pasisakė dėl žmogaus teisių. Ne kartą jis minėjo ir LGBT žmones. Prisimenant jo emocinį pasisakymą lėktuve, kai jis pasakė: „kas aš esu toks, kad teisčiau tuos žmones?“, – pastebėjo V. Simonko.
LGL vadovas pasidžiaugė, kad, jo manymu, tas naujausias pareiškimas nuskambėjo tinkamiausiu metu, kai Lietuvoje įsibėgėjo (gerąja prasme) agresyvi priešrinkiminė diskusija dėl partnerystės, civilinės santuokos.
„Manau, kad dabar lieka vis mažiau argumentų mūsų oponentams. Taip pat manau, kad jau net gi man, žmogui, kuris turi patirties (darbo) su Seimu, sunku netikėti kito Seimo sėkme dėl partnerystės arba civilinės santuokos. Pažiūrėsime, kiek toli mūsų Seimas norės eiti šiais klausimais“, – sakė V. Simonko.
Atsakydamas į diskusijas, ko čia dar tie homoseksualūs žmonės papildomai nori, tegul gyvena savo gyvenimą, LGL atsakė, kad iš tikrųjų jie daug nesitiki.
„Man reikia tik to, ką turi homoseksualios poros. O jos turi labai daug, ir, kai gyvena civilinės santuokos burbule, dažnai poros nesusimasto apie tai, kokias privilegijas jos turi. (…) Tarkime – gydymo įstaigose, (…) kalbant apie turto paveldėjimą, biologinius vaikus. Dažnai lesbiečių poroje viena iš jų turi biologinį vaiką, ir būna taip, kad tą vaiką pora augina pakankamai ilgai, ir, jeigu, neduok Dieve, kas nors atsitinka su biologine motina, partnerė neturi jokio statuso. Pagal įstatymus tą vaiką gali paimti giminės, (…) ir padaryti didžiulę traumą vaikui“, – pasakojo V. Simonko.
Pasak LGL vadovo, tokių porų yra nemažai ir Lietuvoje.
„Labai dažnai tos poros nenori viešinti savo gyvenimo dėl nepakantumo visuomenėje, nenorėdami sudaryti traumos vaikui, mokyklai. Dėl to mes kartais prarandame galimybę pamatyti ir gerąją pusę to gyvenimo kartu – kaip žmonės gyvena, augina vaiką“, – sakė V. Simonko.
Pasak LGL vadovo, kai negali sudaryti partnerystės Lietuvoje, dažnai homoseksualūs žmonės naudojasi tokia teise užsienyje, kur tas įteisinta.
„Būna taip, kad jie sudaro partnerystę su partneriu kitoje šalyje. (…) Žmogus atsisako Lietuvos pilietybės, ir tampa tos šalies piliečiu, ir moka visus mokesčius tai šaliai“, – minėjo V. Simonko.
Svarbu suprasti, ką tikrai norėjo pasakyti popiežius
Religijotyrininkas Paulius Subačius laikosi nuomonės, kad popiežiaus pareiškimo nereikėtų laikyti perversmu.
„Manyčiau, kad tai yra jokia naujiena. Popiežius pakartojo tai, ką sakė ne vieną kartą. Svarbesnis yra teiginys apie tai, jog mes turime priimti visus žmones, kurie yra arba jaučiasi atstumti. Čia yra du tūkstančiai metų bažnyčios pamokų. Tą yra labai sunku daryti. Tam reikia ugdytis. Tikrasis sekimas Kristumi ir yra apie tai: kiekvieną žmogų mylėti kaip save patį. Tai yra iššūkis, o ne kažkoks sprendimas“, – kalbėjo P. Subačius.
Religijotyrininko įsitikinimu, joks įstatymo pakeitimas neįveiks žmogaus širdyje tūnančio pavojaus, nesaugumo jausmo, nenori priimti tokio, kuris „yra kitoks negu aš“.
„O kalbant apie tai, ką popiežius pasakė apie civilinę sąjungą, tai jis trumpai pakartojo (…) savo prieš dešimt metų ar net daugiau išsakytą poziciją, kaip reikia sureguliuoti civilinius santykius. Šita pozicija dar kartą bandoma pabrėžti aiškų atskyrimą tarp sakramentinės santuokos ir civilinių sąjungų“, – sakė P. Subačius.
Pasak jo, būtų svarbu pabrėžti skirtumą tarp to, ką implikuoja bažnytinė santuoka ir civilinis aktas.
„Bažnytinė santuoka iš tikrųjų implikuoja lytinius santykius. Tai yra tiesiogiai numatoma: tam, kad galiotų sakramentas abu susituokiantieji turi būti atviri gyvybei. (…) O civilinėje sąjungoje valstybė nekalba apie asmenų lytinius santykius“, – kalbėjo P. Subačius.
Pasak religijotyrininko, popiežius neaptarinėja civilinės sąjungos, kadangi civiliniai aktai nėra Bažnyčios kompetencijos reikalas. Jis atkreipė dėmesį, kad kartais Bažnyčia komentuoja tam tikrus civilinius aktus. Tą darydama ji atkreipia dėmesį, ar dėl tam tikro sprendimo nenukentės silpniausieji.
„Popiežius šiuo atveju labai plačiame atstumtų, kenčiančių žmonių kontekste pamini ir tai, kad, kai kam nors, kurie nori gyventi arba jau gyvena kartu (...), nėra galimybės įteisinti savo gyvenimo kartu, tai jie jaučiasi atstumti. Popiežius pasisako už tai, kad civilinių sąjungų įstatymas (pas mus jis yra partnerystės įstatymo vardu, gali būti kitaip pavadinta) būtų įtvirtinta“, – aiškino P. Subačius.
Pasisakymą reikėtų vertinti kontekste
Katalikų Bažnyčioje homoseksualizmo kaip nuodėmės traktavimas, pasak religijotyrininko, buvo visada.
„Krikščionybė perėmė Senojo Testamento, žydų šventraščio, tradiciją. (…) Vyro lytiniai santykiai su vyru yra smerkiami visoje šitoje tradicijoje. Čia turbūt reikėtų kalbėti jau apie kokius mažiausiai penkis tūkstančius metų. Ta teisinė sistema, kuri buvo, ir, kurią turėjo žydai, ji didele dalimi buvo perimta viso Viduržemio jūros regiono, iš kurio mes kildiname Vakarų civilizaciją, kartu įtraukiant ir šitą principą“, – aiškino P. Subačius.
Ekspertas pabrėžė, kad popiežius šituo klausimu nepasisakė, ir jokia doktrina šituo klausimu nėra kvestionuojama.
„Mane nuolat stebina žmonių noras dairytis, kas vyksta gretimame bute. Suprantu, jeigu iš to buto bėga tarakonai, bet, jeigu ne, tai – ką dar ragina popiežius, ir tikrai ne jis pirmas pontifikatas, kai tai yra raginama: pirmiausia, reikia išsikrapštyti rastus iš savų akių, o paskui ieškoti krislų svetimoje.
Grįžtu prie to, ką pasakiau: meilės principas yra aukščiausias įsakymas. Meilės – kiekvienam žmogui. O teisėjas yra Dievas, o ne Tu esi kito teisėjas“, – kalbėjo P. Subačius.