„Pas mus tik du istorikai gauna didesnį atlyginimą – apie 1000 eurų. Apie 50 darbuotojų gauna minimalų atlyginimą – valytojai, budėtojai. Didžiausias paradoksas – nuvertinamas aukštasis mokslas – disertaciją apsigynęs mokslų daktaras, mes jam šiaip taip sukrapštome priedus, nes keli etatai neužimti, pas mus gauna apie 500 eurų „į rankas“. Tai nesąmonė.
Pasakysiu atvirai – kai mes Seime ar kitose aplinkose apie tai šnekamės su žmonėmis, kurie kažkiek turi įtakos šiems dalykams, jie pasibaisi, tačiau tuo viskas ir baigiasi“, – DELFI teigė LGGRTC direktorė Birutė Burauskaitė.
Vykstant valstybės biudžeto svarstymams, daugiau nei trečdalis LGGRTC darbuotojų paprašė valstybės vadovų atkreipti dėmesį į jų atlyginimus. Darbuotojai nurodė vidutiniškai uždirbantys apie 400 šimtus eurų „į rankas“. Tokį atlyginimą gauna vadovaujančių pareigų neužimantys centro darbuotojai – istorikai, specialistai, muziejininkai.
Mažiausi atlyginimai centre tenka dirbantiems pagal darbo sutartis. Tokių darbuotojų centre yra apie 85 proc. Apie 50 darbuotojų – valytojai, budėtojai – gauna 380 eurų „ant popieriaus“ siekiantį minimalų atlyginimą.
B. Burauskaitės teigimu, į keliamas problemas nė karto nebuvo atsižvelgta. Centro darbuotojų atlyginimai nesikeičia nuo 2010 m., kada krizės metu biudžetininkams buvo sumažinti.
T. Burauskaitės aiškinimu, dėl apgailėtinų atlyginimų klausimai raštu ir žodžiu keliami jau ne pirmus metus. „Krizės metu mes nesikreipėme, tačiau kai per socialdemokratų kadenciją pradėjo gerėti gyvenimas, mes prie strateginio plano rašydavome aiškinamuosius raštus, prašydavome pinigų net ne atlyginimams – prašydavome pinigų darbams atlikti, aišku, darbą atlikęs žmogus gautų kažkokį priedą. Bandėme išsivesti nešūkaudami, neidami į demonstracijas, nerašydami kreipimųsi ir peticijų, bet pamatėme, kad liekame nuošalyje“, – apgailestauja pašnekovė.
B. Burauskaitė pastebi, kad atlyginimai centro darbuotojams nesikeičia nei tuomet, kai atlyginimai keliami muziejininkams, nei kada keliami pedagogams.
„Niekada iš to nedarėme skandalo, bet dabar žmonėms trūko kantrybė. Pamatėme, kad situacija valstybėje pagerėjusi, yra net perteklinis biudžetas, tad mūsų darbuotojai parašė kreipimąsi. (…) Ne mes vieni stojame į kovą dėl tam tikro išlikimo. Iš mūsų išeina specialistai, mes net negalime adekvačiai vykdyti funkcijų taip, kaip galėtume“, – kalbėjo centro vadovė.
Jos aiškinimu, kada visuomenėje iškeliami keblūs klausimai, pavyzdžiui, dėl nacių okupacijos metu buvusio kolaboravimo, visada išsamias istorines pažymas paruošia tik LGGRTC specialistai. Tai reikalauja atsakomybės.
A. Anušauskas: tai liudija mūsų požiūrį
Seimo narys, istorikas Arvydas Anušauskas sako jau su ankstesniais Seimo vadovais šia tema šnekėjęs.
„Tuo metu tai atrodė dar ne taip tragiškai kaip dabar, nors skaičius savo mažumu tikrai baisus. Galiausiai pasirodė, kad keliamas minimalus atlyginimas pasiekė šių žmonių, dirbančių pakankamai svarbų darbą, atlyginimus. Jie toliau stagnuoja“, – piktinasi A. Anušauskas.
Jo teigimu, niekas nemini vieno niuanso: centro darbuotojai – muziejininkai, istorikai – nėra priskirti prie kultūros darbuotojų. Kada keliami atlyginimai kultūrininkams, jų šie dalykai neliečia. A. Anušauskas yra rašęs raštus, kad minėti darbuotojai būtų priskirti bent prie kultūrininkų. Deja, apgailestauja politikas, situacija nesikeičia.
Jis primena, kad prieš 20 metų šių darbuotojų atlyginimai buvo konkurentabilūs, didesni už istorikų. Čia dirbti norėjo geriausi specialistai.
„Deja, dabar situacija pasikeitusi. Iš jų reikalaujame rimtų dalykų, o tai, ką pasiūlome už tyrimus, kurie reikalauja daug pastangų, susikaupimo, darbo... Atlyginimas šiuo atveju absoliučiai neadekvatus, tai liudija mūsų pačių požiūrį į šią sritį kaip į trečiaeilę“, – kalbėjo A. Anušauskas.