Laidoje „Dėmesio centre“ – pokalbis su atsistatydinančiu Seimo nariu Tadu Langaičiu.
– Pone Langaiti, dar esate Seimo narys, bet suprantu, kad jau apsisprendėte ir niekas nepakeis jūsų nuomonės?
– Taip, jau esu pateikęs prašymą atsistatydinti.
– Nusibodo?
– Ne, ne tiek nusibodo, kiek nematau galimybių konstruktyviai dirbti Seime.
– Reikėtų turbūt pasakyti, kad esame labai gerai pažįstami – esame buvę klasės draugai. Prieš kurį laiką, kai jus atsitiktinai sutikau, klausiau kaip laikotės ir ar baigsite kadenciją. Suprantu, kad netyčia pataikiau?
– Turbūt susitikome prieš kokį mėnesį ir taip, jūsų klausimas buvo kaip pirštu į akį. Tuo metu jau tikrai svarsčiau tą klausimą.
– Sakote, kad nematote prasmės dirbti Seime. Kuria prasme nematote prasmės?
– Politika, aš manau, yra komandinis darbas ir komandinis žaidimas. Yra įvairios aplinkybės ir įvairios sąlygos, kuriomis reikia dirbti. Mes į rinkimus ėjome su, manyčiau, pernelyg kruopščiai paruošta ir parašyta rinkimų programa. „Planas Lietuvai“ buvo pripažintas tiek Lietuvos ekonomistų, tiek ir tarptautinių organizacijų. Turėjome surinkę labai stiprią komandą dirbti Vyriausybėje. Su labai stipria priekine linija atėjom.
– Jūsų lūkesčiai buvo, kad einate dirbti į valdžią ar bent į daugumą Seime?
– Natūralu, nes mes turėjome ir programą, ir komandą, kad įgyvendintume realius pokyčius Lietuvoje. Deja, susiklostė taip, kad nesame valdančiojoje koalicijoje ir tų galimybių įgyvendinti planą Lietuvai vis mažėja. Reikia pripažinti, kad dabar opozicijai liko tik parlamentinės kontrolės ir valdančiųjų kontrolės darbas. Šis darbas labai skiriasi nuo tos kūrybos, nuo vykdomosios veiklos Vyriausybėje. Galėčiau panaudoti krepšinio terminologiją: treneris kartais turi į aikštelę išleisti stipresnius puolėjus, kartais reikia papildomo gynėjo, o Tėvynės sąjungos tas „atsarginių suolelis“ tikrai yra labai ilgas ir stiprus. Šiandien tam, kad būtų galima vykdyti valdančiųjų kontrolę ir kai kurias jų antidemokratines idėjas, nemanau, kad esu pakankami stiprus. Tai nėra mano stiprioji pusė. Ateina kitas žmogus, kuris iš tiesų yra labiau patyręs dirbti apkasų pozicijoje. Taigi manau, kad nuo to komandai bus tik tai geriau.
– Jūs sakote, kad jūsų sprendimas buvo toks, koks buvo, dėl to, kad negalėjote realizuoti savo planų ir dar dėl to, kad vietoj jūsų ateina Andrius Kupčinskas?
– Aš manau, kad nuo to opozicijai bus tik tai geriau. Opozicija tikrai nenusilps. O mano buvimas Seime su mano gebėjimais ir mano stipriosiomis pusėmis, manau, yra tapęs gerokai mažiau prasmingas.
– Bet jūs juk bandėte Seime kažką inicijuoti, siūlyti. Veikėte kažką?
– Žinoma, aš pats registravau 11 įstatymo projektų, iš jų priimtas tik vienas – Magnickio įstatymas, prie kurio tikrai dirbo daug žmonių ir buvo didelis palaikymas. Visi kiti įstatymų projektai atmesti – tiek beviltiškas gali būti darbas opozicijoje. Vėlgi tai nėra kažkokia naujiena, nėra labai keista, kad taip yra, tiesiog reikia objektyviai vertinti faktus.
– Jūs sakote, kad žmonėms, kurie orientuoti į rezultatą, opozicijoje nėra ką veikti?
– Aš manau, kad reikia būti sąžiningiems prieš save. Manau, kad negaliu tiek daug padaryti dar trejus metus būdamas Seime, kiek galėsiu padaryti kitose veiklose Lietuvoje, pavyzdžiui, privačiame sektoriuje kurdamas gerai apmokamas darbo vietas. Aš nesutinku imti mokesčių mokėtojų pinigus ir nieko nedaryti Seime, ar imituoti darbą nešant įstatymų projektus, kurie žinau, kad bus atmesti. Manau, kad visiems nuo to bus tik geriau.
– Ką jūs ketinate veikti?
– Visų pirma noriu pasinaudoti taip kritiškai vertinama Seimo nario teise į atostogas. O vėliau turiu labai daug idėjų, kursiu verslo planus, analizuosiu ir tada spręsiu.
– Jūs esate finansiškai nepriklausomas žmogus, turėjęs savo verslą. Turbūt prieš dešimtmetį esate pardavęs investicinį fondą ir dabar esate žmogus, savo lėšas investuojantis į jūsų nuomone perspektyvius verslus.
– Taip, mano biografija susideda iš darbo investicinėje bankininkystėje ir rizikos kapitalo investicijų, informacinių technologijų įmonių kūrimo, startuolių kūrimo, kurių ne vieną sėkmingai pardaviau ir tapau finansiškai nepriklausomas prieš dešimtį metų.
– Ir dabar jūs planuojate toliau investuoti savo sukauptą kapitalą ir negalvoti, ar tai sukurs jums interesų konfliktą kaip Seimo nariui, ar nesukurs? Tai irgi turbūt vienas iš argumentų?
– Teisingai. Paskutinius 10 metų aš paaukojau Lietuvai tiesiogine to žodžio prasme.
– Ką jūs turite omenyje?
– Šešerius metus pradirbau nevyriausybiniame sektoriuje. 2008 m. aš grįžau į Lietuvą, sukūriau čia šeimą ir kartu su žmona pradėjome savo labdaros organizaciją ir sukūrėme projektus „aukok.lt“, pagalba darbais ir t.t. Iš viso prisidėjau prie maždaug 150 skirtingų pilietinių iniciatyvų, socialinių projektų Lietuvoje. Išleidau apie trečdalį visų uždirbtų pinigų Lietuvos labui. Paskutiniai 3 metai buvo skirti grynai politikai – pusantrų metų dirbau kaip partijos rinkimų štabo vadovas ir pusantrų kaip Seimo narys. Taigi dabar aš grįšiu į privatų sektorių ir toliau investuosiu savo lėšas, kursiu. Tai man yra arčiausiai širdies. Samdomas darbas niekada nebuvo mano „arkliukas“. Ir dabar sutikus ne vieną Seimo narį jie man ploja per petį ir sako šaunuolis.
– Kas čia tokio šaunaus?
– Tai yra drąsus žingsnis, nes tikrai nemažai yra tokių, kurie bijo.
– Bet jumis pasitikėjo rinkėjai, į jus dėjo viltis. Jūs iš 29 numerio pakilote į 12 sąraše.
– Taip, bet sveikina mane dėl to, kad tai retas ir drąsus žingsnis. Žmonės įvertina tai, kad nebuvau tarp tų Seimo narių rato, kurie džiaugiasi esama situacija. Būkime sąžiningi, yra nemažai Seimo narių, kuriems labai tinka tas bendras materialinis pasiūlymas ir nepaisant to, ar jie gali kažką nuveikti, ar negali, jiems tiesiog tai tinka. Ir yra dalis Seimo narių, kurie tikrai yra labai orientuoti į rezultatą, yra pragmatiški ir objektyvūs, ir dėl to jie taip sutinka mano apsisprendimą.
– Ar tai, kad opozicijoje pasireikšti nebuvo beveik galimybių, ar visgi tai, kad, kaip politikas, bijojote galimų problemų investuojant versle buvo didesnis argumentas?
– Jeigu aš pradėčiau labai aktyviai vykdyti investicinę veiklą būdamas Seimo nariu, tai tikrai būtų netinkama ir aš matau tai kaip galimą interesų konfliktą. Tai irgi yra didelis skirtumas nuo to, ką dažnai matome. Iš vienos pusės kovoji su skardžiais, gražuliais ir kitais, kurie be skrupulų tą verslą iš politikos daro tiesiogiai, tai aš žiūrėdamas į priekį iš karto sau pasakiau, kad turiu rinktis – arba politika, arba verslas.
– Jeigu jūs būtumėte buvę valdžioje, jūs būtumėte užėmęs kažkokias pareigas, jums tokios mintys nebūtų kilusios?
– Manau, kad tuomet būčiau per daug užsiėmęs.
– Politikoje nutinka visko. Rytoj gali nebelikti valdančiosios koalicijos ir Tėvynės sąjunga gali atsidurti valdžioje bet kurią sekundę. Tada gali būti gaila, kad išėjote.
– Nebūtina būti Seimo nariu, kad dirbtum vykdomąjį darbą. Jeigu treneris pašauks, aš būsiu visą laiką prieinamas.
– Teko girdėti neoficialios informacijos, kad jums būnant opozicijoje buvote sulaukęs pasiūlymo eiti į ministrus. Tai tiesa?
– Buvo tokių pasiūlymų.
– Jūs turėjote Ministro Pirmininko pasiūlymą?
– Toliau drįsčiau nekomentuoti, bet tokių pokalbių yra buvę.
– Turiu neoficialią informaciją, kad premjeras jums siūlė būti ūkio ministru. Jūs gaunate pasiūlymą, nesvarbu iš ko, jei nenorite atskleisti, nueinate pas partijos pirmininką ir ką jis jums sako?
– Jis sako tai, ką jis ir turi sakyti – kad tai politiškai neįmanoma.
– Jūs suprantate, kad tai politiškai yra neįmanoma?
– Aš visiškai priimu tai, kad politiškai tokia situacija neįmanoma.
– Tai buvo dar vienas iš jūsų motyvų trauktis iš Seimo?
– Tikrai buvo liūdna, kad taip yra – tas politinis neįmanomumas. Tačiau toks yra faktas, ir negali tikėtis, kad bus kitaip. Visgi negaliu paneigti, kad buvo liūdna, nes, manau, kad ūkio ministro pareigose tikrai mielai būčiau padirbėjęs. Tačiau džiaugiuosi esamu ūkio ministru ir kuo galėdamas jam padėsiu.
– Bet kuriuo atveju, ar tas sprendimas trauktis iš Seimo reiškia ir jūsų sprendimą trauktis iš politikos apskritai?
– Tai, manau, kiekvienu atveju spręs Lietuvos rinkėjai ir galbūt kažkiek „treneriai“. Aš ir toliau liksiu labai aktyvus Tėvynės sąjungos narys. Manau, kad dabar turėsiu dar daugiau laiko dalyvauti bendruomenės veikloje.
– Ar jūs nusivylėte tuo, ką pamatėte?
– Politika galbūt atrodė kažkiek romantiškai iki 2010 m., kai aš pirmą kartą patekau į Seimą vykdant diskusijas „Lietuva 2030 – valstybės pažangos strategija“. Tai buvo dvejų metų procesas ir 2012 m. pavasarį su Jurgita Šiugždiniene mes dviese atkakliai nešėm Lietuvos pažangos strategiją. Tuomet bendravau su kiekvienu Seimo nariu, beldžiausi į kiekvieną frakciją, buvau komitetuose, komisijose – pamačiau kaip viskas veikia. Tai jau tada nusivyliau Seimu ir politika. Dabar, būdamas Seime, pastebėjau nežinotą iki tol ir, manau, pavojingą fenomeną – kai pradedi tirti kokią nors sritį, kurioje galima korupcija, iš karto prisistato save žurnalistais vadinančios grinevičiūtės su kameromis ir bando visa tai, ką tu tiri, sumesti tau atgal. Egzistuoja principas „geriausia gynyba – puolimas“, jo Seime yra nemažai.
– Dar jaunesni nei jūs politikai, panašu, kad randa vietą net ir būdami opozicijoje, pavyzdžiui, Mykolas Majauskas, kuris, atrodo, tikrai yra radęs savo vietą politikoje, ar kiti opozicijoje esantys politikai. Jūs nebandėte ieškoti sau kažkokio vaidmens, kuris galėtų leisti kurti ir nesant daugumoje?
– Įdėjau į tai nemažai pastangų ir būtent mano iniciatyva Seime buvo sukurtas iki tol neegzistavęs Aukštųjų technologijų, inovacijų ir skaitmeninės ekonomikos pakomitetis, kuriam ir vadovavau. Būtent ten mes ir nagrinėjome tokius klausimus kaip startuolių aplinkos gerinimas, sumanios specializacijos realus įgalinimas ir panašiai. Bene svarbiausias toje srityje klausimas man buvo viso viešojo IT ūkio konsolidavimas po konkrečiu valdymu, su atsakomybe už visus IT ūkio finansus, viziją, strategiją ir įgyvendinimą. To mes, deja, neturim. Šioje srityje – visiška netvarka. Šiuos klausimus tikrai aktyviai sprendėme, ministerijose sprendžiant šiuos klausimus praleisdavau lygiai tiek pat laiko, kiek ir Seime, bet, deja, po pusantrų metų mes neturime rezultato. Tai tikrai irgi nuvilia.