Ponia Roma pasakojo, kad prieš mirtį jos draugo mama buvo išreiškusi norą, kad nebūtų jokio kapo. Moteris norėjo, kad kremuoti jos palaikai būtų išbarstyti.
„Turime tokią sodybą, kur leidžiame vasaras, ir jai ta vieta buvo labai brangi, tai mes išbarstėme pelenus po tokiu senu ąžuolu“, – pasakojo Roma.
Pasak vilnietės, toje šeimoje jau ir anksčiau buvo tradicija, kad, mirus artimam žmogui, jie pasodindavo medį.
„Vieno atminimui buvo pasodinta eglė, kito – pušis, kažkam – berželis, bet ji buvo pirma, kurios pelenai buvo išbarstyti po medžiu“, – sakė Roma.
Pasak vilnietės, jie žinojo, kad elgiasi nelegaliai, tačiau norėjo įgyvendinti moters valią.
„Toks buvo jos noras. Taip, mes žinome, kad taip yra nelegalu, bet kažkaip niekas nesidomėjo ir netikrino, kaip mes palaidojome žmogų“, – pasakojo Roma.
Pasak jos, toje ceremonijoje kunigo nebuvo.
„Šeima nėra tikinti, jiems artimesnės pagoniškos tradicijos, gal tai – ir su tuo susiję. Draugo mama dar labai norėjo, kad ją sudegintų susuktą į drobę. Bet šito neįgyvendinome, net nesidomėjome, ar yra tokia galimybė“, – sakė ponia Roma.
Noras, kad atminimą primintų medis – įmanomas, bet sudėtingas praktiškai
Noras, kad žmogaus atminimą primintų medis, o ne įprastas antkapis yra įmanomas, bet sunkiai įgyvendinamas praktiškai. Laidojimo namų „Sielų upė“ rinkodaros vadovė Inga Galdikienė DELFI sakė, kad ir Lietuvoje jau yra prekiaujama vadinamosiomis bio urnomis, iš kurių turėtų išaugti medis, tačiau ji nežino tokio atvejo, kad kas nors ją būtų realiai nusipirkęs.
„Lietuvoje nėra išvystyta infrastruktūra. Pavyzdžiui, kapinėse, pasodinus pušelę, tai bus gražu pirmus trečius metus, bet paskui ji auga, užgožia kapą, kuris nėra didelis“, – sakė I. Galdikienė.
Pasak laidojimo namų atstovės, lietuviai dar yra konservatyvūs.
„Laisvėja pats laidojimo pobūdis, šiek tiek keičiasi ceremonijas. O dėl urnos tai yra konservatyvus klausimas“, – sakė I. Galdikienė.
Laidojimo namų atstovės teigimu, Lietuvoje negalima tokios urnos užkasti kur nors pasirinkus gražesnę vietą medžiui augti.
„Pagal įstatymą turi būti laidojama į kapavietę. Buvo atvejis, kai nuo Olando kepurės buvo išbarstę pelenus, tai jie gavo baudą, nes tai traktuoja kaip taršą, chuliganišką elgesį“, – sakė I. Galdikienė.
Pagal Žmogaus palaikų laidojimo įstatymą, kremuoti palaikai yra laidojami dedant juos į kapavietę kapinėse arba nišą kolumbariume, o pelenai išbarstomi kapinių kremuotų palaikų barstymo lauke arba kita Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijų patvirtintų kapinių tvarkymo taisyklių nustatyta tvarka.
Lietuvos teisės aktuose nėra apibrėžtas palaikų laidojimas ne kapinių teritorijoje. Tai reiškia, kad bet kokie veiksmai, kurie pažeidžia aplinkosaugos reikalavimus yra neteisėti. Pelenų išbarstymas kokioje nors vietoje, pavyzdžiui, miesto parke arba kitur, būtų laikomas pažeidimu, nes tai laikoma galima tarša, baiminamasi, kad pelenuose gali būti sunkiųjų metalų.
Bažnyčia nepritaria laidojimui ne kapinėse
Kunigas Mykolas Sotničenka DELFI sakė, kad Bažnyčia primygtinai rekomenduoja palaidoti mirusiuosius (ar tai būtų kūnai, ar pelenai) kapinėse.
„Tai grindžiama tuo, kad mūsų Viešpats Jėzus buvo palaidotas irgi konkrečioje vietoje, kuri buvo kapas. Pirmieji krikščionys laidojo mirusiuosius katakombose. Tai – jų pavyzdys. Be to kapinėse žmogus visą laiką gaus maldų ir lankymą. Ilgainiui artimieji galbūt irgi išmiršta, nebelieka šeimos, bet kiti mūsų būsimieji įpėdiniai ateis į kapines, ir bet kokiu atveju bus meldžiamasi“, – sakė M. Sotničenka.
Kunigas atkreipė dėmesį, kad 2016 m. buvo išleista Vatikano instrukcija dėl mirusiųjų laidojimo ir pelenų laikymo kremacijos atvejais.
„Ta instrukcija sako, kad nevalia išbarstyti pelenų, nesvarbu – kur, ar tai būtų sausuma, ar jūra, ar dar kažkur. Ir nevalia laikyti pelenų suvenyruose, juvelyriniuose dirbiniuose, kituose objektuose. Nes pelenai buvo žmogaus kūno dalis, tai buvo žmogaus kūnas, jame Dievas veikė, per kūną žmogus bendravo, ir todėl ta pagarba kūnui arba tam, kas iš jo liko, turėtų būti jo vientisumas. Tai neturėtų būti išbarstyta“, – aiškino M. Sotničenka.
Pasak jo, dėl tos priežasties kunigas nedalyvautų pelenų išbarstymo apeigose.
„Veikiausiai jis nedalyvautų, ir, jeigu būtų laidojama ne kapinėse, o kažkurioje kitoje teritorijoje“, – sakė M. Sotničenka.
Už kunigo palydą – svarbiau Mišios
Kunigas taip pat paaiškino, kad nėra būtina, kad kunigas palydėtų mirusįjį iki kapinių. Paprastai tai yra daroma, kaip pagarbos ir padėkos tikinčiajam ženklas.
„Bažnyčios atstovas, atstovaujantis visai bendruomenei, ateina, palydi ir sako : „ačiū už Tavo gyvenimą , Tu buvai mūsų parapijos, bendruomenės narys, ir štai mes tau atsidėkojame Tave iškilmingai palydėdami“, – pasakojo M. Sotničenka.
Tačiau kunigas paaiškino, kad už tokį palydėjimą daug svarbiau yra Mišios ir malda.
„Yra Bažnyčios sakramentai ir sakramentalijos. Sakramentai yra svarbiausi dalykai – tai yra krikštas, santuoka, kunigystė, komunija, išpažintis, ligonių patepimas. Jie yra būtini žmogaus gyvenime.
Sakramentalija – nebūtina. Kunigo dalyvavimas yra sakramentalija, tai yra nelabai būtina, kad kunigas dalyvautų. Kartais būna situacijų, kai artimieji patys nori palaidoti, arba nėra arti kunigo, arba kunigas negali. Mirusiajam svarbiausia yra Mišios , malda. O tai, ar jis bus kunigo palydėtas į kapines, nėra pats svarbiausias dalykas“, – sakė M. Sotničenka.
Pasak kunigo, mišios už mirusįjį ne visada vyksta laidotuvių dieną.
„Kartais, ypač miestuose, dėl patogumo Mišios būna iš vakaro, o kitą dieną būna laidotuvės. Kai kur kaimuose yra likusi tradicija karstą nešti į bažnyčią, bet miestuose jau nebėra tokios galimybės“, – sakė M. Sotničenka.
Kunigas paaiškino, kad Bažnyčia nepasisako prieš kremavimą, nebent jeigu žmogus nori būti kremuojamas dėl to, kad nori atmesti krikščioniškąsias dogmas ir vertybes, arba nori tai padaryti dėl neapykantos katalikų religijai, Bažnyčiai.
„Pavyzdžiui, yra tikėjimo dogma apie kūno iš mirusiųjų prisikėlimą, ir žmogus sako – „aš netikiu kūno iš numirusiųjų prisikėlimu, dėl to noriu būti kremuotu, ir pasižiūrėkime, kokiu būdu čia tas mano kūnas iš numirusiųjų prisikels, jeigu bus tik pelenai“. Jeigu žmonės kremuojami dėl prieštaravimo katalikų Bažnyčiai, tuomet kunigas neturėtų laidoti tokio žmogaus“, – sakė M. Sotničenka.