Antradienį, kai buvo maketuojamas šios savaitės savaitraščio numeris, niekas nė nenujautė, jog kitą dieną visą Lietuvą sukrės žinia apie intelektualo netektį. Vieno iškiliausių, ne tik Kauno, bet ir visos šalies akademinės bendruomenės atstovo portretas – rugsėjo 22-osios dienos numerio viršelyje įgavo simbolinę prasmę.
„Profesorius L.Donskis buvo labai užsiėmęs, užsiminė, jog šis periodas – labai įtemptas. Vos tik praėjusį pirmadienį grįžo iš Italijos, jau ruošėsi kitai kelionei, kuri jam, kaip paaiškėjo šiandien, buvo paskutinė. Nepaisant užimtumo, L.Donskis mielai sutiko duoti interviu, pasidalinti įžvalgomis apie Kauną, kuriame daugiau nei dešimtmetį gyveno“, – sakė paskutinį interviu iš profesoriaus ėmęs „Savaitraščio Kaunui“ žurnalistas Nerijus Povilaitis.
Simboliška, jog paskutiniame savo duotame interviu intelektualas užsiminė apie tai, jog apsistojęs Kaune, kur gyveno ir dirbo, čia ketina pasilikti visam laikui.
„Nemanau, kad atsidursiu kur nors kitur. Savo gyvenimą noriu baigti Kaune“, – paskutiniame savo interviu sakė profesorius L.Donskis.
L.Donskis: Kaunas – mano paskutinė stotelė
Idėjinis, prigimtinis liberalas, humanistas ir nepaprastos erudicijos žmogus. Tai – tik kelios frazės, apibūdinančios VDU profesorių, bene ryškiausią miesto akademinės bendruomenės atstovą L.Donskį.
Ilgam apsistojęs Kaune, kur gimė ir augo jo mama, Holokaustą išgyvenusio žydo sūnus šį miestą regi kaip itin patrauklią vietą gyventi ir dirbti. Intelektualas viliasi, kad ateityje Kaunui pavyks nugalėti giluminių priežasčių inspiruotus kompleksus ir jis taps klestinčiu šalies miestu.
- Gimėte Klaipėdoje, šiame mieste prabėgo jūsų vaikystė, jame mokėtės ir studijavote. Po kurio laiko persikėlėte į Kauną, čia gyvenate ir dirbate. Ką jums reiškia šis miestas, į kurį nubloškė likimas?
- Be abejo, Kauną aš labai pamilau. Jis man reiškia labai daug. Paaiškinsiu kodėl, nes į Kauną atvykau būdamas emigrantu, praleidęs nemažai metų užsienyje. Pradėjęs trintis iš Klaipėdos ir iš Vilniaus, kuriame studijavau, gyvenimo.
Man buvo labai netikėta. VDU pakvietęs dirbti profesoriumi iš tikrųjų mane priėmė kaip žmogų, kurio ilgai laukė. Ko gero, man teko didžiulė likimo malonė labai greitai susipažinti su geriausiais kolegomis iš universiteto, galų gale – tapti paties universiteto dalimi.
Lygiai taip pat ir miesto menininkai, miesto šviesuomenė – jie man buvo be galo palankūs ir draugiški. Pasakysiu atvirai, Kaunas man buvo tarsi stebuklas. 2002 m., galiausiai supratus, kad kelio atgal nei į Vilnių, nei į Klaipėdą nėra, buvau priglaustas Kauno. To niekada neužmiršiu ir Kauną visada traktuosiu kaip dabartinius savo namus, jie yra mano miestas.
Suvokiu, kad nesu gimęs Kaune, bet čia gimusi mano mama. Beje, ji gyvena netoli mano namų, Šančiuose. Nesu visiškai svetimas – gana reikšminga mano šeimos istorijos dalis yra betarpiškai susijusi su Kaunu.
Esu gimęs ir užaugęs Klaipėdoje, bet tai, kad persikėliau gyventi ir dirbti į Kauną, turbūt yra paskutinė didelė permaina mano gyvenime. Nemanau, kad atsidurčiau kur nors kitur. Savo gyvenimą noriu baigti Kaune.
- Čia gyvenate ir dirbate nuo 2002-ųjų. Būdamas pilietišku, visuomenišku žmogumi neišvengiamai stebite ir vertinate jame vykstančius procesus. Kaip, stebėtojo akimis, kinta Kaunas? Kur įžvelgiate teigiamus ir neigiamus raidos aspektus?
- Kaunas visada buvo ir liko stiprus akademiniame pasaulyje. Tai – stiprus, intelektualus, akademinis miestas.
Man atrodo, kad akademinis Kauno gyvenimas yra ne prastesnis už Vilniaus, jis visiškai niekuo nenusileidžia sostinei. Čia yra puikių menininkų, susiformavusi atmosfera, kuri man patiko ir tebepatinka.
Kurį laiką man krito į akis, kad galbūt likimas Kaunui pašykštėjo gerų politikų. Man atrodė, kad geriausia, ką Kaunas užaugino, nueina į nacionalinę politiką, kauniečiai tampa Seimo nariais ar padaro tarptautines karjeras. Man atrodė, kad trūksta gerų politikų, kurie tiesiog dirbtų Kaunui, veiktų vietos savivaldos lygmenyje.
Mano įsitikinimu, reikalai taisosi. Miestas gražėja, vyksta labai daug permainų. Gal tikrai Kaunui reikėjo gero pragmatiko mero, gal tikrai reikėjo labai paprastų dalykų, kad miestas būtų mylimas ir tvarkomas?
Nuo šio periodo praėjo daug laiko, duok Dieve, tai daugiau niekada nepasikartos. Kalbant apie politiką, dabar reikalai iš esmės pasikeitę. Pažįstu nemažai jaunų politikų. Nors ir nesu partijos žmogus, žvelgdamas į juos galiu atvirai pasakyti – jie man palieka gerą įspūdį.
- Dėl savo laisvų pažiūrų, deklaruojamų humanizmo ir moralumo principų ne be pagrindo esate vadinamas idėjiniu, prigimtiniu liberalu. Liberalų sąjūdžiui atstovavote rinkimuose į Europos parlamentą, tapote jo nariu. Ar šioje situacijoje, kai politikoje, regis, vis mažiau moralumo, nesulaukėte pasiūlymo vėl grįžti į politinę veiklą, tapti vėliavnešiu, moraliniu veidu?
- Politikoje savęs nematau. Žinote, reikia turėti politines atramas, būti partijos nariu.
Mane į Europos parlamentą nominavo tada, kai liberalai buvo atsidūrę delikačioje padėtyje. Liberalų sąjūdis buvo valdančiojoje koalicijoje ir turėjo 3 ministerijas – Susisiekimo, Švietimo ir mokslo bei Teisingumo. Joms vadovavo Remigijus Šimašius, Eligijus Masiulis ir Gintaras Steponavičius. Jie žinojo, kad esu idėjinis liberalas ir mano pažiūros formavosi dar tada, kai jie dar buvo jaunučiai, kai kurių galbūt net horizonte nebuvo. Klaipėdos universitete Eligijus Masiulis buvo mano studentas.
Partijos nariu netapau, nes maniau, kad partinė narystė iškreips mano (komentatoriaus, analitiko ir autoriaus) galimybes. Neišvengiamai daryčiausi šališku, juk partinės priklausomybės logika skelbia – taviškiai yra taviškiai. Norėjau išlikti nešališku, todėl ir nesu partijos žmogus.
Kadenciją baigęs Europos parlamentaras Eugenijus Gentvilas nebenorėjo vėl dalyvauti rinkimuose ir ten grįžti. Nebuvo liberalų sąrašo vedlio. Aš tada dirbau televizijoje, buvau gana populiarus žmogus, todėl tikau šiam vaidmeniui. Be to, požiūriu su liberalais niekada per daug nedisponavau.
Nors ir esu liberalus žmogus, bet turiu idėjinių skirtumų, nesutarimų su liberalais. Nepritariu kai kuriems jų politikos akcentams – pavyzdžiui, ekonomizmui, švietimo ir kultūros politikos neturėjimui. Tiesa, man patinka jų požiūris žmogaus teisių klausimais, kad jie nėra fanatikų partija, o iš tikrųjų gina žmogaus teises.
Grįžęs iš Europos parlamento supratau, kad mauras atliko savo darbą, mauras turi pasitraukti. Grįžau į akademinį gyvenimą ir galiu jus užtikrinti, kad nuo to karto neturėjau nė vieno pokalbio ar diskusijos apie dalyvavimą politikoje. Ši istorija jau yra pasibaigusi.
- Esate vienas žydų bendruomenės atstovų, itin atsargiai kalbančių apie Lietuvą ištikusią tragediją – Holokaustą. Kauno istorijoje taip pat yra baisių dėmių, buvo beveik visiškai sunaikinta kadaise klestėjusi žydų bendruomenė. Kaip manote, kokiame kontekste reikėtų kalbėti apie žydų tautos tragediją?
- Jis yra tiesiogiai palietęs mano šeimą, todėl į tai žvelgiu labai atsargiai. Gyvenimas išmokė praeitį vertinti labai ramiai, subalansuotai, suvokiant, kad tie dalykai labai daug sveria.
Visada jaučiu pavojų pradėti perkelti atsakomybės naštą (kartais visiškai neužtarnautą politinę ir etinę) ant niekuo dėtų žmonių pečių.
Vengiu to, nes tai būtų labai neteisinga ir nehumaniška. Nenoriu traumuoti žmonių ir jiems pasakoti dalykų, kurie sukurtų jausmą, kad jie kažkodėl yra nusidėję ir kalti. Tai būtų visiška nesąmonė.
Nespekuliuoju tais dalykais, jaučiuosi atsakingas už orų ir garbingą kalbėjimą apie šį sudėtingą reikalą.
Pripažinsiu, apie tai kalbėti labai sudėtinga, nes tai tiesiogiai palietė mano šeimą. Esu Holokaustą išgyvenusio žydo sūnus. Mano tėvas per stebuklą liko gyvas Butrimonyse, mažame miestelyje šalia Alytaus. Jame per 2 dienas buvo sunaikinta 2 tūkst. žydų. Taip pat žuvo ir mano tėvo giminės, sušaudytas buvo jo brolis, nužudyti dėdės, tetos pusbroliai. Mano tėvas, senelė, senelis ir dėdė buvo tarp 4 iš 11 likusių gyvų miestelio žydų.
Šią istoriją aš žinojau, o mano tėvas stengėsi nuo šių dalykų mane apsaugoti, nepasakojo nieko, kol aš nesuaugau. Užaugau netraumuotas ir nepaliestas neapykantos.
Manau, kad mano didžiausias pralaimėjimas būtų tada, jeigu pradėčiau komplikuoti santykius „lygioje vietoje“. Istoriją reikia studijuoti, suvokti, kas įvyko. Daryti viską, kas įmanoma, kad nei tavo šalyje, nei kur nors kitur tai niekada nepasikartotų. Negalima suvedinėti sąskaitų su žmonėmis pasitelkus praeitį. Tokio santykių aiškinimosi aš nepripažįstu.
Kartais būna labai nesubtilių žingsnių abiejose pusėse. Vieni nori kaip galima greičiau užmiršti, kas įvyko, o kiti siekia aitrinti žaizdą. Abu šie sprendimai, jų variantai, yra gana ydingi. Holokaustą reikia prisiminti, reikia apie tai kalbėti, rasti orią kalbą, kuri padėtų mums visiems laimėti. Neverta aitrinti santykių, būtina likti oriais ir įsipareigojusiais, kad tai ateityje niekada nepasikartotų.
- Grįžkime prie Kauno aktualijų. Kokias miesto perspektyvas matote? Kokį jį įsivaizduojate po 10 metų?
- Jeigu neperlenksime lazdos su savotišku apsėstumu, kad čia reikia sukurti vieną megauniversitetą, manau, kad viskas bus gerai. Jeigu tai įvyktų, prasidėtų nemalonūs dalykai.
Kaune yra daug mokslo, universitetų, kai kurie jų – labai skirtingi. Niekaip neįsivaizduoju, kas būtų per prievartą mechaniškai jungiant VDU ir KTU. Dėl jų skirtumų rezultatas būtų žalingas abiem pusėms.
Jeigu viskas plėtosis racionaliai, matau didžiulį Kauno potencialą. Tai – ypatingo lygio, aukščiausios klasės inžinerinių specialybių miestas. Tiesa, Kaunas turi ir stiprų humanitarinį užtaisą: čia veikia puikios istorikų, politologų mokyklos, yra itin aukšto lygio humanitarinių ir socialinių mokslų atstovų grupių. Jeigu nenutiks kokių nors netikėtų nemalonumų, Kaunas turėtų klestėti.
Po 10 metų miestą matau kultūringą. Noriu tikėti, kad jis 2022 m. taps Europos kultūros sostine. Neabejoju, kad šį statusą Kaunas gaus dėl savo modernistinio architektūros paveldo.
Faktas, kad „The Gardian“ gali išrinkti Kauną antruoju art deco miestu Europoje po Paryžiaus, byloja, jog su savo nuostabia architektūra, intelektualiniu potencialu ir verslumu Kaunas turėtų būti labai žavus, klestintis miestas ir visiškai išsivadavęs iš Laikinosios sostinės kompleksų. Jų Kaunui nereikia, jis per daug puikus, kad gyventų praeitimi.
- Užsiminėte apie Kaunui būdingą Laikinosios sostinės kompleksą. Bet iki šiol egzistuoja stereotipinė nuomonė, kad sostinė Vilnius yra nepalyginamai pranašesnis miestas, o Kaunui tenka trečiarūšis vaidmuo. Kaip ši stereotipinė nuostata atsirado, kaip miesto visuomenė galėtų iš jos išsivaduoti?
- Turiu labai aiškią savo teoriją ir atsakymą. Ir kitoms šalims būdinga, kad pirmasis ir antrasis miestai nemyli vienas kito. Žinau, kad Lisabona ir Porto labai nemyli vienas kito, taip pat ir Geteborgas bei Stokholmas, nemažai įtampų yra tarp Varšuvos ir Krokuvos.
Manau, priežastys yra gilesnės. Kalbėkime atvirai, Vilnius – jauna sostinė. Sovietmečiu šis miestas buvo administracinis ir politinis centras, o tikrąją sostine buvo Kaunas, nepriklausomos Lietuvos sostinė. Man atrodo, kad tai komplikavo šių miestų santykius.
Kaunas buvo išdidus ir net sovietmečiu turėjo savo išdidžią teoriją apie tai, kad jis yra tikroji Lietuva, turinti istorinį paveldą. Vilnius buvo J.Stalino Lietuvai padovanotas, grąžintas miestas.
Tarp šių miestų buvo nemaža įtampa, likusi iki šiol. Kaunas jautėsi daug netekęs, nukraujavęs. Jis buvo Vilniaus donoru, po karo iš VDU į Vilniaus universitetą persikėlė daug fakultetų, biblioteka. Drąsiai galima sakyti, kad VDU atgaivino VU, sukūrė lietuviškąjį jo korpusą. Tas pats nutiko ir su kauniečiais, kurie buvo pirmieji šalyje profesionalai. Vilnius to nenori pripažinti, nors tai – faktas.
Iki 1972 m. Kaunas išliko įdomus ir kartais laisvesnis miestas už Vilnių. Kas įvyko po R.Kalantos susideginimo ir po jo sekusių jaunimo protestų? Kauną pradėta sąmoningai siaubti. Partija, išsigandusi R.Kalantos aukos ir jaunimo maišto, ne tik išvaikė roko ansamblius ir grupes. Kauną sąmoningai pradėta versti medikų ir inžinierių miestu, čia labai buvo slopinama humanitarinė inteligentija.
Kaunas šia prasme labai nukentėjo, nes turėjo atlaikyti siaubingą partijos spaudimą. Kauno buvo bijoma, tai buvo uždaras miestas, į kurį neįleido išeivijos atstovų. Žinau, kad Lietuvoje sovietmečiu viešėdamas Valdas Adamkus Kauną lankydavo slapta.
Manau, kad tik nuo 1989-ųjų, įvykus lūžiui su VDU atsiradimu, Kaune vėl pradėjo stiprėti humanistika. Nuo A.Sniečkaus laikų buvo bijoma Kauno nacionalizmo ir Kauno istorinės atminties, šis miestas buvo sąmoningai žudomas.
Iš čia kyla gilios problemos, komplikuojančios Kauno ir Vilniaus santykius. Būsiu atviras – XX a. Kaunui teko iškilesnis vaidmuo Lietuvos istorijoje nei Vilniui. Vilnius šiandien to nepripažįsta, bet tai – tiesa.
Prieš tris savaites L. Donskis DELFI studijoje diskutavo su istoriku Alfredu Bumblausku.
Kviečiame pasižiūrėti įrašą:
Laidoje „Užkulisiai“ Leonido Donskio portretas asmeninės bibliotekos fone: savianalizės ir asmenybės raidos istorija