Juos gaubia didžiulės paslaptys, o milijonai turistų traukia į šiuos nekropolius. Tačiau mažai kas žino, jog ir mes turime milžinišką nekropolį, kuriame lietuviai savo protėvius laidojo ištisą tūkstantį metų. Kokias paslaptis jis slepia? Apie tai – Virginijaus Savukyno laidoje „Istorijos detektyvai“.
Kada atsiranda kapinės?
Kapinės – tai atminties vieta. Atminties tų, kurie išėjo anapilin. Tai vienintelė vieta, kur mes galime palaikyti ryšį su mums brangiais žmonėmis. Prieš dvylika tūkstančių metų Lietuvoje žmonės buvo klajokliai, sekę paskui elnius. Ar jie žinojo, kas yra kapinės? Apie tai papasakos žmogus laiką skaičiuojantis tūkstantmečiais – archeologijos profesorius Algirdas Girininkas.
„Paleolite nėra tokių dalykų. Jeigu mirė penki ar šeši žmonės juos sulaidoja ir viskas.“ Tačiau prieš dešimt tūkstančių metų situacija pasikeičia. Atsiranda kapinių tradicija. Kas tai lemia? „Mezolite atsiranda teritorija, teritorinis izoliavimas. Yra teritorija, kurioje žmogus išaugo“, - pasakoja A. Girininkas, - „ir toje teritorijoje yra palaidotas senolis. Čia palaidotas mūsų senolis, čia mūsų žemė. Taip yra nuo to laiko, iki pat šių dienų.
Aptiktų ankstyvųjų palaidojimo vietų nėra daug, tačiau atrasti kapinynai pateikia mums gana gausios informacijos apie pirmykščių genčių laidojimo tradicijas. „Visą laiką laidojo giminėmis, ne šeimomis. Jie laidojami yra eilėmis. Tai viena giminė laidojama su kokiais smeigtukais, kita giminė laidojasi su kitokia atributika. Jie yra laidojami pagal giminę, ne pagal šeimą“, - teigia profesorius Algirdas Girininkas. Tad kapinių atsiradimas nėra vien tik pagarbos mirusiesiems ženklas. Taip gimsta meilė savo kraštui, kuri tęsiasi iki šiol. Mirusieji sujungia gyvuosius su žeme. Sujungia tam, kad tą žemę puoselėtų, gerbtų ir nebijotų jos ginti. Net savo gyvybės kaina. Argi ne todėl lietuviai gynėsi nuo kryžiuočių XIII – XIV amžiuje. Ar ne todėl vėliau buvo ginamasi nuo stiprėjančios Maskvos? Ar ne todėl XIX amžiuje į beviltišką kovą stojo sukilėliai? Ar ne todėl po karo į miškus išėjo Lietuvos partizanai? Visi jie gynė žemę, kurioje buvo palaidoti jų protėviai.
Lietuviškasis nekropolis
Vienas didžiausių lietuvių pilkapynų yra Švenčionių rajone Kretuonio pilkapynas. Jis užima daugiau kaip trisdešimt hektarų ploto ir jame mūsų protėviai laidojosi nuo II - ojo iki XIII – ojo amžių po Kristaus - ištisą tūkstantį metų. Profesoriaus Algirdo Girininko teigimu, šiame pilkapyne yra žinomi trys šimtai pilkapių, kurie mums atsako į daug klausimų apie anų laikų papročius. „Pakraščiu būdavo sudedamas akmenų vainikas, ratu, o viduryje akmenų rato buvo laidojama. Pirmiausia ateina, paruošia aikštelę, ją išlygina ir išdegina. Gal tai yra kažkoks sakralinis apeigų dalykas. Po to toje vietoje būdavo iškasama duobė ir ten palaidojamas žmogus. Šalia to mirusiojo palaidotas žirgas.“ Laidojimo apeigos – itin svarbi senovės lietuvių palydėjimo į dausas dalis. Masinė kapavietė arba tai, ką galėtumėme pavadinti nekropoliu, gana išsamiai iliustruoja kai kuriuos senovės gyventojų papročius, tačiau tuo pačiu užduoda ir keletą esminių klausimų.
Jeigu egzistavo toks didelis kapinynas, tuomet turėjo būti šalia ir didelė gyvenvietė. Juk jei nėra žmonių, nėra ir kapų. Tačiau - štai didžioji paslaptis – archeologai neranda tokios bendruomenės. Turime dideles kapines, tačiau nėra greta didelės bendruomenės, kaip būtų galima tikėti. Ką tai rodo? „Na va, tai dabar suprask, sako prof. A. Girininkas. Ta vieta senovės lietuviams buvo labai svarbi dvasiniu požiūriu. Ir jie turėjo į tą vietą gal ir iš tolesnių vietų vežti. Gal net iš genties“.
Beje, šios vietos ypatingumą rodo ir šalia esantys pavadinimai, kurių šaknis susijusi su žodžiu „šventas“: Švenčionys, Šventupis ir pan.
Šios aplinkybės galutinai įtikina, jog šią vietą galime tikrai vadinti nekropoliu. Tai buvo lietuviams ypatinga, šventa vieta. Šis pilkapynas, kuris buvo Nalšios žemėje, slepia gausybę paslapčių. Iš istorinių šaltinių žinome nalšėnus – Daumantą, kuris nužudė Mindaugą ir turėjo bėgti iš šių vietų į Pskovą. Nalšioje gyveno Mindaugo sesers sūnus Lengvenis, kuris kovojo su broliais Dučiumi, Milgerinu ir Gineika. Galbūt jų protėvių kapai buvo kažkur čia, visai netoliese. Galime įsivaizduoti, kaip jų giminės čia susirinkdavo prie kapo, degindavo ugnį, atlikdavo savas apeigas.
Kur dingsta lietuvių kapai?
Pilkapynai mena senųjų genčių laikus, tačiau kas nutinka, kad daugiau nei tūkstantį metų gyvuojanti pilkapynų tradicija nutrūksta tryliktame amžiuje? Kas pasikeičia lietuvių žemėse? „Mes matome didelę XIII-XIV a. Lietuvos karinę galią, matome minimas kariaunas - ir neturime to meto karių kapų. Klausimas, ar archeologai blogai ieško, ar egzistavo kažkokios nežinomos specifinės laidosenos tradicijos, nepaliekančios aiškių pėdsakų archeologams, arba kažkas netvarkoje su archeologijos mokslu, gal mes turimus kapus blogai datuojame“, - samprotauja archeologas Gintautas Vėlius.
Į archeologams itin sunkų klausimą atsakymą nesunkiai randa mitologai teigdami, kad Lietuvoje tuo metu įvyko religinė reforma, kurią žymi mitas apie Sovijų, o pilkapynus pakeičia ugnis ir vanduo, kur žmogaus palaikai išbarstomi amžinojo poilsio. Mitas apie Sovijų papasakoja, kaip lietuviai pradėjo deginti savo mirusiuosius. Sovijui toks jo palaidojimas buvo pats geriausias, o jis tampa vėlių vedliu. Sovijaus atsiradimas lietuvių kultūroje žymi ir pilkapių išnykimą bei deginimo papročio atsiradimą. Kartu svarbu, kad su šiuo mitu įtvirtinami ir keturi dievai.
Kas jie tokie? Apie įsitvirtinusia dievybes ir jų svarbą pasakoja mitologijos specialistė Daiva Vaitkevičienė: „Vyriškieji dievai, kaip mitologai rekonstruoja, yra Perkūnas – ugnies, karo ir dangaus dievas, Kalvelis – ugnies ir požemio, mirusiųjų dievas. Trečias dievas – mitologų hipotetiškai rekonstruojamas kaip Andojas – yra aišku, kad tai yra vandens dievas. Ketvirtoji dievybė – Medeina arba Žvarūna – tai yra medžioklės, miško ir iš dalies karo deivė.“ Religiniai aspektai mus atveda prie Mindaugo. Anot specialistų, tokia religinė reforma susijusi su valstybės vienijimo procesu.
Pasirodo, kad valstybinės religijos steigimas turėjo ir vieną fenomeną, kurį mes tikrai esame girdėję. Tai Šventaragis. Tikriausiai visi žino, kad Vilniuje, mūsų sostinėje, Šventaragio slėnyje buvo laidojami kunigaikščiai. Atkreipkite dėmesį – kapinės ir vėl susijusios su žodžiu „šventas“, lygiai taip pat kaip ir mūsų rodytas nekropolis prie Švenčionių. Tokių šventaragių Lietuvoje yra ne vienas.
„Tai vietovės – dažniausiai tai būna arba kalnas, arba iškyšulis, ragas tarp upių arba ežere, kurie yra vadinami šventais ragais. Mes gretiname tas vietas su Vilniaus Šventaragiu ir matome, kad yra tam tikri topografiniai atitikimai – yra vanduo, yra kalnas ir yra ugnis“, - pasakoja Daiva Vaitkevičienė.
Šie šventariai yra susiję su Mindaugo veiklos pėdsakais, ten, kur buvo jo valdžios atramos punktai, ten yra išlikę ir šventaragiai. Galime spėti, kad susiję su pagoniško lietuvių kulto vienodėjimu, liudijančiu valstybės kūrimąsi.
Ir dabar metas atsakyti į klausimą: tai kurgi dingo lietuvių kapai? Jie tikriausiai sudegindavo ir pelenus suberdavo į vandenį. „Bajorų kapinynas, tyrinėjamas archeologo Vykinto Vaitkevičiaus, taipogi panašaus pobūdžio kapinynas, surastas čia, Kernavėje, rodo tai, kad tam tikra visuomenės dalis mirusius XIV a. pab. degindavo ir sudegintus kaulelius berdavo į vandenį“, teigia archeologas Gintautas Vėlius.
O archeologas Vykintas Vaitkevičius dar priduria: „Ašmenos apylinkėse, Smurgainių, Lydos, apie Naugarduką atrandami įspūdingi XIV a. pab. degintiniai kapinynai žemės paviršiuje. Visiškai negiliai, beveik nėra individualių kapų, viskas beriama į bendrą. Kaip aš sakau – puiki, graži valstybės laikotarpio iliustracija, kuomet konsoliduojasi ne tik gyvieji, bet ir mirusieji“.
„Istorijos detektyvai“ – šeštadienį 13.00 val. per LRT televiziją.