Kalbėdama apie Šatrijos Raganą, Lietuvos literatūros tyrinėtoja profesorė Viktorija Daujotytė išskyrė jos talentingą, imlią, skvarbią ir labai jautrią prigimtį. Tai buvo tikintis ir labai anksti subrendęs žmogus, nuo pat paauglystės galvojęs apie savo pareigą silpnesniems.
„Kovo 8-osios išvakarėse akcentuojama moterų laisvė, išsilaisvinimas, tai Šatrijos Ragana pridurdavo ir pridurtų – dar ir pareiga. Ji nebūtų galėjusi galvoti apie laisvę nematydama pareigos“, – pabrėžė V. Daujotytė.
Apibendrindama jos indėlį istorijoje profesorė visų pirma pabrėžė, kad M. Pečkauskaitė buvo rašytoja, kuri greta Žemaitės sudaro antrąjį lietuvių grožinės prozos polį, kuriame – ir žmogaus siela, svajonė, idealai, pasirinkimai.
„Šatrijos Ragana pradeda poetinį, muzikalų lietuvių pasakojimą. Jos apysaka „Sename dvare“ yra neišnykstantis , neapeinamas lietuvių literatūros klasikos kūrinys“, – sakė V. Daujotytė.
Kalbėdama apie jos asmenybę profesorė išskyrė, kad ji buvo mokytoja, pedagogė, auklėtoja.
„Jos gyvenimo uždaviniai yra sutelkti į jos savitą pedagogiką“, – sakė V. Daujotytė.
Trečias svarbus aspektas, pasak profesorės, yra M. Pečkauskaitės visuomeninė veikla – dalyvavimas blaivybės įtvirtinimo programose, vaikų globa, pratinimas skaityti knygas.
Gimė bajorų šeimoje
Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana (1877–1930) – rašytoja, pedagogė, labdarė. Būsima rašytoja gimė 1877 m. kovo 8 d. Medingėnų dvare (dabar Plungės r.) savo motinos Stanislavos Šiukštaitės tėviškėje.
Iki dešimties Marija augo Labūnavos dvare (dabar Kelmės r.). Jos senelis iš tėvo pusės Vincentas Pečkauskas buvo baltarusis. Yra žinoma, kad būsimos rašytojos senelio brolis Jonas, norėdamas įstatyti sūnų į kadetų korpusą, prašė komisiją, tikrinusią Vilniaus bajorų deputatų susirinkimo veiklą, pažymėjimo apie bajorišką Pečkauskų kilmę. Pagal carinės Rusijos įstatymus 1803 m. balandžio 13 d. Mogiliovo bajorų deputatų susirinkime Pečkauskams buvo pripažinta bajorystė, rašoma literatūrologės Janinos Žėkaitės-Kubilienės knygoje „Šatrijos ragana“.
Joje minima, kad nėra aišku kodėl ir kada Pečkauskai atsidūrė Lietuvoje. Vaižgantas nurodo, kad Baltarusijoje Pečkauskų būta labai turtingų. Pagal liudijimus, „per kuriuos ten politikos perversmus Marijos senelis Lietuvoje atsiradęs jau bežemis“, bet čia jam pasisekę – vedęs „vieno didžiausių Lietuvos turtuolių Važinskų“ dukterį, ir gavęs kraičio „nemažą Venių dvarą su palivarkais Pavandenės parapijoje“. Palivarku, atrodo, tebuvusi Labūnava – vidutinio dydžio dvaras, o jame daugiausia pievų.
Beveik nėra žinių, kaip Pečkauskai gyveno Labūnavoje. Spėjama, kad neblogai, nes Marijai, vyriausiai šeimoje, samdė namų mokytoją. Iš pačios rašytojos liudijimų matyti, kad rašytojos tėvai buvo apsišvietę dvarininkai. Rašytojos giminaitė prisiminė, kad jos tėvų namuose buvę labai daug knygų, motinos giminės turėjo paveikslų. Marija jau vaikystėje ir ankstyvoje jaunystėje naudojosi vertybėmis, kurias teikė dvarų kultūra, rašė J. Žekaitė-Kubilienė.
Literatūrologė rašė, kad išsinuomoję Užvenčio dvarą Marijos tėvai gyveno pasiturimai: samdė vaikams namų mokytojus, turėjo tarnų, dažnai svečiavosi bei priiminėjo pas save svečius. Tėvai lavino dukras daugiau iš dvarininkų savigarbos, nesitikėdami, kad mokslas bus jų pragyvenimo šaltinis. Pagal aplinkos papročius Marija turėjo ištekėti gyventi vyro globojama bei nukreipiama į apibrėžtą veiklą.
Anksti pastebėtas talentas
Kaip savo knygoje rašė J. Žėkaitė-Kubilienė, lietuvių kritika anksti pastebėjo ir pripažino Šatrijos Raganos talentą, apibūdindama jį autentiškumo, subtilios inteligencijos, muzikalaus žodžio epitetais.
„Šatrijos Ragana atėjo į literatūrą iš lenkiškos dvaro aplinkos, pažadinta lietuvių nacionalinio judėjimo. Įsijungusi į lietuvių literatūrą iš svetimo ir priešiško luomo, ji žiūrėjo į lietuvių nacionalinį sąjūdį kaip į savo veiklos ir pasaulėžiūros atramą. Tačiau persiėmusi lietuvių kalbos bei savitos kultūros išsaugojimo idėja, rašytoja nepritapo prie demokratinio nacionalinio judėjimo sparno, reiškusio valstiečių ir tolydžio klasiškai sąmonėjusio proletariato interesus.
Šatrijos Ragana nacionalinio judėjimo sąjungininku ir net vadu laikė dvarą, po baudžiavos panaikinimo ekonomiškai pakrikusį, atskirais atvejais sudemokratėjusį, bet ir kapitalizmo sąlygomis reakcingą visuomenės sluoksnį. Rašytojos tikėjimas dvaro ideologiniu lūžiu buvo iliuzinis, grįstas asmenine patirtimi“, – rašė J. Žekaitė-Kubilienė.
Per lietuvybės propaguotoją Povilą Višinskį rašytoją pasiekė „Varpo“ pozityvizmo ir rusų narodnikų idėjos – reikia šviesti liaudį, dirbti visuomenei naudingą praktinį darbą, savo asmeninius interesus aukoti pažangos labui, kovoti už visuotinę gerovę. Daugelį metų ji atidavė pedagoginei veiklai ir raštams. Visi jos kūrinių teigiami herojai projektuoja gyvenimą kaip tarnavimą liaudžiai, būtinai imasi praktinės veiklos – gydo ir šelpia neturtėlius, moko vaikus.
P. Višinskis buvo jos kaimynystėje gyvenęs valstiečių sūnus. Šis žmogus padarė didelę įtaką tuomet dar tik būsimai rašytojai.
„Šiaulių gimnazistas, vėliau Peterburgo universiteto gamtos mokslų studentas, lietuvių tautinio atgimimo veikėjas P. Višinskis, 1891 m. Pečkauskų buvo pakviestas padėti sūnui Steponui pasiruošti į gimnaziją.
Tradicinį bajoriškąjį Pečkauskaitės patriotizmą, susijusį su prisirišimu prie gimtojo krašto, katalikiškosios tradicijos, lenkiškosios kultūros ir LDK bei Abiejų Tautų Respublikos istorinės atminties, Višinskis pakreipė modernaus lietuviškumo linkme, skatino kūrybines merginos ambicijas. Būsimoji rašytoja ėmė nuosekliai mokytis lietuvių kalbos, kad galėtų ne tik ja susišnekėti buitinėje aplinkoje kaip ligi tol, bet vartoti visavertiškai ir svarbiausia – rašyti“, – savo straipsnyje rašė Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto profesorė Brigita Speičytė.
„Neišliko žinių apie pirmuosius dvejus jaunuolių bendravimo metus. Neabejotina, kad Povilas, jau tuo metu susipratęs lietuvis ir demokratas, Mariją supažindino su aktualiausiais nacionalinės politikos ir jam artimos pozityvizmo ideologijos klausimais. Pasižymėjęs didele dvasinio poveikio galia, jis ir Užvenčio dvaro nuomininkų dukrą patraukė į savo idealų pusę, tikriausiai iš karto ir stipriai“, – rašoma J. Žekaitės-Kubilienės knygoje.
P. Višinskis buvo tas žmogus, kuris M. Pečkauskaitę paskatino pasirinkti Šatrijos Raganos slapyvardį. O jos lietuviškai rašyti laiškai į Peterburgą studijuoti išvykusiam Višinskiui – vienas įdomiausių lietuvių epistolinės literatūros reiškinių, atskleidžiantis būsimų iškilių lietuvių kultūros asmenybių jaunatvišką bendravimą, kūrybinį bendradarbiavimą, jausmų dramą, taip pat lietuvių kalbos įsitvirtinimo kelią privačiame rašte, teigiama B. Speičytės straipsnyje.
J. Žėkaitė-Kubilienė rašė, kad nuo 1895 m. pradžios Marija rašė laiškus Povilui beveik vien lietuviškai, suvokdama, kad taip mokosi kalbos. Kai Povilas jai parašė rusiškai, Marija jį net sugėdino viename savo laiškų:
„Oi, broleli, nerašyk tik susimildamas gudiškai. Juk vis didesnė pusė žodžių lietuviškų, vo man taip linksmu „przyjemnie“ lietuviškus raštus skaityti. Rodos ir grometa geresnė, kad lietuviška! Pati aš taipgi lietuviškai rašysiu, „nie mogę sobe odpmovic tej przyjemnosci choc z tobą rodzonym językiem prozmawiac“ (negaliu atsisakyti to malonumo, nors su tavimi gimtąja kalba šnekėti)“.
Mokytis lietuviškai Marijai padėjo ne tik Višinskis, bet ir kiti bičiuliai, tarp jų Vaižgantas.
Troško būti naudinga kitiems
J. Žėkaitė-Kubilienė knygoje konstatuoja, kad Marija į kūrybą lietuvių kalba ėjo inertiškai, kaip kad būtų galėjusi tapti ir lenkiškai rašančia poete arba prozininke. Ją ypač inspiravo visą būtybę persmelkęs troškimas būti naudinga kitiems.
„Pagal mane žmogus yra laimingas tada, kada jaučia ir gali sau pasakyti, kad nėra parazitu pasaulyje ir yra naudingas aplinkai kiek gali. Kitaip, laimė yra tai įsitikinimas, kad savo gyvenimu teiki žmonėms kokią naudą“, – teigė dienoraštyje, turėdama septyniolika metų.
Kaip pažymėjo J. Žėkaitė-Kubilienė, M. Pečkauskaitės kelias į lietuvių literatūrą lygus, nužymėtas tik šiokių tokių nesklandumų. Tačiau naujo talento lietuvių literatūroje galėjo ir nebūti, jeigu ne nacionalinis išsivadavimo sąjūdis, formavęs daugelio žmonių, tarp jų ir Višinskio, pasaulėjautą. Šatrijos Ragana likimą susiejo ne su tais, kurie stiprūs ir galingi politinėje hierarchijoje, bet su silpnais ir skriaudžiamais žmonėmis, vien savo lietuvybe pademonstruodama demokratizmą, būdingą tik turtingos dvasios asmenybėms.
Kūriniuose kalbėjo apie girtavimo poveikį silpnesniems
Pirmas parašytas ir išspausdintas Šatrijos Raganos apsakymas buvo „Margi paveikslėliai“. Jis susidėjo iš trijų fragmentų. Pirmajame vaizduojamas įsisiautėjęs girtas vyriškis, išvejąs nakčia iš trobos moterį su dviem mažais vaikais. Antrajame kalbama apie jauną, skaisčią mergaitę, kuri, užuot skaičiusi knygą, mąsto apie tolesnį savo mokymąsi. Girtavimas, kaip 1891 m. rašė „Varpas“ , „taip sena kaip ir pati žmonija“, esą „tik atsirado raštai, girtuoklystė juose užrašyta“.
Kaip rašo J. Žėkaitė-Kubilienė, Lietuvoje girtavimas bene sustiprėjo, uždraudus M. Valančiaus plačiai varytą blaivybės akciją, nes atsiradusioje lietuvių periodikoje kupina pranešimų apie šią epidemiją („Šiandien geria tėvai ir motinos, geria mergaitės ir vaikai, seni ir maži, varguoliai ir didžturčiai“), apie bejėgiškas kovos su ja priemones („Keikia bažnyčiose kunigai, baugina baisingomis kankynėmis pragaro, vienok nieko nepadaro. Mužikas kaip siurbė, taip siurbia degtinę“).
„Šatrijos Ragana savo kūrinėliu ir reagavo į opią moralinę ydą, atskleisdama jos žalą silpnoms, bejėgėms būtybėms (moteriai, vaikui). Altruistinis, humanistinis rašytojos nusiteikimas diktavo temą. Jis lėmė ir antrojo „Margų paveikslėlių“ fragmento motyvą: reikia mokytis, kad galėtum padėti tamsiai liaudžiai“, – rašoma knygoje.
Mirus tėvui pradėjo dirbti mokytoja
1898 m. mirus tėvui, Pečkauskų šeima prarado namus; Marija Pečkauskaitė pradėjo dirbti namų mokytoja Žemaitijos dvaruose. Įsitraukė į draudžiamos lietuviškos spaudos platinimą, pateko į žandarų akiratį, sulaukė kratos. Mokytojaudama parašė dvi ankstyvąsias savo apysakas – „Viktutė“ ir „Vincas Stonis“.
Kaip rašo prof. B. Speičytė, savo pedagoginius polinkius, kūrybinį talentą rašytoja siekė sustiprinti aukštosiomis studijomis: 1905–1907 m. išvažiavo į Šveicariją, Ciuricho ir Fribūro universitetus (juose galėjo mokytis ir moterys). Šveicarijoje studijavo vokiečių ir prancūzų literatūras, klausėsi sociologijos, filosofijos, estetikos, teologijos ir pedagogikos kursų, dalyvavo lietuvių studentų draugijų veikloje. Ciuricho universiteto dėstytoją, žymų vokiečių pedagogą, filosofą, sociologą Frydrichą Vilhelmą Fersterį (Friedrich Wilhelm Foerster, 1869–1966) ji laikė savo mokytoju, domėjosi šio autoriaus krikščioniškosios pedagogikos darbais, rėmėsi jo idėjomis pedagoginėje praktikoje ir raštuose. Lietuvos visuomenę su Fersterio pedagoginėmis idėjomis Pečkauskaitė supažindino 1912 m. išleistoje knygoje „Jaunuomenės auklėjimas“.
Grįžusi iš Šveicarijos, Pečkauskaitė bandė įsikurti Vilniuje, kur stiprėjo lietuvių kultūrinis gyvenimas, – kartu su seserimi 1908 m. čia įsteigė knygyną. Netrukus gavo pasiūlymą dirbti pirmojoje lietuviškoje mergaičių progimnazijoje (pradinėje mokykloje), kurią Marijampolėje įsteigė katalikiška švietimo ir labdaros draugija „Žiburys“.
Dar prieš studijas buvo mąsčiusi apie vaikų, ypač mergaičių, lavinimo poreikį Lietuvoje, suvokė jo svarbą, tad 1909 m., uždariusi knygyną, Pečkauskaitė išvažiavo į Marijampolę. Progimnazijos direktorius buvo poetas ir kunigas Motiejus Gustaitis, o Marija Pečkauskaitė tapo mokyklos ir mergaičių bendrabučio vedėja (rūpinosi mokyklos organizaciniais reikalais), mokė lietuvių kalbos, istorijos ir vedė mergaičių kas savaitę labai lauktas ir mėgtas auklėjimo valandėles. Ne viena buvusių Pečkauskaitės mokinių pabrėžė lemiamą mokytojos vaidmenį savo gyvenime formuojant charakterį, vertybes, gėrio supratimą, teigiama B. Speičytės straipsnyje.
Kaip straipsnyje teigia profesorė, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui progimnazija evakavosi gilyn į Rusijos imperiją. Rašytoja nesitraukė iš Lietuvos: rizikuodama 1915 m. vasarą perėjo frontą ir pasiekė Žemaitiją, Židikų miestelį, kur klebonavo jos jaunystės laikų ir šeimos bičiulis kunigas Kazimieras Bukontas, gyveno rašytojos šeima: klebonijoje šeimininkavo sesuo Sofija su motina (brolis Vincentas buvo miręs prieš penkerius metus). Po kelių mėnesių Židikuose mirė rašytojos motina; ši mirtis – viena iš aplinkybių, žadinusių atmintį, poreikį grįžti tekstu „į pergyventą gyvenimo dalį“.
V. Daujotytės teigimu, Marija mylėjo Kazimierą, tačiau niekada neleido sau užmiršti, kad jis yra kunigas, ir kad „santykis su tuo žmogumi negali pažeisti kunigiškumo“.
Atsakas į nutilusį mylimą balsą
1916 m. per brolio Vincento vardadienį Šatrijos Ragana pradėjo rašyti apysaką „Sename dvare“
(publikuota 1922).
Kaip rašo J. Žėkaitė-Kubilienė, apysakos, kaip ir kitų geriausių Šatrijos Raganos, kūrinių pagrindas – atsiminimai, vaikystės poetizavimas. Literatūrologė pastebi, kad apysaka redaguota, maskuojant autobiografiškumą. Tačiau maskavimas nekeitė esmės.
Pagrindinė apysakos veikėja – mamatė. Kaip pastebėjo literatūrologė, „atrodo, realybėje brangų bei karštai mylėtą asmenį autorė nutapė tiksliai, panaudodama vien atsiminimus. Iš tiesų mamatė labiausiai transformuotas pagal išankstinį sumanymą kūrinio personažas.
Ji – autorės antrininkė ne tik nuotaikomis, mintimis, bet ir kai kuriais veiksmais, pavyzdžiui, aktyviu nacionalinio sąjūdžio rėmimu. Vis dėlto, „Sename dvare“ – ne memuarinis kūrinys, nors tokiu jį norisi laikyti, konstatavo J. Žėkaitė-Kubilienė.
Kaip prof. V. Daujotytė rašė savo knygoje „Šatrijos Raganos“ pasaulyje“, apysaką rašytoja pradėjo rašyti 1916 m. Pirmas impulsas – jauno mirusio brolio Vinco prisiminimas. Brolis mirė 1910 m. – jaunas, gabus studentas. Kurdama norėjo dvasia atsiliepti į nutilusį mylimą balsą. Ir ne tik jo.
„Pirmas skaudus smūgis – 1900 m., kai neteko itin mylimo brolio Stepono, gimnazisto. Nebebuvo mylimos motinos bei tėvo. Nebebuvo senojo dvaro – vaikystės tėviškės netoli Užvenčio. 1915 m. per karo sumaištis ji atsikėlė į Židikus, bandė įsigyventi naujoje vietoje. Ir tarsi troško atsisveikinti su tuo, kas jau buvo praėję, kas jau buvo praeityje – mirę, netekti, prarasti.
Bet atsisveikinti ypatingu, tik kūrybai pasiekiamu būdu – sugrįžtant į praeitį, ją atsimenant taip, lyg ji tebūtų gyva, matoma, jaučiama, girdima, kalbinanti ir kalbanti. Atsimenančiam nėra ribos. Ir tikinčiam, kad žmogaus dvasia nemiršta“, – rašė V. Daujotytė.
Rūpinosi pažeidžiamiausiais
Židikų miestelyje (dab. Mažeikių r.) Šatrijos Ragana išgyveno 15 metų. Išleidusi apysaką, nedaug berašė. Ėmė negaluoti, prasidėjo ilga, alinanti liga.
Ir vis dėlto, kaip atkreipė dėmesį prof. B. Speičytė, Židikuose Šatrijos Ragana, galima sakyti, įgyvendino jaunystės pozityvistinius idealus. Formuojantis Lietuvos valstybei, tolimoje provincijoje ji aktyviai veikė, kad aplink save sukurtų šviesesnį, kultūringesnį, oresnį žmonių gyvenimą.
Dar karo metais, tik atsikėlusi į Židikus, klebonijoje įrengė mokyklą kaimo vaikams; vokiečių okupacinei valdžiai ją uždarius, iki Nepriklausomybės atkūrimo mokė kelis vaikus privačiai, subūrė vaikų draugijėlę, bažnytinį chorą. Nepriklausomybės metais įsitraukė į Šv. Vincento Pauliečio labdarybės draugijos veiklą, pasirūpino, kad Židikuose būtų atidaryta senelių prieglauda, ambulatorija, kurioje kartą per savaitę buvo nemokamai priimami neturtingi ligoniai.
Prieglaudai ir ambulatorijai išlaikyti reikalingas lėšas rašytoja rinkdavo organizuodama loterijas, koncertus, vakarus su vaidinimais. Rūpinosi Židikų blaivybės draugijos namų statyba – taip miestelyje atsirado salė viešiems renginiams ir arbatinė. Čia paskaitas skaitydavo, susirinkimuose ar koncertuose dalyvaudavo ir pati rašytoja. Klebonijoje atidarė bibliotekėlę vaikams. Galiausiai globojo vienos neturtingos šeimos berniuką, rėmė jo studijas VDU ir Belgijoje. Už nuopelnus literatūrai ir pedagogikai 1928 m. VDU Teologijos-filosofijos fakultetas Marijai Pečkauskaitei suteikė garbės daktarės vardą, teigiama prof. B. Speičytės straipsnyje.
Savo knygoje prof. V. Daujotytė rašė, kad yra įvairių labdarybės formų. Sunkiausia ir švenčiausia – kai viską daro pats žmogus.
„Marija šiuo požiūriu yra tikroji Labdarė. Ji ėjo pati sunkiai išbrendamais Žemaitijos purvynais ir pusnynais, aukšta, tiesi, su ilgu tamsiu paltu ar kailiniais, su auliniais batais, kartais paskolintais iš kunigo Kazimiero. Su vaistais, šiltu maistu, tvarsčiais, su paguodos žodžiu.
Padėdavo daktarui, nebijojo žaizdų, kraujo, pūlių nešvarumų. Iš atsiminimų: sušelpė, nupirko vaistų, parašė raščiuką daktarui ar vaistininkei, išgydė, išgelbėjo, išmokė skaityti, pakalbino, paguodė...
Kelios suvargėlės špitolėje. Keli sunkiai sergantys vaikai, vežti net prie jūros. Senelis Draudikis, vienišas, aklas, labai senas, šimtametis – juo itin rūpinosi“, – rašė V. Daujotytė.
Nuo sunkios ligos – vėžio kentėjusi rašytoja mirė 1930 m. liepos 24 d. Židikuose, ten ir palaidota. 1942 m. rašytojos palaikai perkelti į kapą-koplyčią. Židikuose veikia rašytojos muziejus, prie senosios klebonijos, kur ji gyveno, 2006 m. pradėtas formuoti jos vardo parkas.
Išliko paliudyti paskutiniai Marijos – Šatrijos Raganos žodžiai.
„Paskutinėmis gyvenimo valandomis ją slaugiusi moteris prie lovos pamerkė šviežių gėlių – tikriausiai rožių. Buvo vasara, pats rožių žydėjimas – prieš šv. Oną. Marija nusišypsojo ir tyliai ištarė: „Kokios gražios gėlės...“, – rašė prof. V. Daujotytė.
Mokslininkė atkreipė dėmesį – gilus paskutiniųjų žodžių sąskambis su tuo, kas Šatrijos Raganai iš tiesų atrodė žemėje gražiausia, iškalbingiausia, – gėlės.
„1895 m. pavasarį su gamtininku Domininku Bukantu rinko gėles, ieškojo jų vardų knygose – „kožnos žolės“, mokėsi. Niekad neatitraukė nuo gėlių akių ir rankų: sodino, laistė, ravėjo. Ir mąstė jomis, perkeldama trapaus grožio reikšmes iš žmonių į žiedus, iš žiedų į žmones.
„Ir ūmai pamačiau, kad tarp mamatės ir baltų rožių yra kažkokio panašumo...“
„O jo didžiulėse juodose akyse žibėjo ašaros, kaip rasos lašeliai ant tamsaus našlelių aksomo“.
„Kokios gražios gėlės...“, – Šatrijos Raganą citavo V. Daujotytė.
Šatrijos Ragana tebėra Nežinomoji
Kaip savo knygoje profesorė konstatavo, kad „Šatrijos Ragana tebėra Nežinomoji, vis dalijama iš žinomųjų. Tad daug kas lieka, tiksliau – liekasi“.
„Pagal sesers Sofijos žodžius – prieš mirtį Marija reikalavusi sudeginti laiškus, užrašus, dienoraščius. Ir daug kas buvę sudeginta. Bet ne viskas. Laikmenos – tai, kas išlaikoma laiko. Kaip laiškai Povilui Višinskiui.
Pirmasis Šatrijos Raganos muziejus buvo įkurtas jos pačios pirktame name. Bet namas degė – galbūt buvo padegtas.
Kas galėjo ir turėjo išlikti, išliko. Seni daiktai – laikmenos. Išliko ir namas, bet ne Marijai – Šatrijos Raganai. Kas išlieka, išlieka ir sunykdamas“, – rašė profesorė.