Nors apie meilę istoriniuose šaltiniuose reikia skaityti tarp eilučių, vis dėlto yra entuziastų, kurie pamažu išsiaiškina, kokie širdies ryšiai saistė Vilniuje gyvenusius asmenis.
Ekskursijas po Vilniaus miestą organizuojančios pramogų agentūros „Vaiduokliai“ atstovai DELFI pakvietė pasivaikščioti po sostinės senamiesčio gatveles ir pasiklausyti gidės Vidos Norkūnienės pasakojimų.
Santykius gaubia paslaptys
„Štai, pavyzdžiui, Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas turėjo net 14 vaikų – 6 dukteris ir 8 sūnus, tačiau turbūt retas kuris gali pasakyti, kas tų vaikų motina. Istorijos šaltiniuose minima viena moteris – Jaunė arba Jaunemunda. Tiesa, istorikas Teodoras Narbutas iš kažkur ištraukė, kad vis dėlto Gedimino vaikai – trijų moterų. Esą jis taip pat buvo vedęs ir Smolensko kunigaikštytę Olgą, ir bitininko dukrą Videmundą. Tačiau kiti istorikai patvirtinti to kol kas neskuba.
Gediminas pradėjo Gediminaičių dinastiją. Svarbiausių tos giminės vyrų atvaizdai, jų bareljefai, yra aplink jo paminklą Katedros aikštėje. Čia galima surasti ir Algirdą, ir Vytautą, ir Jogailą, ir Kęstutį. Visi tie vyrai juk kažką mylėjo, galima būtų apie juos pasakoti, tačiau įdomiausi man – Jogailos meilės ryšiai“, – pripažino gidė.
Pasirodo, Jogaila iš visų gediminaičių buvo daugiausiai kartų vedęs – turėjo 4 žmonas.
Amžiaus skirtumas nerūpėjo: trigubai vyresnis vyras vedė paauglę
„Žinoma, kad anais laikais vedybos buvo sudaromos taip, kad tarp šalių užsimegztų giminystės ryšiai, buvo svarbūs turtai ir dinastijos, bet moters grožis, bent jau Jogailai, taip pat labai imponavo.
Pirmoji jo žmona buvo Jadvyga. Mūsų kaimynai lenkai tuomet buvo taip nusigyvenę, kad jų dinastija, kelis šimtmečius valdžiusi šalį, išmirė nepalikusi vyriškos giminės palikuonių. Jiems neliko nieko kito, kaip į sostą sodinti tos giminės turinčią mergaitę. Labai svarbu buvo, kas bus jos vyras, kas ir karūną Lenkijos karaliaus gaus, todėl Jogaila buvo atrinktas labai kruopščiai. Tiesa, dvylikametė Jadvyga visai nenorėjo tekėti už trigubai vyresnio vyriškio. Jogailai tuomet buvo 36 metai.
Lenkijos valdovai tik paaštrino mergaitės abejones savo kalbomis, kad jis – barbariškos, pagoniškos šalies atstovas. Esą gali būti ir į žmogų nepanašus, apaugęs gaurais. Sakoma, kad Jadvyga net savo dvariškį atsiuntė į Vilnių, kad šis Jogailą apžiūrėtų. Tik sulaukusi patvirtinimo, kad jis – vyras kaip reikiant, ne koks žvėris, sutiko už jo tekėti. Dėl šios santuokos Lietuva buvo pakrikštyta, prasidėjo ir mūsų dviejų valstybių bendra istorija“, – priminė V. Norkūnienė.
Anot jos, galima sakyti, kad Jogaila užsiaugino Jadvygą. Jis labai ją gerbė, nes buvo išauklėta, mokyta – kalbėjo keliomis kalbomis, mylėjo meną. Vaikelio jie taip pat laukėsi, tačiau nėštumo metu, būdama vos 26, Jadvyga mirė.
Dėl vyro per metus išmoko lenkų kalbą
„Ilgainiui Lenkijos soste karaliauti vienam Jogailai pasidarė liūdna. Sugalvojo, kad važiuos į Lietuvą medžioti. Tačiau Lenkų valdovai ėmė ieškoti jam žmonos, vėlgi kad būtų Piastų kraujo. Ir surado – jis turėjo vesti Oną iš dabartinės Slovėnijos. Tačiau pamatęs dvidešimt kelių metų mergaitę penkiasdešimtmečio sulaukęs Jogailas sako: „Negraži, nevesiu“. Paskui pagalvoja: „Ir lenkiškai nemoka, tikrai nevesiu, važiuoju į Lietuvą“. Metus medžioja, supranta, kad dinastija yra dinastija, vesti reikės, grįžta, žiūri, mergina lenkiškai išmoko. Vėlgi susikūrė karališka pora, kuri karaliavo 14 metų“, – pasakojo gidė.
Nors santuoka buvusi gera, susilaukė jie ir dukrelės, kuriai, beje, davė pirmosios žmonos vardą, jų laimė netruko ilgai, Ona mirė.
„Ir ką Jūs manote? Jogaila, artėjantis prie 70 metų ribos, lenkų ponams pareiškia: „Vedu“. Paaiškėjo, įsižiūrėjo gražuolę našlę, keturių vaikų motiną Elžbietą Granovską. Lenkų ponai nenori, nuotaka – ne karališko kraujo, bet Jogaila užsispiria. Nors Krokuvoje jiems susituokti neleidžia, veda ją gretimame miestelyje. Trejus metus jie vienas kitą labai mylėjo, deja, gal su Jogaila buvo sunku gyventi, mirė ir ji“, – apgailestavo V. Norkūnienė.
Ar ištikima, turėjo prisiekti padėjusi ranką ant Biblijos
Tiesa, ramiai pasitikti savo gyvenimo saulėlydį Jogaila nenorėjo. Jau perkopęs septyniasdešimtmetį jis vis tiek dairėsi nuotakos. Piršliauti tuomet ėmė jo pusbrolis Vytautas. Pasakojama, kad vežė Jogailą pas savo žmonos giminaitį į Alšeniškius, kur Andrius Alšeniškis augino 3 dukteris – Vasilisą, Sofiją ir Mariją.
„Piršti jam pradėjo nuo vyresnės, bet Jogailos Vasilisa nesužavėjo: „Nevesiu. Matau ūsiukus virš merginos lūpos. Merga turbūt agni (ugninga – DELFI), o aš žmogus senas. Nedrįstu į tokią pretenduoti“, – Jogailos žodžius citavo gidė.
Matyt, Sofija nebuvo tokia ar ūsuota, nes vedė ją. Ir tuomet – stebuklas. Iš karaliaus, iš kurio nesitikėta jokių palikuonių dinastijai tęsti, staiga pasipila vaikai. Ir ne dukterys, sūnūs. Trys.
„Tiesa, Sofija buvo priversta ranką ant Biblijos padėjusi prisiekti, kad buvo ištikima. Du jos sūnūs užaugo sveiki ir Jogaila, perkopęs 80 metų, galėjo ramiai mirti – dinastija tęsėsi“, – pasakojo gidė.
Mylimai merginai susidėjus su kitu norėjo nusižudyti
Įspūdinga, nors ir liūdnai pasibaigusi, meilės istorija slepiasi ir pirmojo Vilniaus universiteto botanikos sodo vietoje.
„Šiuo kiemu dalijosi daug profesorių, kurie gyveno gretimuose namuose. Pavyzdžiui, viename jų buvo apsistojęs Andrius Sniadeckis su šeima – trim vaikais, iš kurių dvi – dukros. Savo ruožtu antrame to paties namo aukšte gyveno medikas Augustas Bekiu, kuris augino ne tik dvi dukras, bet ir posūnį, nes buvo vedęs, Julijų Slovackį. Abiejų profesorių vaikai draugavo, tad nenuostabu, kad greitai tarp jų užsimezgė romantiški jausmai. Julijus jau vaikystėje įsižiūrėjo į kaimynę gražuolę Liudvisę – Liudviką Sniadeckaitę. Kalbama, kad ji buvo labiau ne į lenkaitę, o į arabę ar graikę panaši – akys kaip migdolai, tamsūs plaukai. Be to, ji buvo ir labai protinga, ne į visus dendžius žiūrėdavo. Nors Julijui ji buvo pirmoji meilė, septyneriais metais vyresnė mergina tokiais pat jausmais atsakyti negalėjo. Ji įsimylėjo caro gvardijos karininką - ir Julijaus širdis plyšo“, – pasakojo V. Norkūnienė.
Pasirodo, lenkų poetu romantiku vėliau tapęs Julijus tuomet net svarstė nusižudyti. Vis dėlto nusisprendė pasielgti kitaip – išvažiavo ir niekada nebegrįžo į Vilnių.
„Tačiau meilės Liudvisei jis nepamiršo – liko senberniu. Be to, jo eilėse dažnai išplaukdavo kančios žodžiai. Pavyzdžiui, rašė: „Kai mano broliai, pilki piligrimai skriejo padangių keliu,/ Akys į praeitį žvelgė, nerimo, ten vaidinaisi man tu./ Dukterys žemės ne kartą stebėjo, matė iš mano akių,/ Kaip į Tave mano žvilgsnis žiūrėjo, kaip mano sielai sunku.“
Merginą įsimylėjo pamatęs jos suknelę
Panaši istorija nutiko ir Adomui Mickevičiui. Daugiausiai savo posmų apie meilę jis skyrė vienai savo mūzai Marilei.
„Adomas Mickevičius po studijų dirbo Kaune mokytoju. Poetui dirbti mokytoju – sunku. Rutina, neklaužados mokiniai, darbinė drausmė. Jis praktiškai pasiligojo. Tai matydamas jo draugas kartą jį išvežė pasivažinėti po Naugarduko apylinkes. Ten stovėjo ir Vereščakams priklausęs dvaras. Šeimininkų turbūt nebuvo namuose, kai jaunuoliai ten nuvyko, nes Adomo draugas, kuris viską ten žinojo, ėmė jam aprodyti kambarius. Viename jų Adomas pamatė nuostabaus grožio suknelę. Poeto vaizduotė tokia laki, kad jis įsimylėjo panelę, vos išvydęs jos suknelę“, – pasakojo gidė.
Kai jie susipažino, iš karto užgimė jausmai. Jaunuoliai skaitė tas pačias knygas, mėgo tą pačią poeziją, net gimę buvo tą pačią dieną, bet, deja, Marija Vereščakaitė buvo susižadėjusi su kaimyninio dvaro šeimininku.
„Merginai reikėjo rinktis – ar erelis danguje – poetas, ar žvirblis rankoje – grafas. Pasirinko, deja, žvirblį, ištekėjo, o poetui širdyje – peilis. Norėjo iškviesti tą grafą į dvikovą, norėjo nusišauti, bet draugai perkalbėjo. Vėliau jis dažnai lankydavosi Marijos dvarelyje. Galima tik įtarti, kad tie susitikimai ne visuomet baigdavosi taip nekaltai. Jaunuolius galų gale išskyrė Adomo tremtis, bet sieloje jis niekuomet nepamiršo Marilės. Tai atsispindi ir jo kūryboje“, – sakė gidė.
Vietoje nuotraukos siųsdavo paveikslą
Visai netoli Adomo Mickevičiaus paminklo yra ir vienintelė cerkvė Lietuvoje, pastatyta gruzinišku stiliumi – Skaisčiausios Dievo motinos soboras. Ji buvo skirta antrajai Algirdo žmonai Julijai Tverienei.
„Lietuvos didžioji kunigaikštystė visuomet turėjo neramų kaimyną – Maskvos didžiąją kunigaikštystę. Dažnai jie susipešdavo – tai karas, tai taika. Galų gale nusprendė, kad tam turi ateiti pabaiga ir pasiryžo susigiminiuoti. Maskvos kunigaikštis Ivanas turėjo nepaprasto grožio dukterį, graikiško kraujo turinčią Eleną. Anksčiau nei feisbukų, nei nuotraukų nebūdavo, jei būsimi sutuoktiniai vienas kitą norėdavo apžiūrėti, siųsdavo paveikslą. Tiesa, to meto dailininkai neretai garbingus ponus ir ponias ten gerokai pagražindavo. Algirdas nebuvo labai patiklus, tad nusiuntė pasiuntinius merginą apžiūrėti. Jie dar iš Maskvos jam parašė: „Mergina – graži kaip angelas“. Lietuva to angelo ėmė laukti kaip taikos ženklo“, – sakė gidė.
Elena atvyko žiemą, išleido ją Maskvos valdovas be kraičio, perdavė, kad jos kraitis – taika. Algirdui su mergina susitikusi, istorija byloja, iš pradžių jis elgėsi pagal protokolą – paklausė, kaip jos tėvo, vėliau, kokia jos sveikata, o paskui, visai ne pagal protokolą, ją priglaudė prie krūtinės. Merginos grožis ištirpdė jo širdį.
Jausmai buvo abipusiai – palaipsniui mergina į Maskvą išsiuntė savo tėvo patikėtinius, kurie jų santykius šnipinėjo. Nors palikuonių Elena su Algirdu nesusilaukė, jų meilės istorija – viena gražiausių Vilniaus mieste. Net palaidoti abu jie – sostinėje. Deja, dėl religinių skirtumų, ne vienoje vietoje.
Kaltino išprievartavimu, o teismas nusprendė sutuokti
Gidė papasakojo ir pikantiškų meilės istorijų. Štai, pavyzdžiui, Vilniaus rotušėje kadaise vykdavo ir teismai. Taip pat tai buvo ir bausmių vykdymo vieta, kur žmones kardavo ar nuplakdavo.
„Čia galima būdavo išgirsti ir daugelį pikantiškų istorijų. Viena tokia nutiko 16 amžiuje. Mergina apskundė miesto pirklį Andrių Kopūstą, kad šis ją apgavo. Ji pasakojo su seserimi tėvo pavedimu atvykusi į Vilnių ir apsistojusi pirklio nuomojamame kambaryje. Mergina baisėjosi, esą ir pats A. Kopūstas, pasirodo, turėjo kambario raktą ir naktį pas ją atėjęs niekšingu būdu pasinaudojo. Ji buvo pasiryžusi ir visas žymes ją galinčioms apžiūrėti moterims parodyti. Nors žymės buvo, teismas skelbti nuosprendžio neskubėjo, tuomet, pagal pirmąjį Lietuvos Statutą, už prievartavimą buvo baudžiama mirties bausme. Savo ruožtu A. Kopūstas buvo įsitikinęs, kad pati mergina paliudytų, kad nebuvo išprievartauta, jei būtų apklausta. Iškvietus merginą paaiškėjo, kad jis buvo teigus. Mergina papasakojo, kad pirklys ją suvežiojęs – kelias dienas įkalbinėjo būti jo, tačiau ji be vestuvių atsiduoti nenorėjo. Galų gale vyras jai esą pažadėjo, esą būk mano, su piršliais netruksiu, bet kai tik gavo, ko norėjo, visus pažadus pamiršo“, – pasakojo gidė.
Teismai tuomet veikė kiek kitaip, tad nusprendė, kad pora turi susituokti. Kadangi daugiau bylų, kur būtų dalyvavę šie žmonės, nežinoma, galima daryti išvadą, kad gyveno jie ilgai ir laimingai.
Gimė iš juokų, bet veikia: Vilniuje yra ištikimybės siena
Gidė išdavė, kad tam tikros istorijos, kurias pasakoja jų profesijos atstovai – ir iš gidų folkloro.
„Štai viena mano kolegė Danutė kartą, prieš bene 20 metų, vedžiojo po Vilnių rusų turistų grupę. Jau nuo pat pradžių šie jos ėmė klausinėti, kur čia pas Jus striptizo barai, kur galima naktinių plaštakių rasti. Danutė vartėsi kaip plekšnė keptuvėje, bet galų gale nebeištvėrė. Grąžinti prie viešbučio, kuriame gyveno, „Naručio“, turistai vienu metu ėmė juoktis: „O, kapitalizmą statantis Vilnius. Labai gražus miestas, bet visi namai aplinkui nutinkuoti, o čia dažų pritrūko?“. Dalis viešbučio sienos ir šiuo metu yra iš plytų. Tuomet Danutė ir rėžė: „Žinote Izraelyje esančią raudų sieną? Ir pas mus čia ne šiaip siena, o ištikimybės. Kas prie jos prisilies, liks ištikimas savo gyvenimo draugui amžinai“.
Vėliau šią istoriją Danutė net ir pamiršo, kol nesulaukė vieno rusų turisto padėkos laiško. Jame buvo rašoma, kad viskas, ką ji pasakojo, labai patiko, bet labiausiai – ištikimybės siena, kuri nors ir neįspūdinga, bet veikia“, – juokėsi V. Norkūnienė.
Vieta, kur vykdavo įspūdingi pobūviai: kaip grafas vedė pelenę
Pasirodo, kad Vilniuje yra ir daugiau mistinių vietų. Štai, pavyzdžiui, Vokiečių g. 26 name anksčiau vykdavo įspūdingi pobūviai.
„19 a. pradžioje jaunuoliai patys negalėjo susipažinti, turėjo būti supažindinami. Merginos, sulaukusios deramo amžiaus, būdavo įspraudžiamos į dailiausias sukneles, kokias tik šeimos išgalėdavo įsigyti, ir būdavo pradedamos vežioti po pobūvius. Bene kokia žuvelė užkibs. Viena iš tokių pobūvių vietų buvo Miulerių namai – pramogų arena, kurioje veikė net kazino. Tai, viena iš vietų, kur merginos pirmą kartą pasirodydavo visuomenėje“, – pasakojo gidė.
Šiuose namuose prasidėjo ir Teklės Valentinavičiūtės iš Plikiškių kaimo istorija. Mergina neturėjo jokio turto, tik našlę mamą su dar 6 dukromis ir sūnumi, tačiau vieno pobūvio metu gražuolė šešiolikmetė buvo pastebėta šešiasdešimtmečio kunigaikščio Platono Zubovo.
„Ši santuoka nuskambėjo visoje imperijoje. Vos po poros savaičių merginai jis pasipiršo, nors visa jo šeima tam nepritarė. Neilgai trukus kunigaikštis mirė, mergina liko našle. Pinigai greitai baigėsi, teko ieškoti kitų partijų. Teklė vėliau tapo grafiene, išvyko į Sankt Peterburgą, tačiau jos istorija ir toliau buvo pasakojama kaip pavyzdys, kaip jaunoms merginoms gali pasisekti“, – pasakojo gidė.
