Šiaurės Jeruzalė – taip nostaligiškai žydai vadina Lietuvos sostinę. Šimtmečius Lietuvoje gyvavusi žydų bendruomenė per Antrąjį pasaulinį karą buvo beveik išnaikinta.
Tačiau religingi žydai iki šiol sako, kad yra trys Jeruzalės – Dangaus karalystėje, Izraelyje – tikroji šios šalies sostinė bei Vilna – Šiaurės Jeruzalė. Ne veltui Vilniuje mokė Elijahu Ben Salomonas Zalmanas, labiau žinomas, kaip Vilniaus Gaonas.
Ir nors sostinėje veikia valstybinis Vilniaus Gaono pavadintas muziejus, kukliose išbarstytose erdvėse lankytojai gali susipažinti tik su trupinėliais tos turtingos litvakų istorijos dalimis.
Tuo metu Varšuvoje, kurioje taip pat gyveno gausi žydų bendruomenė, žydų palikimas įamžintas ir įprasmintas įspūdingame Lenkijos žydų istorijos muziejuje. Kodėl tokio iki šiol nėra Vilniuje, mieste, kuris buvo tikrasis žydų kultūros centras ir kur, anot posakio, vertėdavo semtis išminties?
Rajone – kraupių istorinių įvykių pėdsakai
Atvykėliui Varšuvos Muranovo rajonas gali pasirodyti keistas – čia stūkso daug niūrių, nuobodžių stalinistinių ir kitų sovietinių laikmečių pastatų. Tačiau išsiskiria keli keisti statiniai. Vienas jų – milžiniškas 13 tūkst. kvadratinių metrų pastatas, iš išorės blizgantis variu bei stiklu.
Nežinantys tragiškos šio rajono istorijos pirmiausiai spėja, kad čia stūkso koks nors parodų ar renginių centras. Bet kodėl tokiame rajone? Tik priėjus arčiau šalia pastato gali išvysti ir paminklą „Varšuvos geto herojams“. Dar 1945 metais po Antrojo pasaulinio karo čia buvo kone plynas laukas. Jis neatsirado savaime. Muranovas nuo seno buvo Varšuvos žydų rajonas, tačiau naciams 1939-siais okupavus Lenkiją ir po metų įrengus getą, ši teritorija tapo siaubingais spąstais.
Žydai buvo marinami badu, šaudomi ir masiškai tremiami. 1942-1943 metais 3,4 kvadratinių kilometrų teritorijoje iš čia besigrūdusių 400 tūkst. žydų per 300 tūkst. buvo ištremta į mirties stovyklas: varė į gyvulinius traukinius, iš jų ir tiesiai į dujų kameras.
Dar 92 tūkst. žydų mirė nuo bado, ligų ar per Varšuvos geto sukilimą 1943-ųjų pavasarį. Naciai ir taip kruopščiai stengėsi sunaikinti Varšuvą – sunaikinta apie 90 Lenkijos sostinės pastatų, bet labiausiai nukentėjo būtent buvusios geto teritorija: visi pastatai, tarp jų ir didžioji Varšuvos sinagoga buvo tiesiog nušluoti nuo žemės paviršiaus.
Liko tik plynas laukas, kuriame pokariu iškilo socialistinės architektūros statiniai bei keli kraupios istorijos atminimo ženklai – dalis buvusios geto sienos bei paminklas sukilėliams.
Išrinko geriausiu Europos muziejumi
Apie šiuos tragiškus įvykius mena ne tik paminklas, bet ir didelėje daugiabučių apsuptoje aikštėje dar 2013 metais iškilęs Lenkijos žydų istorijos muziejus. Jo pavadinimas POLIN parinktas neatsitiktinai – hebrajų kalba tai reiškia Lenkiją, į kurią žydai iš Vakarų Europos pasiekė dar X a.
Vien šis tūkstančio metų žydų istorijos Lenkijoje faktas yra itin svarbus, tad kitaip, nei, pavyzdžiui, Vilniuje, Holokaustas čia – tik viena temų, mat Lenkijos žydų istorija yra turtingesnė ir įvairialypė, nei vien skaudūs XX a. įvykiai.
Suomių architektų Rainerio Mahlamäkio ir Ilmario Lahdelmos suprojektuotas ir 4 metus statytas pastatas kainavo 320 milijonų zlotų (apie 76,2 mln. eurų) – dalį šios sumos (180 mln. zlotų) skyrė jį prižiūrinti Lenkijos kultūros ministerija, Varšuvos savivaldybė, bendradarbiaudamos su šalies Žydų istorijos instituto asociacija, kuri dar nuo 1995-ųjų siekė įsteigti tokį muziejų.
„Tai buvo pirmas bendras jų projektas“, – pabrėžė muziejaus komunikacijos departamento atstovė žiniasklaidai Zaneta Czyzniewska. Ir niekam nekilo dvejonių, kad tokio muziejaus reikia, ar kiek jis kainuos – po 1993-ųjų Steveno Spielbergo filmo „Šindlerio sąrašas“ susidomėjimas Lenkijos žydų istorija vėl atgijo, o be valstybės pinigų dar apie 140 mln. zlotų paaukojo privatūs investuotojai – lenkai, amerikiečiai, izraeliečiai, vokiečiai ir kiti.
Rezultatas įspūdingas: nuo 2014-ųjų spalio, kai muziejus atvėrė duris, į ji ėmė plūsti lankytojai iš viso pasaulio. Jei pernai POLIN aplankė 300 tūkst. žmonių, tarp jų – apie 500 lietuvių, tai vien per pirmuosius 6 šių metų mėnesius lankytojų srautas šoktelėjo iki 350 tūkst.
Daugiausiai lankytojų (60 proc.) yra iš Lenkijos. Vien pernai muziejų aplankė 27 tūkst. Izraelio ir 13 tūkst. JAV piliečių. Prie tokio populiarumo prisidėjo ir faktas, kad pernai POLIN išrinktas geriausiu Europos muziejumi. Užsukus į vidų tampa aišku, kodėl.
Anot Z. Czyniewskos, muziejaus kūrėjai siekė atsiriboti nuo panašių Holokausto temai skirtų muziejų – niūrių, kuklių betoninių struktūrų. POLIN vestibiulyje vyrauja jaukios melsvos arba smėlio spalvos.
Tuo pasirūpino tarptautinė maždaug 200 ekspertų komanda iš Lenkijos, JAV ir Izraelio, o pagrindinę ekspoziciją suplanavo profesorė Barbara Kirshenblatt-Gimblett iš Niujorko universiteto.
Beje, prie POLIN muziejaus ekspozicijų yra prisidėjusi ir viena lietuvė – Vytauto Didžiojo universiteto docentė Jolanta Mickutė, kuri, be magistro diplomų Vilniaus ir Oksfordo universitetuose yra žinoma ir kaip Indianos Blumingtono universiteto (JAV) profesorė.
POLIN muziejuje ji keturis mėnesius dirbo su projektu, skirtu kultūros, etniškumo ir lyčių politikos nagrinėjimu tarpukario Lenkijoje.
Kelionė po muziejų – lyg IKEA
Atsiveriančios didelės erdvės prie bilietų kasų iš pradžių sudaro kiek klaidingą įspūdį, kad tai bus dar viena milžiniška parodų salė, su aukštomis lubomis, keistai vingiuojančiomis sienomis ir šviesų žaidimais. Bet tai pasitvirtina iš dalies.
Įėjimas suaugusiam į šį muziejų kainuoja beveik 6 eurus, bilietas su nuolaida – 3,6 euro. Dviejų asmenų šeima su vaikais gali patekti už 13 eurų, o turintys muziejaus „Draugų“ ar Varšuvos miesto korteles gali užsukti nemokamai.
Ketvirtadieniais nemokamai įleidžiami visi norintys, tiesa, dar 2,4 euro kainuoja audio gidas, kurį išties verta įsigyti, mat viso apsilankymo metu per ausines prie kiekvienos ekspozicijos pasirinkta kalba (lenkų, anglų, hebrajų, prancūzų, vokiečių, italų, ispanų, jidiš) pateikiama svarbi informacija. Ji ne tik lydės 4 tūkst. kvadratinių metrų pagrindinių ekspozicijos salių metu, bet ir padės geriau suvokti pasakojamą istoriją.
Jau pirmojoje salėje supranti, kad leidiesi į ilgą tūkstantmečio istoriją. Aiškiai pažymėtas kelias, iš kurio neįmanoma išklysti, kiek primena IKEA prekybos centrą: lankytojai vingiuoja ratu po sales, o kiekviena ekspozicija yra vis kitokia, savaip įdomi ir įtraukianti kruopštumu detalėms.
Išsiskiria interaktyvumu
Be to, kiekvienoje salėje pasitinka vis kitoks interjeras, apšvietimas, erdvių struktūra, pagal temą parinkti skirtingi muzikos takeliai: jei pirmojoje salėje pasakojama prieš tūkstantį metų prasidėjusios istorijos pradžia, tai miško įspūdį sudaro dideli ekranai, kuriuose galima vos įžvelgti blausų ankstyvųjų viduramžių mišką ir išgirsti jo garsus. Jei pasakojama apie pirmuosius žydų susidūrimus su lenkais, tai girdisi girgždančių pirklių vežimų garsai.
Viską norisi ne tik apžiūrėti, bet ir liesti. O svarbiausia, kad beveik viską galima liesti, o audio gido pasakotojas skatinama tai daryti.
Ekspozicijose gausu liečiamų ekranų, kuriuose ne tik interaktyviai pateikiama informacija, bet ir galima veltis į edukacinius žaidimus: įsijausti į žydų pirklio, keliaujančio pro Lenkiją į į Kijevą ir toliau, prie Kaspijos jūrą bei Indiją vaidmenį.
Kokias prekes jie gabeno, į ką mainė ir kaip visa tai atrodė? Dideliuose ekranuose galima sužinoti ne tik tai, bet ir, pavyzdžiui, virtualiai nusikaldinti hebrajišką monetą su savo vardu.
Minimas ir Lietuvos vardas
Lenkijos žydų istorijos muziejuje neišvengiamai sutiksi ir minimą Lietuvos vardą bei lietuvių valdovus. Pirmiausiai Vytautą Didįjį, kurio 1388-ųjų privilegija žydams – lenkų, senąja rusėnų ir lotynų kalbomis čia eksponuojama garbingoje vietoje su Trakų pilies paveikslu.
Taip pat paminėtas Vilniaus Gaonas – vienas žymiausių pasaulyje rabinų, o lankytojai gali pasijusti, tarsi kine, stebėdami bėgančias teksto eilutes iš Gaono raštų milžiniškame riestame ekrane, kur, tarsi šešėlių teatre, gali atpažinti Elijahu siluetą.
Bendra Lenkijos ir Lietuvos valstybė taip pat minima kaip saugi priebėga iš Vakarų Europos išvytiems ir persekiotiems žydams. Nors ir šioje šalyje netrūko įvairių suvaržymų bei pogromų, pabrėžiama, kad Seimo 1573 metais išleistas Varšuvos konfederacijos aktas tuo metu buvo tolerantiškiausias žydams Europoje. Šis laikmetis nuo 1569 iki 1648 metų vadinamas žydų aukso amžiumi Lenkijoje.
„Tarp skirtingų tikėjimų ir liturgijų bus palaikoma taika“, – cituojami žodžiai iš minėto akto, dėl kurio Lenkijos ir Lietuvos valstybė vėliau netgi kritikuota religinių karų siaubiamoje Vakarų Europoje, kaip „eretikų rojus“. Muziejuje vaizdingai pateikiami argumentai, kodėl Abiejų Tautų Respublika (ATR) buvo svetingesnė žydams, nei, pavyzdžiui, Rusija.
Priminta, kad būtent Maskvos sukurstyti kazokai XVII a. nusiaubė Lenkiją ir Lietuvą, o ypatingu žvėriškumu pasižymėjo prieš žydus.
„Jie kirto kardais per nėščiųjų pilvus, ištraukė kūdikius ir metė juos į moterų veidus“, – cituojamas vienas autorius šalia paveikslo, vaizduojančio siautėjančius kazokų būrius.
Rojus detalių mėgėjams
Išties, ir pats POLIN muziejus yra savotiškas rojus detalių mėgėjams – norint kruopščiai apžiūrėti kiekvieną ekspozicijos salę, reikėtų pamiršti laikrodžius.
Norite vartyti senąsias žydų knygas, įsijausti į pilpul studijų metodiką, kai rabinai moko išminties diskutuodami su studentais – prisėskite ant suolų, tarsi senovinėje ješivoje ir vartykite pasendintus senovinių knygų kopijų lapus arba tiesiog liečiamame ekrane.
Keliais paspaudimais galite semtis senovės rabinų išminties ir rasti atsakymus į tuomet rūpėjusius klausimus. Žydams rabinas jau XVI-XVIII a. buvo tų laikų „Google“. Pavyzdžiui, kiek kartų reikia plauti rankas? Arba kas turėtų apipjaustyti sūnų?
Norite turėti pirmųjų žydų knygų viršelį? Jo nebūtina pirkti – galite tai atsispausdinti senovinių staklių kopija, kaip tai padaryti yra pateiktos aiškios instrukcijos, o paslaugūs salės darbuotojai nesėdės kamputyje megzdami kojinę, bet prireikus pagalbos padės bei paaiškins prasmę. Prieš save matote paveikslą iš XVIII a. žydiškos užeigos, kurioje svečiai pliekia kortomis – ant stalo priešais jus padėtos senovinės metalinės kortos – prisijunkite prie žaidimo.
Žydų istorija ekspozicijos salėse neatsiejama nuo Lenkiją ir Lietuvą sukrėtusių įvykių, pavyzdžiui, trijų bendros valstybės padalijimų. Simboliška paskutiniojo padalijimo salė atrodo įspūdingai: raudonas ir tuščias ATR krėslas atsuktas į apskritą stalą, virš kurio kabo Austrijos, Prūsijos ir Rusijos imperatorių portretai. Jokių įspėjamų ženklų, tvorelių ar draudimų – jei tik įsigeidi, gali sėsti į valdovo krėslą ir stebėti, kaip prie stalo susėdę trys draugai tarsi pyragą dalijasi ATR.
XIX a. traukinių stotyje – panaši atrakcija: čia ne tik iškabinti autentiški Varšuvos-Peterburgo traukinių tvarkaraščiai, kuriuose, žinoma, įtrauktas ir Vilnius. Gali prisėsti laukiamojoje salėje, atsiplėšti tų laiko bilietėlių kopiją ir ją naudoti kaip knygos skirtuką. Per garsiakalbius girdi traukinio puškavimą, skubančių žmonių žingsnius.
XX amžių vaizduojančios salės išsiskiria tamsesnėmis spalvomis bei niūresnėmis temomis– geresnio gyvenimo ieškančių žydų emigraciją į JAV, Kanadą, po to – Pirmojo pasaulinio karo gaudesys. Ekranuose rodoma jau nauja, 1918-ųjų lapkričio 11-ąją susikūrusi Lenkijos valstybė, kurios žemėlapis lietuviams gali nepatikti – Lietuvos sostinė ir visas Vilniaus kraštas įtrauktas į Lenkijos sudėtį, tačiau trumpame, lenkų karių paradą Gedimino prospekte parodančiame vaizdo įraše pabrėžiama, kad Lenkija šį kraštą aneksavo ir prijungė jėga.
Trumpas atokvėpis tarpukario salėje: ilgas koridorius, kuriame nesunku pajusti 3-4 XX a. dešimtmečių dvasią Varšuvoje. Interjeras sukurtas taip, tarsi pasijustum gatvėje tarp namų, į kuriuos gali užsukti. Viename name – kirpykla, kitose – parduotuvė, kavinė, netgi kino teatras su kėdėmis, kur prisėdęs gali žiūrėti tikrą nebyliojo kino filmą.
Holokausto temai – išskirtinis dėmesys
Tačiau koridorius baigiasi ant sienos atspausdinta nuotrauka, kurioje užfiksuotas į dangų žiūrintis žmonių būrys. Į ką jie žiūri? Suki į kairę ir vaizdas dideliame ekrane nepalieka abejonių – nacių karo aviacija bombarduoja Lenkiją.
Tai – 1939-ųjų rugsėjo pirmosios vaizdai, visai Europai, o ypač žydams tragiško Antrojo pasaulinio karo pradžia, kuri palydima artilerijos ir kraupų garsą skleidusio pikiruojančio bombonešio „Stuka“ garsais. „Kurjer Wilenski“ nepamiršta paminėti ir fakto, kad rugsėjo 17-ąją sovietai tampa nacių sąjungininkams ir taip pat užpuola Lenkiją.
Leidiesi jau ne į erdvias XVI-XVIII sales, o į siauras, tamsias, netgi kampuotas, kaip groteskiški Pablo Piccaso paveikslai erdves. Gali nujausti, kad pagrindinė tema bus Holokaustas – masinis žydų genocidas. Vykdytas sistematiškai, be gailesčio naikinant žmones.
Tie lankytojai, kurie yra buvę Osvencimo koncentracijos stovyklos muziejuje atpažins tą nemalonų jausmą besikaupiantį gomuryje – vieną niūrią ir tragišką salę keičia dar niūresnė, dar siauresnė, palydima dar tamsesnių spalvų ir garsų. Žydų tragedijos pasakojimas čia – tarsi oskarais apdovanoto Romano Polanskio filmas „Pianistas“.
Iš pradžių raiščiai su Dovydo žvaigždėmis, patyčios iš žydų, tada getai – šimtai jų, nuo mažiausių miestelių iki didesnių, tarp jų ir Vilniaus, o galiausiai ir Varšuvos, kur suvaryti 400 tūkst. žmonių glaudėsi siaurame žemės lopinėlyje. Čia siautė ligos, badas, išsekimas ir kasdienės mirtys. Bet baisiausia buvo dar priešaky.
Po 1942-ųjų sausio Vanzės konferencijos, kurioje sukviesti nacių lyderiai priėmė „galutinį žydų klausimo sprendimą“, iš getų kasdien buvo varomi tūkstančiai žydų. Vienuose miestuose, pavyzdžiui, Lietuvoje, žydai buvo išvaromi arba išvežami į netoliese esančias pamiškes ir tiesiog sušaudomi.
Dešimtys tūkstančių vyrų, moterų, senelių ir vaikų išrengiami prieš iškastas duobes ir šaudomi nacių bei jų vietinių parankinių. Apie tai liudija vienoje salėje įrengta simboliška ekspozicija – tarp dirbtinių medžių kamienų tarsi paslėpta paslaptis, apie kurią negalima kalbėti, kabo nedidelės nuotraukos iš žydų šaudymo vietų, tarp jų ir Panerių.
Vienoje nuotraukoje užfiksuotas tarpukario Lietuvos kario uniforma vilkintis Lietuvos policijos bataliono pareigūnas, saugantis Panerių duobėje šaudyti suvarytus žydus. Atpažinti lietuviškas vietas, matyti žemėlapyje Holokausto kontekste pažymėtą Lietuvą itin nemalonu.
„Žydai turėjo stoti į eilę, nugaras atsukę į kulkosvaidžius. Įsakymą „šaudyti“ davė vienas apsauginių lietuvių kalba ir kulkosvaidis ėmė šaudyti“, – cituojamas žudynes stebėjęs Otto Schroffas.
„Vokiečių armijos buvimas suteikė vietos bendruomenėms puikią galimybę atsikratyti kaimynų ir konkurentų – prakeiktų žydų. Ir jie darė tai, ką darė, norėdami perimti nužudytųjų turtą“, cituojamas istorikas Szymonas Datneris. Kai kurie žydai priešinosi – garsiausias geto sukilimas surengtas Varšuvoje 1943-ųjų pavasarį. Sukilimas buvo žiauriai numalšintas dalyvaujant naciams bei jų parankiniams iš kitų šalių, tarp jų ir Lietuvos.
Tačiau šaudymai buvo tik „galutinio sprendimo“ sudėtinė dalis. Iš didžiųjų Lenkijos miestų, ypač tų, kuriuose buvo nutiesti geležinkeliai, žydus daugiausiai ne varė šaudyti, o grūdo į traukinius. Jei iki 1941-ųjų daugelyje koncentracijos stovyklų žydai daugiausiai mirdavo nuo ligų, bado, nepakeliamų vergiškų darbo sąlygų ar prižiūrėtojų smurto protrūkių, tai po Vanzės konferencijoje priimtų sprendimų paaiškėjo šaltakraujiško nacių sprendimo mastas.
Iš Varšuvos geto kasdien pajudėdavo traukiniai, gabenantys po 6-8 tūkst. žydų. Jiems buvo sakoma, kad žydus tiesiog perkelia į darbo stovyklas. Tačiau iš tikrųjų 90 proc. jų gabeno ne į darbo ir net ne į koncentracijos, o tiesiog į mirties stovyklas – Aušvicą, Belzecą, Sobiborą, Treblinką.
Pastaroji tapo paskutine stotele mažiausiai 800 tūkst. Lenkijos žydų. Tie, kurie nemirdavo gyvuliniuose vagonuose, būdavo išskirstomi: silpni, negalintys paeiti, vaikai buvo nuvedami už karjero ir čia pat sušaudomi, metami į duobes ir sudeginami.
Likusieji išskirstomi pagal lytį: vyrai į dešinę, moterys į kairę. Keli stipresnieji atrenkami vergiškam darbui, bet 99 proc. išrengiami nuogai ir varomi į raudonu kryžiumi pažymėtus barakus esą „nusiprausti po dušu“.
Išties, vienas kraupiausių POLIN muziejaus eksponatų – siaurame, netgi klaustrofobija dvelkiančiame surūdijusio metalo tunelyje kabantis originalus Treblinkos mirties stovyklos įspėjamasis ženklas. „Dėmesio“, – skelbia ženklas, įeinantiems į „dušą“, kurie turėtų nusirengti ir palikti visus daiktus persirengimo kambaryje.
Žinoma, „dušo patalpa“ tebuvo priedanga – iš tikrųjų tai buvo egzekucijos vieta, mirtinų sovietinio tanko išmetamųjų dujų kamera. Kas valandą į „dušą“ buvo suvaroma nauja grupė žmonių – kai kurie mirdavo stovėdami, o klyksmus į izoliuodavo tvirtos metalinės sienos.
Pasimokę iš Katynės žudynių, kai miškuose buvo ekshumuoti sovietų nužudyti lenkų karininkai, naciai nužudytųjų kūnus degindavo, o kaulus traiškydavo specialiais įrengimais, kad neliktų jokių įkalčių. Per dieną Treblinkoje tokiu mirties konvejeriu buvo nužudoma 12-15 tūkst. žmonių – maždaug tiek, kiek žiūrovų šiais laikais telpa į didžiąsias sporto sales.
Tik kiek vėliau Holokausto architektai ėmė naudoti „efektyvesnes priemones“ – Zyklon B dujas, nuo kurių Aušvico mirties stovyklose buvo nužudyta apie milijoną žydų, romų, lenkų, Jehovos liudytojų iš visos Europos. Čia iš žmonių ne tik atimdavo visą turtą, bet ir nuskusdavo plaukus – iš pastarųjų kuokštų siuvo kojines nacių povandeninių laivų įguloms.
Vis dėlto Holokaustu žydų istorija nesibaigia, nors iš 3,3 mln. Lenkijos žydų 90 proc. buvo sunaikinti. Sovietmečio ekspozicijoje taip pat primintas žydų persekiojimas ir socialistinėje Lenkijoje – 1968-aisiais čia vėl buvo juntamos antisemitinės nuotaikos.
Galiausiai kelionė po ekspozicijos sales baigiasi modernioje erdvėje, kur įrengta nedidelė suvenyrų parduotuvė, taip pat kavinė, pritaikyta košerinio maisto mėgėjams.
Prisėdus dar sužinai, kad per kelias valandas klajojimo po žydų istorijos muziejų matei tik dalį to, ką gali pasiūlyti POLIN. Čia taip pat veikia konferencijų centras, įrengtos edukacinių užsiėmimų patalpos, veikia laikinos parodos, yra ir specialus žaidimų kambarys vaikams.
Vilniuje dėl muziejaus verda nesutarimai
Tad kodėl tokio lygio ir dydžio muziejus yra Varšuvoje, bet panašaus iki šiol nėra Vilniuje – istoriniame, kultūriniame žydų centre? Tokio klausimo iš DELFI dar pernai sulaukęs Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amiras Maimonas skėstelėjo rankomis.
„Taip, aš sveikinčiau tokią idėją, bet pirmiausiai iniciatyvą turėtų parodyti Vilnius ir visa Lietuva“, – sakė ambasadorius. Po mažiausiai metus trukusių pokalbių su Vilniaus savivaldybe praėjusį balandį galiausiai pajudėjo ledai: Vilniaus meras Remigijus Šimašius ir premjeras Saulius Skvernelis pritarė idėjai, kad greta sostinės kongresų ir sporto rūmų, kuriuos atnaujinti ketina Vyriausybė, norima įrengti ir Lietuvos žydų istorijos muziejų. Tokia idėją parėmė ir Amerikos žydų komitetas.
„Tikėtina, kad idėja gali būti puikiai realizuota ir tapti traukos centru. Sutarėme, kad idėją toliau vystysime“, – dar balandį BNS sakė R. Šimašius.
Tiesa, kaip mat pasigirdo kalbų, kad idėjai nepritaria Vilniaus Gaono muziejaus vadovybė, kuri jau turi keletą padalinių sostinėje. Vilniaus Gaono muziejaus vadovas Markas Zingeris tikino, kad jis nepritaria idėjai, kurią pasiūlė Vilniaus meras. Tai esą tėra „diletantų sapnas“.
„Būtų šaunu, jei Lietuvos žydų muziejus būtų įsikūręs didžiuliame pastate, bet yra keli niuansai. Aš nesu prieš naujoves, bet jos labai gražiai pasireiškia senuose pastatuose su šiuolaikine technika.
Be to, negalima kalbėti apie muziejų, neturint artefaktų – muziejai pritaikomi prie turinio, o ne aklai statoma dėžė ir tada ieškoma, kuo ją užpildysi.
Nieko negalima aklai kopijuoti, lipti ant to paties grėblio, nes Vilniuje buvo daug katastrofiškai ir nevykusiai pasibaigusių gigantiškų projektų, kurie mums tik daro gėdą, nes nebuvo apmąstyti. Prisiminkite Gugenheimo muziejaus istoriją Vilniuje, kuo ji baigėsi? Antra, negalima kelti idėjų, laužtų iš piršto, prieš tai neaptarus jų su profesionalų ir religine bendruomene. Be to, Vilnius nėra Varšuva, pas mus išliko daug istorinių pastatų, susijusių su žydų istorija“, – teigė M. Zingeris.
Jo manymu, Vilniaus Gaono muziejaus ekspozicijų visiškai užtenka, muziejus esą turi aiškią, apsvarstytą koncepciją, o jei ką nors kurti naujo, tai būtų tikslinga tik senuose autentiškuose pastatuose, pavyzdžiui, Pylimo, Žemaitijos gatvėse.
„Man atrodo, kad žydų istorija galėtų būti rodoma keliais profiliais, nes ji buvo daugiabriaunė. Vilniuj patrauklu, kai ties Senamiesčio ir Naujamiesčio riba būtų patogus turizmo takas, tinklas, o ne subėgti visiems į vieną pastatą ir po dviejų valandų pavargti.
Diletantai ar politikai, kurie siūlo tokias idėjas... jie nesupranta konteksto. Negalima sukelti didžiulės daugiaamžės Lietuvos žydų istorijos į vieną pastatą. Vilniuje konceptualų paveldą reikia sieti prie išlikusių pastatų, tai suprantama profesionalų pasauliui, o ne aklai kopijuoti dangoraižius. Lietuva turi tai, ko neturi Amerika, Izraelis ar Varšuva“, – teigė Vilniaus Gaono direktorius. Jo manymu, idėjos apie naują muziejų yra nekoordinuotos, neaptartos.
„Senos erdvės gali būti užpildytos, tęstų pastatų istorijas. Naujas pastatas, kad ir kokios modernios architektūros jis bebūtų, po kelių metų pavirstų serijiniu reiškiniu.
Negali užsinorėti pastato, nežinodamas, ką ten rodysi. Varšuvos muziejaus istorijoje buvo daug krizių, problemų, nenoriu, kad tokie dalykai vyktų Vilniuje, nes čia jau turime nesėkmių su mega projektais“, – pridūrė M. Zingeris.
Tuo tarpu Izraelio ambasadorius A. Maimonas tikino aktyviai remiantis naujojo muziejaus idėją ir nenori žvalgytis į praeitį. Jis nesureikšmino diskusijų ar dėl nepritariančiųjų nuomonių.
„Pažiūrėkite, kiek truko diskusijos dėl POLIN muziejaus Varšuvoje – apie dešimt metų. Jei po 15 metų Vilniuje bus tokio lygio muziejus, aš būsiu laimingas prisidėjęs prie jo“, – teigė A. Maimonas.
M. Zingerio nuomone, Izraelio ambasadorius su juo nediskutavo, o jo bei Amerikos žydų komiteto parama tėra „atsitiktiniai pavyzdžiai“.
„Ką reiškia „parėmė“? Galima gražiai pateikti kiekvieną detalę, bet kai prieini prie reikalų, tai, kaip sakoma, velnias slypi detalėse“, – teigė M. Zingeris.