Per Seime vykusią tarptautinę konferenciją „Kaip mylėti vaiką šeimoje“ psichologė kalbėjo, kad niekas neabejoja, kad šeima yra absoliučiai geriausia vieta vaikui augti.
„Bet taip pat visi čia susirinkę žinome, kad kartais šeima yra ir pavojingiausia vieta vaikui augti. Deja. Taip atsitinka, kad šeimos išsiskiria, nusprendžia negyventi kartu. Kas, galbūt, suaugusiems žmonėms yra geras sprendimas, kartais labai skausmingas, kartais apgalvotas, kartais prie to eita metų metus, kartais vienai pusei netikėtas ir spontaniškas. Bet mes čia susirinkome ne tam, kad suvoktume, ką suaugęs žmogus išgyvena.
Skyrybos, kaip bebūtų iki jų prieita – mandagiai ir tyliai, garsiai rėkaujant, netikėtai ar planuotai, vaikui tai visada yra labai didžiulis sukrėtimas. Esminis žodis, nusakantis, kas įvyksta vaikui, kai šeima išyra, kai tėvai nustoja veikti kaip pora, nustoja turėti bendrų tikslų ir siekių, yra netektis“, – kalbėjo A. Kurienė.
Pasak psichologės, dažnai skyrybų atveju tėvai bando vaikui pasakyti, kad jis nieko nepraras tokiu būdu, nes jie tik negyvens kartu, bet iš tikrųjų jis turės ir mamą, ir tėtį.
Tačiau, jos teigimu, psichologiškai pasigilinus, ką reiškia psichologinė netektis, tampa aišku, kad vaikas praranda saugumo jausmą. Jis įgyja žinojimą, kad viskas gali bet kada subyrėti, kad dalykai nėra stabilūs, nes nieko stabilesnio gyvenime kaip tėtis ir mama, kaip šeima, vaikas negalėtų įsivaizduoti. Visas bazinis saugumas yra pastatytas ant to, kad yra tėtis ir mama.
„Jeigu vienas iš tėvų gali išeiti ir nebegyventi, kokia tikimybė, kad kitas iš tėvų liks ir gyvens su juo? Jeigu vienas iš tėvų gali pasakyti, kad nebemyli tėčio arba mamos, kokia tikimybė, kad rytoj nepasakys nebemyliu ir tavęs? Jeigu vienas pasako: „aš nenoriu tavęs matyti“, suaugusiam žmogui, mamai, kurią jis labai nori matyti, arba mama tėčiui, kurį jis labai nori matyti, kokia tikimybė, kad jis nepasakys tau: „aš nenoriu tavęs rytoj matyti“?“, – vaiką kamuojančius klausimus vardijo A. Kurienė.
Sunku ne tik mažyliams
Psichologė sklaidė mitą, kad sunkiausiai skyrybas pakelia maži vaikai.
„Jeigu mes galvojame, kad paaugliai kaip nors kitaip yra paveikiami, tai mes klystame. Tyrimai rodo, kad net studentai,kurių tėvai skiriasi, išgyvena lygiai tą patį nesaugumo jausmą, lyg nieko nėra gyvenime pastovaus, lyg į nieką tu nebegali atsiremti. Net tie tėvų ginčai buvo tiek įprasti, kad jie atrodo kaip stabilumo garantas“, – pasakojo A. Kurienė.
Pasak psichologės, per skyrybas vaikas taip pat netenka įprasto gyvenimo. Tai reiškia, kad kitaip atrodo pusryčiai, kitas žmogus juos gamina, kitokie veiksmai vyksta, galbūt, kitas žmogus lydi į mokyklą, kažkokio žmogaus nebėra, kai grįžti iš mokyklos.
„Čia yra smulkmenos, palyginus su tuo, kad didelei daliai vaikų tenka pakeisti gyvenamą vietą, mokyklą, tenka prarasti draugus, tenka pakeisti kiemą, tenka pasikeisti labai daug dalykų“, – sakė A. Kurienė.
Psichologė prisiminė paauglį, kuriam buvo trylika ar keturiolika. Kai jo tėvai skyrėsi ir jį apie tai informavo, jo vienintelis klausimas buvo: „ar mes dabar žymiai blogiau finansiškai gyvensime?“.
„ Ne todėl, kad jis mėgsta mobiliuosius telefonus arba skaniai valgyti, bet todėl, kad jis, vaikinas, supranta, kad, kai šeima išsiskiria, jis lieka kažkuria prasme vyriausias vaikinas, ir pasidaro labai nesaugu, pavojinga, neramu, kas toliau bus, iš kur atsiras pinigai, kaip mes gyvensime, ką valgysime“, – apie jauno žmogaus patiriamus išgyvenimus kalbėjo A. Kurienė.
Nesupranta senelių, kurie nebenori bendrauti
Pasak psichologės, yra šeimų, kur, kai išsiskiria vyras ir žmona, tai išsiskiria su anūkais seneliai ir močiutės.
„Niekaip mano galvoje tas netelpa. Nepaisant to, kad tuoj išeisiu į pensiją, nepaliauju stebėtis žmonėmis. Kaip tu gali išsiskirti su savo anūku dėl to, kad tavo sūnus arba dukra išsiskyrė su savo vyru? Bet taip atsitinka“, – sakė A. Kurienė.
Pasak psichologės, taip pat kartais krikšto tėvai, kai kurie tėvų draugai, jų vaikai, kurie buvo jų žaidimų draugais, su kuriais kartu atostogaudavo, nustoja egzistuoti vien todėl, kad suaugę žmonės išsiskyrė.
„Įvyksta esminis gyvenimo supurtymas, kaip žemės drebėjimas, kur prasiveria praraja, į kurią visi rėkdami arba tyliai kentėdami pradeda garmėti. Tada yra labai mažai vilties, kad rytoj viskas bus gerai. Yra labai mažai tikėjimo, kad pasaulyje yra esminis teisingumas, kuris nuspręs ir pasirūpins tavimi“, – sakė A. Kurienė.
Pasak psichologės, dar viena netektis vaikui yra matyti pasikeitusius jo tėvus. Galbūt, abu pasidarė labai liūdni arba pikti, arba vienas yra pasidaręs labai liūdnas, o kitas labai piktas, arba yra nustojęs egzistuoti.
„Vaikams labai sunku išlaikyti tikėjimą pamatiniu gėriu, ir kad viskas bus gerai gyvenime, kad aukštesnės jėgos rūpinasi mumis ir mums pila gėrį. Maži vaikai gelbstisi fantazijomis. Didesni vaikai gelbstisi pykčiu ir įvairių situacijų neigimu. Kiekvienas gelbstisi kaip kas išmano“, – sakė A. Kurienė.
Pasak psichologės, kad ta netektis mažiausiai pakenktų vaikui, svarbiausias dalykas, kurį turi padaryti tėvai – susitarti.
„Deja, labai didelei daliai besiskiriančių šeimų, ypač tų, kuriose egzistuoja dar ir turto klausimai, susitarti yra labai sunku, labai dažnai neįmanoma. Yra taip sunku susitarti apie paprastus dalykus – apie išlaikymą, vaikų gyvenamą vietą, apie tai, kas nupirks kelnes, kas pabus, kai vaikas serga, kaip jie švęs gimtadienį – kartu ar atskirai. Atrodo, kad jokie susitarimai yra nebeįmanomi“, – sakė A. Kurienė.
Pasak jos, būnant psichologu sunku suprasti, „kas atsitiko su tavimi, kad su žmogumi, su kuriuo tu norėjai susilaukti vaikų, mylėjai, prisiekei jam ir varge, ir skausme, ir džiaugsme, nebegali susitarti“.
„Bet galime įsivaizduoti, jeigu iš vidaus pažiūrėtume, kokia ten jausmų sumaištis turi tvertis tavyje, kad negali susitarti dėl paprastų, galbūt, išoriškai labai tau svarbių, bet iš esmės labai paprastų dalykų. Susitarimas gali palengvėti. Yra įvairios mediacijos paslaugos su žmonėmis, kurie dar nepatenka į teismą.
Dar teismas turi vilties, kad suaugę žmonės gali turėti vis dar išlikusį vieną bendrą interesą, nors niekas daugiau jų nebesieja. Mes norėtume galvoti, kad jie turi vieną bendrą interesą, tai yra jų vaikų gerovė. Man norėtųsi galvoti, kad tai yra aksioma, žinau, kad, deja, taip nėra“, – sakė A. Kurienė.
Skyrybas vaikai išgyvena skirtingai
Pasak psichologės, tam, kad galvotum, ko tavo vaikui reikia, tai reikia suprasti, ką skyrybos tam vaikui padarė, ir kaip čia tas vaikas funkcionuoja.
„Vaikus netekties išgyvenimas paveikia labai įvairiai, priklausomai nuo amžiaus mes galime daugiau arba mažiau matyti tą poveikį. Dvejų, trejų arba ketverių metų vaikai neatrodys labai liūdni, apsiverkę, nes jie nelabai suvokia. Jų psichika padeda jiems nesuprasti iki galo, kas dabar įvyko“, – sakė A. Kurienė.
Paaugliai, pasak psichologės, nebėra apsaugoti nuo to. Jie suvokia, kad jų visas gyvenimas pasikeičia.
„Bet nepriklausomai nuo amžiaus, yra visa gama jausmų, kurią vaikas jaučia. Jis jaučia kaltę. Daug vaikų yra tiesiogiai arba netiesiogiai apkaltinti skyrybų procese. Daugybė vaikų išgyvena gėdą, kad taip atsitiko. Jie slepia tai mokykloje, nuo savo draugų, jiems atrodo, kad tai yra kažkoks jų defektas. Jeigu tu esi defektuotas, tai nustoji kviestis draugus į namus, dalyvauti kažkokiuose įvykiuose, užsidarai ir nebešneki apie tuos dalykus“, – vardijo A. Kurienė.
Pasak psichologės, vaikai pyksta dėl to, kas įvyko. Jie pyksta, kad jie negali susitarti, gyventi kartu. Jiems yra labai neramu, kad gali dingti pasaulis, kad gali viskas dar labiau pasikeisti.
„Nepamirškime, kad yra liūdna ir ilgu. Vaikai ilgisi buvusio gyvenimo, iširusios šeimos, išėjusio tėčio arba mamos“, – sakė A. Kurienė.
Pasak psichologės, visa tai vaikas išgyvena vienu metu, su visa šita jausmų maišalyne vaikas turi eiti ir mokytis, rašyti kontrolinį, atsakinėti arba žaisti darželyje su vaikais lyg niekur nieko, dalyvauti draugu gimtadienyje, kur – šeima, visos močiutės ir tėvai su balionų krūvomis susirinkę.
„Bėda, kad dauguma vaikų nekalba, jie net nežino, kas su jais darosi. Bet mes tai matome per jų elgesį. Tai mums leidžia suprasti, kas jų viduje yra. Viena iš reakcijų, kad vaikai sumažėja, jie nustoja mokėti apsirengti ir valgyti, nustoja mokėti būti atsakingais ir tvarkingais, vaikai serga, jiems skauda galvą, pilvus iš nerimo ir ilgesio arba liūdesio. Jiems tinsta limfmazgiai, ir nieko neranda daktarai“, – sakė A. Kurienė.
Pasak psichologės, yra vaikų, kurie pradeda nepaprastai rūpintis savo tėvais, kad tik jie nesirgtų, nemirtų, neišeitų. Yra vaikų, kurie labai supyksta, pradeda būti labai pikti, dirglūs, nelaimingi, nepatenkinti.
„Kiek vaikų – tiek reakcijų. Mes tikrai nerasime vienos tipinės išsiskyrusio vaiko reakcijos, bet mes nerasime vaiko,kuris nebūtų paveiktas tėvų skyrybų“, – sakė A. Kurienė.
Vaiko interesai nustumiami į šalį
Pasak psichologės, kai suaugusiems žmonėms nepavyksta susitarti, tuos sprendimus turi priimti kiti žmonės, dažniausiai tai yra teisėjai arba vaiko teisių apsaugos specialistai.
Vaiko teisių konvencija sako, kad imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia – vaiko interesai.
„Mes nesame turėję Lietuvoje esminės diskusijos, kaip mes suprantame, kas yra geriausia vaiko interesui. Mano giliu įsitikinimu, vis dar Lietuvoje pirmiau negu vaiko interesai bus šeimos arba institucijos interesai“, – sakė A. Kurienė.
Pasak psichologės, pagal Konvenciją ir įstatymus, norint sužinoti, kas vaikui geriausia, reikia paklausti jo nuomonės. Tačiau specialistė pažymėjo, kad vaikas ne visada žino, kas jam yra geriausia. Vaikui yra labai sunku atskirti jo norus ir poreikius.
„Jeigu mes paklausime šimto vaikų su kuo jis nori gyventi – jeigu šeimoje nebuvo tiesioginio smurto prieš vaiką arba vienas prieš kitą, tai visi vaikai pasakys, kad su abiem. Kai jam sakai, kad „tai yra neįmanoma. Tavo tėveliai niekada daugiau kartu negyvens“. Jis sako: „jie negyvens, bet aš tai su abiem“. Jeigu sakai: „jeigu rinktumeisi vieną“. Jis sako: „aš nesirinksiu“, – pasakojo A Kurienė.
Pasak psichologės, vaikas negali rinktis, čia yra nežmoniškas klausimas vaikui, neįmanoma į jį atsakyti, jeigu nėra tiesioginės smurto prieš vaiką patirties.
„Taip pat turime suprasti, kad dalis dalykų mūsų nėra įsisąmoninta. Vaikas, ypač mažas vaikas, nori valgyti saldainius, greitą šlamštą, bet mes kaip suaugę žinome, kad jis turi griaužti morką ir kopūstą, ir valgyti košę rytais, o ne saldainius ir šokoladinį sviestą. Jeigu jo paklausi nuomonės, ką pusryčiams gaminti? Šokoladinis sviestas būtų nuostabu, jeigu jam penkeri ar septyneri metai. Jeigu jam septyniolika, tai jis greičiausiai žino, kas yra sveika, ir jo nuomonė jau yra žymiai labiau motyvuota ir pagrįsta“, – pasakojo A. Kurienė.
Pasak psichologės, labai svarbu išgirsti vaiko nuomonę, bet taip pat labai svarbu suprasti, kad mes, suaugę, turėsime suprasti, iš kur ta nuomonė ateina, ar ta nuomonė yra pagal jo raidą, žinias, patirtį.
„Ar ta nuomonė yra tam tikra prasme laikina jo nuomonė, arba jo nuomonė neatspindi geriausio jo intereso, nes jis rūpinasi savo mama arba tėčiu, arba dar kažkokiais kitais žmonėmis, bet ne savimi“, – sakė A. Kurienė.
Visi stengiasi būti nešališki
Pasak psichologės, dažnai vaikai yra siunčiami į visokias ekspertizes – psichologinę, psichiatrinę, ten jo pasisakymai yra vertinami, ar jis supranta, ką šneka, ar jis yra įtakotas.
„Dažnai specialistai turi labai ribotas sąlygas suprasti iki galo, labai ribotą laiką įvertinti vaiką visavertiškai“, – sakė A. Kurienė.
Pasak jos, jos vadovaujama institucija teikia pagalbą sunkumus išgyvenantiems vaikams. „Ir aš dažnai girdžiu, kad specialistas yra nekviečiamas į teismą, nes jis yra šališkas. Tai yra tiesa. Aš tikrai esu šališka. Jeigu aš dirbu su tuo vaiku, man rūpi jo interesai, bet aš tikrai galėčiau papasakoti, kaip tas vaikas jaučiasi. Ir kaip tie sprendimai, kuriuos turi priimti teisėjai, turėtų atsižvelgti į vaiko būseną arba jo situaciją arba poreikius šitoje labai psichologiškai sunkioje situacijoje“, – sakė A. Kurienė.
Psichologė atkreipė dėmesį į vaiko teisių atstovų laikyseną bylose.
„Esu susidūrusi su tokiu pasakymu vaiko teisių specialisto, kuris eina į bylą. Sakau: „kokią poziciją vaiko teisės užima“? Sako: „aš neskaičiau bylos“. Sakau: „kodėl?“. Sako: „nes aš noriu būti nešališka“, – pasakojo A. Kurienė.
Psichologei sunkiai suprantama, kaip vaiko teisių atstovas gali būti nešališkas eidamas atstovauti vaikui.
„Vaiko teisių specialistai, mano galva, turėtų būti nešališki tėvų atžvilgiu, nespręsti apie jų kaltes ir nekaltes, bet šališki galvodami apie tai, koks yra vaiko interesas šitoje situacijoje, kai du suaugę nuoširdžiai nori vienas kitą sunaikinti ir naudoja tam įvairiausias priemones, taip pat ir vaiką“, – sakė A. Kurienė.
Tėvai irgi ne visada žino geriausiai
Pasak psichologės, labai dažnai remiamasi tėvų nuomone, nes gi jie turi žinoti, kas vaikui geriausia.
„Su liūdesiu turiu pranešti, kad tai ne visada yra tiesa. Labai dažnai tėvai negalvoja apie vaiko interesą, nes jie yra tiek paskendę (dėl savo depresijos, pykčio, kančios, naujos laimės) savo emociniame gyvenime, kad atrodo, kad „tai, kas man geriausia, tai ir mano vaikui yra geriausia“, – sakė A. Kurienė.
Pasak psichologės, tai nėra tiesa. Gydytojas, pedagogas, rašytojas Janušas Korčakas (1978-1942) prieš daug metų bandė įrodyti, kad vaikas yra atskiras žmogus, turi gyventi savo atskirą gyvenimą.
„Nebūtinai tai, kas mamai yra geriausia, yra geriausia jos vaikui. Gali būti labai įvairiai“, – sakė A. Kurienė.
Tada, pasak psichologės, lieka teisėjo nuomonė.
„Kartais žaviuosi teisėjais, kaip jie turi nustatyti, kas yra geriausias interesas, turėdami mintyje, kad visi kiti suaugę nebūtinai tikrai žino, ir nebūtinai vaikas pats tai suvokia“, – sakė A. Kurienė.
Pasak psichologės, tokiais atvejais reikia remtis vieninteliu dalyku – vaiko poreikiais.
„Kokie yra vaiko poreikiai šitoje nepaprastai sudėtingoje situacijoje? Stabilumas, ekonominis, emocinis saugumas. Čia yra pagrindiniai žodžiai, kas yra vaikui geriausia. Saugumas yra vienas iš tų žodžių. Stabilumas yra antras žodis“, – sakė A. Kurienė.
Tėvai vis dažniau nori vaiku rūpintis po lygiai laiko
Pasak psichologės, dabar nauja banga ateina į Lietuvą, pasaulis jau seniau tai atradęs, 50/50 – kai vaiku tėvai siekia rūpintis po lygiai laiko.
„Štai kokius motyvus išsako suaugę žmonės: „nes aš irgi noriu matyti savo vaikus tiek pat“, „nes tuomet mums vienodai kainuos jų išlaikymas“, „aš irgi noriu jam pasaką prieš miegą paskaityti“, „tegu jis irgi sužino, ką reiškia vaiku rūpintis“, „o kodėl ne?“ , – vardijo A. Kurienė.
Psichologė retoriškai klausė, ar nors vienas tų argumentų atspindi vaiko interesą.
„Vaikui reikia pasakų prieš miegą, vaikui reikia matyti abu tėvus, vaikui reikia, kad būtų jam garantuotas išlaikymas, bet čia nėra nei vieno iš tų motyvų“, – sakė A. Kurienė.
Pasak psichologės, modelis 50/50 yra įmanomas su vienintele sąlyga – tada, kai žmonės kalbasi.
„Kitu atveju tai yra sukurta kančia ir karo įrankis. Įsivaizduokite, kaip yra sprendžiamas klausimas: o kas gi nupirks kelnes? Atsakymas yra toks: tas, pas kurį yra vaikas. O tas, pas kurį yra vaikas, nemato, kad kelnės suplyšo. O tas, pas kurį kitą savaitę yra vaikas, mato, kad kitas nematė. Tas tada važiuoja pas tą, kuris nematė. Čia yra smulkmena, kuri vaikui reiškia totalinę kančią“, – pasakojo A. Kurienė.
Psichologė papasakojo girdėtą istoriją, kaip tokiu atveju dalinamasi vaiku, kai jis serga.
„Vaikas sirgo kitame mieste su močiute. Penktą valandą jis turėjo būti pristatytas sergantis, nes prasidėjo kito laikas“, – pasakojo A. Kurienė.
Pasak jos, kai tėvai nesišneka, tai yra neįmanomas sprendimas.
„Kur jis turi būti, aš nežinau. Bet tai ne sprendimas vaikui“, – sakė A. Kurienė.
Tėvų pyktis atsisuka prieš vaikus
Pasak psichologės, yra ir kitokių pykčio objektų, pavyzdžiui, neleisti svečiuotis pas sutuoktinį arba sutuoktinę.
„Suaugęs žmogus nurodo priežastis: „jis gyvena ne vienas arba ne viena, tai nenoriu, kad mano vaikas matytų“. Kai aš klausiu: „ar jūs galite įsivaizduoti, kad vaikas norėtų susipažinti su tėčio drauge ir, galbūt, su broliu ar seserimi, kuriuos jis turės anksčiau ar vėliau?“. „Ne“, – sako, – „nes aš nenoriu“, – pasakojo A. Kurienė.
Psichologė tokioje situacijoje nemato geriausio vaiko intereso.
„Aš net nesu tikra, kad čia yra geriausias mamos interesas. Tai yra pyktis, kuris valdo situaciją, ir vaikas yra patrankų mėsa“, – sakė A. Kurienė.
Psichologė išvardijo ir daugiau pykčio argumentų, kurie neturi nieko bendro su vaiko interesais – pavyzdžiui, „nenorėjo kartu gyventi, tai tegul nelenda ir prie vaiko“.
Kartais, pasak psichologės, vienas iš tėvų sako, kad „vaikas pats nenori jo arba jos matyti“.
„Vaikas išsprendžia tokiu būdu lojalumo konfliktą, kai tėvai yra konflikte, kai vaikas myli tėtį, kurio mama nekenčia, ir kiekvieną kartą, kai vaikas susitinka su tėčiu, mamai sugenda nuotaika. Mes turime suprasti, kad vaikas labai myli mamą, ir jo sprendimas bus atsisakyti to, kas jam yra brangu vien tam, kad nesukeltų mamai tokios būsenos“, – sakė A. Kurienė.
Pasak psichologės, vaikai skyrybų atveju turi galėti mylėti mamą ir tėtį be kaltės ir nepritarimo baimės. Jie turi būti apsaugoti nuo savo tėvų pykčio ir konfliktų.
„Jiems turime padėti nesirinkti pusės – neperduoti žinučių vienas kitam, nesiklausyti skundų apie blogą mamą arba tėtį, nebūti atsakingu už savo tėvų emocines būsenas, iš anksto žinoti apie svarbiausius įvykius, kurie gresia – apie tai, kad išsikraustys, išvažiuos, kad gims kiti broliai ir seserys. Ir turėti galimybę kalbėti apie tai, ir jausti tuos dalykus. Svarbiausia, ko jiems reikia, tai jiems reikia galėti būti vaiku“, – sakė A. Kurienė.