Dar lapkritį Vilniaus savivaldybės Tarybos istorinės atminties komisijai paprašius pateikti ekspertinę išvadą dėl rašytojo Petro Cvirkos, LGGRTC galiausiai parengė atsakymą. Tokios išvados paprašyta nerimstant aistroms dėl Vilniuje iki šiol stovinčio paminklo šiam sovietų veikėjui, kurio šalininkai linkę atmesti jo neva neįrodytas nuodėmes prieš Lietuvą ir pabrėžia jo indėlį Lietuvos literatūrai.
Įvertinus istorinį kontekstą klausta, ar remiantis turimais archyviniais šaltiniais P. Cvirka 1940-1947 m. savo politinėje visuomeninėje veikloje aktyviai kolaboravo su okupacinės sovietinės valdžios struktūromis ir ar tai sukėlė pasekmes Lietuvos valstybės bei jos piliečių likimui.
LGGRTC pateikė išsamią, net 14 puslapių išvadą, kurioje remiamasi keturiais kertiniais teiginiais. Be to, remtasi dviem termino kolaborantas apibūdinimais.
Tai – ir Dr. Vytauto Tininio suformuluotas apibūdinimas: kolaborantas yra „okupantų talkininkas, tėvynės išdavikas, okupuotos valstybės centrinės ir vietinės valdžios (administracijos) pareigūnas, valdininkas ar tarnautojas, vykdantis okupacinės valdžios nurodymus (politiką) ir prievarta verčiantis savo piliečius (tėvynainius) paklusti okupantų valdžiai“.
Be to, pasiremta ir amerikiečių istoriko bei sovietologo Dr. Aleksanderio J. Motylo apibrėžimu, jog „kolaboravimas yra sąmoninga, reikšminga ir savanoriška pagalba okupanto tikslams“. P. Cvirka šiuos apibūdinimus atitinka.
Aktyvus okupantų farso dalyvis
Pavyzdžiui, LGGRTC konstatuoja, kad jis buvo aktyvus okupacinės valdžios organizuoto rinkimų farso aktyvistas, Lietuvos komunistų partijos (LKP) narys ir suklastotų rinkimų rezultatų pagrindu išrinktas į Liaudies Seimo deputatas, jo Prezidiumo sekretorius (1940 birželį-liepą).
Išvadoje pažymima, kad 1940 m. birželio 15 d. įvykusią šalies okupaciją, kuomet į Lietuvą buvo įvesta 150 tūkst. Raudonosios armijos karių, formaliai „įteisino“ tokie juridiniai žingsniai: rinkimų farsas, kurių metu „išrinkti“ marionetinės valdžios – Liaudies Seimo – atstovai padėjo okupantei SSSR savo agresiją įvilkti į „neva teisinę“ formą: savo nutarimais ir deklaracijomis jie pakeitė valstybės santvarką, panaikino privačios nuosavybės institutą ir „savo valia“ pasiprašė priimti Lietuvą į SSSR.
1940 m. liepos 1 d. paleidus Lietuvos Respublikos Seimą, tapo akivaizdu, jog bus renkamas naujas. Rinkimų spektaklio scenarijus buvo patvirtintas tą pačią dieną įvykusiame pasitarime, į kurį buvo pakviesti LKP vadovai ir kai kurie Liaudies vyriausybės nariai. Tačiau svarbiausi nutarimai buvo priimami Maskvoje, nes pasirengimas rinkimams ir patys rinkimai visose trijose okupuotose Baltijos šalyse vyko sinchroniškai.
Liaudies Seimo rinkimų įstatymo 19 straipsnis numatė, kad „Kandidatų į liaudies atstovus pasiūloma tiek, kiek apygardoje renkama liaudies atstovų“, tai yra rinkimai tebuvo mechaniškas pasiūlytų kandidatų „patvirtinimas“, bet suteikė „liaudies įgaliojimus“ valdyti valstybę.
Šie rinkimai tebuvo politinė kombinacija, turėjusi legalizuoti okupacinės valdžios sudarytą ir nuo jos visiškai priklausomą instituciją Lietuvos aneksijai įforminti, pažymi Genocido centras.
Tokiuose rinkimuose P. Cvirka dalyvavo kaip oponentų neturintis kandidatas į Liaudies Seimą, rašė propagandinius Raudonąją armiją ir pačius rinkimus šlovinančius straipsnius, ir Alytaus rinkiminėje apygardoje buvo išrinktas marionetinio Liaudies Seimo deputatu.
1940 m. liepą P. Cvirka įstojo į LKP, įgydamas dvigubas-aukščiausias administracinės ir politinės šalies valdymo galias. Būtent okupantų administracija dėjo parašus ant sąrašų tų asmenų, kurie turėjo būti ištremti. Dalis ištremtųjų į Lietuvą taip ir nebegrįžo.
Nepriklausomybės duobkasys
Antras kertinis išvados teiginys – kad jis buvo aukščiausio rango okupacinės valdžios pareigūnas: Liaudies Seimo prezidiumo sekretorius, keturių Lietuvos valstybingumą „de jure“ panaikinančių Liaudies Seimo deklaracijų signataras, po Lietuvos aneksijos – LSSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo narys (1940 m. liepa/rugpjūtis).
Išvadoje atkreipiamas dėmesys, kad 1940 m. liepos 21 d., pirmąją neskaidrių rinkimų pagrindu suformuoto Liaudies Seimo darbo dieną, P. Cvirka buvo išrinktas jo Prezidiumo sekretoriumi.
Tą pačią dieną buvo svarstomas Lietuvos santvarkos klausimas ir priimta „Deklaracija apie valstybės santvarką“, pagal kurią „Liaudies Seimas, išreikšdamas vieningą Lietuvos laisvosios darbo liaudies valią, skelbia, kad Lietuvoje įvedama Sovietų santvarka“.
Šią ir kitas tris deklaracijas, iš pagrindų pakeitusias valstybės struktūrą, jos valdymo, nuosavybės formas, pasirašė trys Liaudies Seimo Prezidiumo nariai (Prezidiumo pirmininkas Liudas Adomauskas, LKP laikraščių leidėjas ir redaktorius, pirmasis vicepirmininkas Mečys Gedvilas, LKP narys Juozas Grigaliavičius) ir du Liaudies Seimo Prezidiumo sekretoriai: Petras Cvirka ir Antanas Venclova. Iškalbinga – P. Cvirkos liepos 21 d. pasakyta kalba, kurioje jau matyti tolesnio Lietuvos inkorporavimo į SSSR scenarijus.
„Liaudies atstovai! Pačią pirmąją dieną, kai tik Lietuvos liaudis, padedant herojiškai Raudonajai Arminai, nubloškė nuo savo kūno siurbėlišką smetoninę priespaudos, paniekinimo ir darbo žmonių išnaudotojų valdymą, iš plačiausių Lietuvos dirbančiųjų masių pakilo nepaprasta džiaugsmo ir dėkingumo banga Sovietų Sąjungai, jos išmintingai, taikingai politikai, nešančiai tautoms išsilaisvinimą“, – kalbėjo P. Cvirka, kuris tuo metu buvo Liaudies Seimo Prezidiumo sekretoriumi.
Toje pačioje kalboje, jis rėžė, kad „Lietuva turi įeiti į Sovietų Socialistinių Respublikų šeimą“.
„Nuo pat pirmosios sovietinės valdžios įsteigimo dienos Rusijoje įvairios tautos laisvu noru ėmė dėtis į bendrą laisvų respublikų sąjungą. Jos dėjosi todėl, kad nenorėjo būti vienos paliktos grobikiškiems imperialistams“, – propagandines žinutes skleidė P. Cvirka, savo kalboje už genialią politiką pašlovinęs net Leniną ir Staliną.
„Tegyvuoja Sovietų Lietuva – naujas lygiateisis Sovietų socialistinių respublikų sąjungos narys! Tegyvuoja tautų išlaisvintojas, visų pasaulio dirbančiųjų širdis ir protas – draugas Stalinas!“, – kalbą užbaigė P. Cvirka.
Po šios ir kelių kitų deputatų kalbų buvo priimta „Lietuvos įstojimo į Sovietų socialistinių respublikų sąjungos sudėtį deklaracija“, kurią pasirašė M. Gedvilas, L. Adomauskas, J. Grigalavičius, A. Venclova ir P. Cvirka.
Antrą Liaudies Seimo darbo dieną, liepos 22 d., Liaudies Seimas svarstė žemės nacionalizavim ir priėmė deklaraciją, paskelbiančią žemę visos tautos (tai yra valstybės) nuosavybe. Ją, kaip ir toliau minimus dokumentus, pasirašė tie patys penki asmenys.
Liepos 23 d. Liaudies Seimas priėmė „Bankų ir stambiosios pramonės nacionalizacijos deklaraciją“. Šias keturias, pasak Genocido centro istorikų, epochinės reikšmės Liaudies Seimo deklaracijas, iš pagrindų pakeisiančias valstybės santvarką ir panaikinančias jos suverenumą, pasirašė penki Liaudies Seimo Prezidiumo pareigūnai, tarp jų ir P. Cvirka.
Parvežė ne šiaip Stalino saulę
LGGRTC taip pat pripažįsta, kad P. Cvirka buvo įgaliotos komisijos, galutinai įforminusios Lietuvos aneksiją narys. Būtent ši komisija vyko į Maskvą „parvežti Stalino saulės“ – t. y. priimti Lietuvą į SSRS.
Tiek tokios deklaracijos, tiek pačios komisijos veikla, pasak LGGRTC, buvo neteisėtos Lietuvos konstitucijos ir tarptautinės teisės pagrindu, primestos Lietuvai okupacinės valdžios, buvo nelegalios, neteisėtos ir neišreiškė lietuvių tautos valios. Dar daugiau, jos buvo „Lietuvos okupacijos ir pajungimo Sovietų sąjungai padarinys, įforminęs Lietuvos okupaciją ir ankesiją ir nutraukęs valstybės suverenių galių vykdymą teroro ir represijų metu“.
Galiausiai pripažįstama, kad P. Cvirka aukščiausio rango sovietinės valdžios pareigūnu buvo nuo sovietinės okupacijos pradžios iki savo mirties 1947 metais, nes jo įgaliojimai nebuvo atšaukti iki 1947 m. rinkimų, kai jis vėl Ukmergės rinkiminėje apygardoje buvo „išrinktas“ LSSR Aukščiausiosios Tarybos deputatu.
Sukėlė neigiamas pasekmės Lietuvai
Galiausiai LGGRTC sulygino šiuos faktus su pateiktomis kolaboranto veiksmų ypatybėmis ir nusprendė, kuris veiksmas buvo sąmoningas (pavyzdžiui, dalyvavimas rinkiminėje kampanijoje, pagalba agitacijos ir propagandos skyriui), kuri – reikšminga (4 Liaudies Seimo deklaracijų, pakeitusių Lietuvos valstybės valdymo modelį, valdymo formą, nuosavybės ir politinio valdymo struktūrą signataras, o taip pat nelegalios komisijos narys, šalies Konstitucijos pakeitimo rėmėjas, Liaudies Seimo prezidiumo sekretorius, 11 asmenų AT prezidiumo narys), o kuri – savanoriška (P. Cvirka buvo aktyvus pogrindinės komunistų partijos rėmėjas, kuris Lietuvos okupaciją įvardijo kaip „išvadavimą“. P. Cvirka iki pat mirties žavėjosi Stalinu, sovietų valdžia ir, pagal užimamas pareigas, vertė taip elgtis kitus.).
„Išanalazavęs išdėstytus istorinius faktus bei jų aplinkybes ir jų istorinį kontekstą į Komisijos klausimą, ar remiantis turimais archyviniais šaltiniais bei įvertinant istorinį kontekstą, galima teigti, kad Petras Cvirka 1940-1947 m. savo politinėje-visuomeninėje veikloje aktyviai kolaboravo su okupacinės sovietinės valdžios struktūromis, ir įvertinti, ar jo kolaboravimas sukėlė pasekmes Lietuvos valstybės bei jos piliečių likimui? Centras atsako teigiamai:
Taip, Petras Cvirka savo politinėje-visuomeninėje veikloje aktyviai kolaboravo su okupacinės sovietinės valdžios struktūromis, o jo kolaboravimas sukėlė didelių ir žalingų pasekmių Lietuvos valstybės ir jos piliečių likimui“, – teigiama LGGRTC rašte, kurį pasirašė Centro direktorė Teresė Birutė Burauskaitė.