Apie tai Žinių radijo laidoje „Apie tave“ diskutavo psichologai Genovaitė Petronienė ir Andrius Jančiauskas.
„Manau, kad posakis trunka trejus metus tikrai galioja. Tik įsimylėjimas trunka trumpiau“, – laidą pradėjo G. Petronienė.
„Kai kurios mūsų aptariamos klaidos bus įdomios net ir tiems, kurie galvoja, kas čia jų santykiuose yra negerai, net ir po 3 metų. Ir nors akcentuojame klaidas pirmiems trejiems metams, bet gali būti, kad jos vis dar tęsiasi“, – kalbėjo psichologas A. Jančiauskas.
Psichologas laidoje teigė, kad nusprendus gyventi kartu, dažnas pakeliui pameti pats save.
„Tie šiuolaikiniai žmonės daug greičiau pradeda gyventi kartu ir išsiaiškina viską. Bet problema ne tame, kad greitai pradeda kartu gyventi, o tame, kad pameti pakeliui labai svarbius dalykus, kurie yra tavo identiteto dalis: tam tikros draugystės, veiklos, tam tikri žmonės. Kai tu visiškai panirai į kitą žmogų“, – kalbėjo jis.
Kaip dažnai susitikti?
Psichologai svarstė, kaip dažnai reikia susitikti su žmogumi, su kuriuo ką tik pradėjai susitikinėti.
„Aš manau, kad pačioje pradžioje, kai žmonės tik susipažįsta, maksimalus susitikimų skaičius yra du kartai per savaitę, to pakanka. Taip galėtų būti mėnesį, ar du, po to susitikimai dažnėti“, – laidoje svarstė psichologė.
„Nemanau, kad per pirmus 3 mėnesius reikia kiekvieną dieną susitikti. Bent jau kas antrą, čia patį dažniausią variantą sakau“, – teigė ji.
Jai pritarė ir A. Jančiauskas, argumentuodamas tuo, kad leisdamas laiką atskirai gali iš šono žmogų įvertinti.
„Manau, kad susitikti kiekvieną dieną yra pavojinga, nes nepastebime, kas tas kitas žmogus. O atsitraukimas padeda pamatyti, kaip atskirai ir kaip su juo“, – svarstė jis.
„Bet galvoju dabar pats, ar man pačiam pavyktų pirmą mėnesį susitikti tik vieną kartą per savaitę, kai stiprus jausmas yra, aš galvoju apie 2–4 kartus. Ir man atrodo, kad tikrai nėra nieko blogo, kad po kelių mėnesių, jau pajutus, kad čia tikrai gali būti tas žmogus, galima ir pradėti gyventi kartu“, – kalbėjo psichologas A. Jančiauskas.
„Demo“ versijos laikotarpis
Kalbėdama apie naujų santykių pradžią, G. Petronienė įvardijo, jos manymu, žiauriausią dalyką.
„Aš matyčiau, kad žiauriausias dalykas bendravimo pradžioje, kai žmogus labai stipriai naudoja savo „demo“ versiją, nori labai patikti kitam žmogui. Ir vyrai, ir moterys“, – teigė ji, kalbėdama apie geresnę ir realybę ne visai atitinkantį žmogaus įvaizdį.
Ji teigė, kad pirmais santykiais negalima slėptis tik po gražesniu savo įvaizdžiu, reikėtų po truputį partnerį supažindinti ir su ydomis, ar žalingais įpročiais.
„Manau, kad reikėtų po truputį, rizikuojant, iškišinėti po vieną savo savybę, kurią slapstome. Vieni pykčio nerodo, kiti – nuovargio nerodo, vaidina žiauriai įdomius, viską organizuoja, o paskui pasirodo, kad persistengia, guli ant sofos į vieną tašką žiūrėdami. Gal net verta poroje padaryti diskusiją pavadinimu „o kokie mes esame iš tikrųjų?“, – siūlė psichologė.
Ir pridūrė, kad turimas psichines ligas, ar kitus rimtus gyvenimo niuansus partneriui reikėtų pasakyti per 2 savaites po pirmos pažinties.
A. Jančiauskas teigė, kad kartais žmonės dažnai būna įsimylėję patį įsimylėjimą. Ir taip praleidžia pro akis svarbius ženklus.
„Kartais žmonės yra taip stipriai įsimylėję savo įsimylėjimo idėją, kad nemato žmogaus to, kuris yra priekyje. Jie savo galvoje bando juos pritempti iki tobulo varianto. Lyg lenda kažkokie signalai, kad kažkas su juo yra ne taip, bet viduje yra neigimas, kad viskas su juo gerai, čia tas tobulas variantas“, – kalbėjo psichologas.
„Man neįtikėtina, kiek žmonės santykių pradžioje užspaudžia savyje. Kad ir orgazmas – santykių pradžioje mergina to nejaučia, tarkime, bet suvaidina, nes vyras gi turi pasijausti vyru. O paskui, kai jau susigyvena pora, paaiškėja, kad nei ji tą orgazmą jaučia, nei to sekso ji nori. Iki tokio laipsnio vyksta“, – sakė G. Petronienė.
Kraštutinumai
G. Petronienė iš savo darbinės patirties pasakojo, kad vyresnio amžiaus žmonės santykius paleidžia dėl menkiausios smulkmenos ar nesutarimo.
„Santykių pradžioje žmonės būna labai susipainioję, jie negali pamatyti kito žmogaus realių pliusų ir minusų. Ir vieni nuvažiuoja į vieną pusę, kiti – į kitą. Vieni vos ne velnio bijo net bet kokio trūkumo, o kiti – mato angelą, nei viena dėmė jiems neegzistuoja“, – sakė ji.
Rekomenduodama kartais ir draugų nuomonės paklausti apie naują partnerį.
A. Jančiauskas pabrėžė, kad taip pat blogai, kai santykiai tokie tamprūs, kad juose nebepastebimas kitas žmogus, tik jų pora.
„Kai žmonės susilieja ir susitapatina, kad jie sunkiai atkeliauja į tokį laikotarpį, kuriame pagaliau pastebėtų, kad tas kitas yra atskiras žmogus. Gali būti, kad iš manęs jis nori kitokių dalykų. Žmonės užtrunka, kol išsiaiškina, kas patinka vienam, o kas nepatinka kitam. Yra skirtingų būdų, kaip žmonės nori, kad meilė būtų išreikšta ir dar pasistengia būtent taip tą meilę išpildyti“, – laidoje „Apie tave“ kalbėjo psichologas.
G. Petronienė tikino, jog per trejus draugystės metus pradedi santykius su idėja apie žmogų, o vėliau – jau su realiu žmogumi.
„Reikia kuo greičiau pamatyti to kito žmogaus pažeidžiamumą. Nors aišku, to pradžioje nerodo, jis slapsto tai, kiek tik gali. Per pirmus 3 metus pradedi bendrauti su fantazija ir baigi tuo, kad turi realų draugą, žinai jo pliusus ir minusus. Ir esi atleidęs tam draugui kažkokius gan sudėtingus dalykus, kažkokiu būdu praplėti savo širdį ir atleidi jo silpnybes“, – sakė psichologė.
A. Jančiauskas laidoje įvardijo, kada santykiai griūna.
„Mano nuomone, tai būna, kad pradžioje idealizuoji žmogų, tada nuvertini jį, toks etapas ateina. Ir jei pavyksta tarp du dviejų kraštutinumų įsivažiuoti į viduriuką, priimant, kad žmogus turi ir gerų ir blogų savybių, tada vyksta santykis. Bet jei iš idealizavimo įkrenti tiesiai į nuvertinimą, ir viduriuko nerandi – tada santykiams viskas“, – sakė psichologas.
„Periodas, kai ką tik buvau tam tikrame idealizavime, santykių pervertinime, o tada prasideda kažkoks nuvertinimas, išlenda kažkoks nesaugumas, nepasitikėjimas savimi ir per pavydą, per kontrolę viskas griūna“, – aiškino psichologas.
Ką daryti, kai bando pakeisti?
A. Jančiauskas prisiminė konkretų atvejį. Jo pacientė skundėsi, kad jos partneris nori ją pakeisti, net neklausdamas jos nuomonės.
„Kartais prasideda pastangą žmogų pakeisti ir jį „pritempti“ iki savo įsivaizduojamo idealaus varianto. Viena klientė man pasakojo apie savo buvusį draugą. Ji pasakojo, kad viena iš priežasčių, kodėl jai buvo labai sunku su partneriu, tai dėl to, kad bandė padaryti iš manęs fyfą. Ir tai nėra tik apie rūbų stilių, bet tame yra labai daug ir gyvenimo būdo, kuris jai visai nepatiko ir netiko“, – klientės istoriją pasakojo psichologas.
G. Petronienė sakė, kad kartais noras pakeisti partnerį būna grįstas gerais tikslais, tačiau kuri idealą.
„Kartais gi būna, kad bandai nuoširdžiai pakeisti į gerą būdą. Gal partneris persivalgo, persigeria, nesportuoja. Ir taip norėtųsi tokį idealų žmogų šalia savęs sukurti. Jei aš anksti einu miegoti, prašau ir tu eik, nes taip sveikiau“, – kalbėjo psichologė.
Ji juokavo, kad kai partneris pasikeičia tik 10 procentų, labai ryškiai matosi. O kad pats nieko nepakeitei, labai lengvai praslysta pro akis. Tam pritarė ir A. Jančiauskas.
„Labai dažnai pasitaikanti ir kita klaida, kad partneris sako „tu manęs nepriimi“ ir „aš esu, kas esu, aš nesikeisiu“. Kitas žmogus nepriima to fakto, kad santykiai yra labai gera mokykla išsiaiškinti, kas su tavimi tikrai yra negerai“, – aiškino psichologas.
O kaip spręsti?
Klausiantiems, ką daryti ir nerandantiems atsakymo G. Petronienė laidoje siūlė geriausią kelią – kompromisų.
„O ką daryti? Sakyčiau, kad kompromisų ieškoti, bet taip sunku tą karūną nuo galvos nusiimti, visiems laikams atsisakyti kažkokio savo gyvenimo būdo, kurį tau dabar tas žmogus gadina. Tarkime, turėjai visus savo puodelius tobulai išplautus, o stalus be trupinių. Ir staiga tu turėsi gyventi su trupiniuotais stalais. Dieve, kaip baisu“, – ironizavo psichologė.
„Bet būna žmonės, kad to kompromiso neranda, sako, kad neįmanoma, taip ir išsiskiria. O po to graužia nagus ir liūdi, kad dėl tokių niekų tokius santykius prarado“, – sakė G. Petronienė.
