Atvykę į Naglių rezervatą turėtų žinoti, kad jį apžiūrėti galima einant specialiai įrengtu taku. Kitose vietose vaikščioti po rezervato teritoriją draudžiama. Šaltuoju metų laiku nereikia mokėti ir rinkliavos už apsilankymą šiame rezervate.
Viešose šaltiniuose skelbiama, kad 1675–1854 metais čia buvo užpustyti keturi Naglių kaimai. Tuo metu kopų slinkimo greitis buvo nuo 0,5 iki 15 metrų per metus.
„Kuršių nerija yra kontrastų kraštas. Net 53 proc. teritorijos yra apaugę mišku. Tačiau Nerijos vertybės ir jos identitetas išties yra susijęs su smėlio kopomis. Naglių gamtiniame rezervate mes turime didžiausias smėlio buveinių teritorijas. Čia matome tiek baltąsias, tiek pilkąsias kopas. Čia galima susipažinti su visomis smėlynų apaugimo stadijomis. Galima pamatyti tiek kopų varnauogynus, tiek kopų gluosnynus. Reikia suprasti, kad šiose unikaliose smėlynų buveinėse yra aptinkama retų augalų ir gyvūnų rūšių. Viena iš tokių rūšių yra prieraiši tik baltosioms kopoms. Ir baltosioms kopoms apaugant žolynais ši rūšis išnyksta. Tai yra rytų Baltijos pajūrio endeminė rūšis baltijinė linažolė. Ji yra saugoma ne tik Lietuvoje, bet ir europiniu mastu“, – teigė R. Ilginė.
Anot jos, čia sutinkama ir reta vabzdžių rūšis – smėlinė auslinda. Taip pat – margasis grambuolys. Botanikė aiškino, kad smėlinė auslinda prieraiši atviroms smėlynų buveinėms.
„Kuršių nerijos smėlynai dar ypatingi tuo, kad juose aptinkama labai reta grybų rūšis – smiltyninis ausūnis. Šitas grybas gali augti tik smėlio kopose, kurios yra neapaugusios mišku, o tik reta žole. Smėlynams apaugant šita rūšis tiesiog nyksta. Jis nevalgomas, bet tai yra labai įdomios išvaizdos grybas. Iš smėlio kyšo lyg gėlė, lyg tulpė. Jį pamatyti galima rudenį. Norint saugoti rūšį turi saugoti gyvenamąją aplinką. Siekiant išsaugoti šitas buveines turi būti vykdoma gamtotvarka, nes šitas atvirų kopų kraštovaizdis susiformavo jau 17 amžiuje sunykus miškams.
Tai yra naujai susiformavęs kraštovaizdis. Tų kopų slinkimo pasekmė buvo ir užpustyti kaimai. Žmonės nebegalėjo gyventi šitoje teritorijoje. Todėl buvo vykdomi smėlynų sutvirtinimo ir apsodinimo mišku darbai. Dėl to mes turime situaciją, kad net 53 proc. šios teritorijos, kurią mes siejame su smėlio kopomis, yra apaugusi mišku. Kadangi, rezervato tikslas yra išsaugoti kopų kraštovaizdį ir čia esančias smėlynų ekosistemas, turi būti stabdomas kopų apaugimas mišku“, – aiškino R. Ilginė.
Kokiomis priemonėmis siekiama išsaugoti smėlynus?
„Todėl kartas nuo karto yra vykdomi gamtotvarkos darbai šalinant medžius, šalinant sumedėjusią augaliją. To reikia, kad mes turėtume kopas. Su jomis mes ir siejame Kuršių neriją. Kopų išsaugojimas išties dabar yra susijęs su aktyvia žmogaus veikla. Pirmiausia stabdome miško skverbimąsi. Jau prieš gerą dešimtmetį Naglių gamtiniame rezervate buvo vykdomi miško kirtimo darbai“, – dėstė Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos darbuotoja.
Kita rezervate naudojama priemonė – smėlio gaudyklės.
„Reikia suvokti, kad smėlio čia yra tiek, kiek jo yra. Užsodintas miškas stabdo smėlio pernašas nuo jūros. Ir kasmet, ypač žiemos laikotarpiu, vyksta nupustymai dėl vyraujančių vėjų. Ir kopos žemėja kopų smėliui srūvant į marias. Šitoje jautrioje vietoje, kur yra takas, didelis lankytojų srautas daro įtaką smėlio pernašų suaktyvėjimui. Todėl yra statomos smėlio gaudyklės. Tokios žabų tvorelės, kurios tikrai smėlį sulaiko. Ir nors kažkiek šioje vietoje stabilizuojama smėlio pernaša, smėlio netekimas yra kažkiek sumažinamas“, – kalbėjo R. Ilginė.
Na, o tako pabaigoje – apžvalgos aikštelė.
„Čia yra įrengta tokia kaip apžvalgos aikštelė, kur užlipę galime grožėtis visais kopų vaizdais: ir baltosiomis kopomis, ir pilkosiomis, ir apaugusiu mišku, ir mariomis, ir jūra. Šioje vietoje galima stebėti visą kraštovaizdžio mozaiką“, – teigė R. Ilginė.
