Vis dėlto psichologai ateitį prognozuoja jau šviesesnę. Jie sako, kad mokyklų vykdomos prevencinės priemonės, tarpusavio santykių kūrimas, skatinamas socialinis sąmoningumas per ilgą laiką pradėjo duoti rezultatų. O pokyčiai esą ir neturi ateiti staiga, kad patyčių mažėtų reikia laiko, turi pasikeisti visuomenės mąstymas ir kultūra.
„Žodis – ne žvirblis, išskrido – nesugausi“, – perspėja liaudies išmintis. Pasak specialistų, mokyklose patyčios labiausiai paplitusios žodine forma. Tačiau PSO atliekamas tarptautinis tyrimas rodo, kad patyčių Lietuvos mokyklose, nors ir ne daug, vis dėlto mažėja.
„Mes tokios truputį pozityvios, dinamikos matome. Tai toks, sakykime, atsargus vertinimas būtų, bet tokia tendencija yra mažėjimo kryptimi. Man atrodo, tai yra labai geras signalas mūsų visuomenei“, – sako „Vaikų linijos“ vadovas Robertas Povilaitis.
Nors patyčių mažėja, „Vaikų linijos“ duomenimis, didžioji dalis vaikų skambina būtent dėl patyčių. Vaikų psichiatras Linas Slušnys tikina, kad gerėjantys duomenys – tik kelio į draugiškesnį bendravimą ir saugesnę mokyklos aplinką pradžia. Vis dėlto, jo manymu, tokie pokyčiai rodo, kad ateityje patyčių turėtų dar mažėti.
„Lūžis yra įvykęs maždaug prieš trejetą, ketvertą metų, kada mokyklos, jau nebe pavienės kregždės, o masiškai prasidėjo, kada jau suprato, kad reikia pasiekti tam tikrą mokyklos kokybę. Pasiekti mokykloms tam tikrą lygį, tai reikia turėti tam tikras kompetencijas ir jas ne tiktai ugdyti vaikams, bet ir pačioms jau kažkiek į tai orientuotis. Ir šitie žingsniai, pakankamai drąsiai sakau, kad jau juda“, – pastebi L. Slušnys.
Kas ketverius metus atliekamo tarptautinio mokinių gyvensenos ir sveikatos tyrimo duomenys parodė, kad 2010–2014 metais patyčių lygis augo. O paskutinio tyrimo rezultatai atskleidžia, kad patyčių tarp berniukų dviem procentiniais punktais sumažėjo.
Be to, mokyklose vaikai ne tik patiria mažiau patyčių, bet ir patys mažiau tyčiojasi. Pernai 25 procentai berniukų ir 14 procentų mergaičių nurodė, kad tyčiojasi iš draugų, prieš ketverius metus atitinkamai buvo 33 ir 16 procentų.
„Dviem procentiniais punktais mes džiaugiamės dėl to, kad tarp 2010–2014 metų buvo labiau augimas, tai mes džiaugiamės, kad vėl buvo stebimas kritimas. Tai svarbu dėl to, kad mes matėme dideles visuomenės pastangas pastaraisiais metais. Apie patyčių atpažinimą, žinomumą mokyklose vykdomos papildomos akcijos vykdomos žvaigždžių, žinomų žmonių iniciatyvos ir įsitraukimas į šią veiklą. Ir smagu matyti, kad tas mažėjimas yra“, – teigia Lietuvos sveikatos mokslų universiteto mokslininkas Kastytis Šmigelskas.
Ekspertų teigimu, mokyklos imasi kuo modernesnių, vaikams priimtinų patyčių prevencijos priemonių. Kaip vienas jų prieš mėnesį šešiose Lietuvos mokyklose pradėtas taikyti internetinis įrankis – elektroninė patyčių dėžutė, kur vaikai anonimiškai gali kreiptis dėl patiriamų užgauliojimų ar kitokios skriaudos. Lietuvos moksleivių sąjungos duomenimis, asmeniškai kreiptis dėl patyčių į mokytoją vis dar bijo 60 procentų vaikų.
„Gyvename XXI amžiuje, vaikai yra linkę naudotis internetinėmis platformomis, mobiliosiomis programėlėmis, tai sumanėme, sumąstėme, kad tiesiog jiems būtų labai organiškas būdas naudotis elektroniniu įrankiu. Ir tai pasiteisino užsienio praktikoje. Jungtinėje Karalystėje, Švedijoje ir kitose šalyse vaikas gali tiesiog pranešti mobiliosios programėlės pagalba arba interneto puslapyje apie tai“, – sako iniciatyvos „Patyčių dėžutė“ organizatorė Laura Varslauskaitė.
Per mėnesį šešiose mokyklose tokiu būdu dėl patyčių kreipėsi daugiau nei 60 moksleivių. Pasak socialinės pedagogės Lauros Tubelytės, tokios prevencinės priemonės mokyklose veiksmingos, nes vaikai dažnai bijo asmeniškai kreiptis dėl patyčių. Jie dažniausiai skundžiasi ir dėl žodinių, ir dėl kibernetinių patyčių, pavyzdžiui, kad buvo nufotografuoti be jų sutikimo.
„Mano nuomone, padėtis tikrai gerėja, nes mato tiek vaikai, tiek jų tėveliai, kad yra daug dėmesio skiriama šitai problemai spręsti ir ne tik pokalbiais. Bet dabar turime ir „Patyčių dėžutę“, – sako L. Tubelytė.
Pasak iniciatyvos organizatorių, toks įrankis atlieka prevencinę funkciją: padeda ne tik išspręsti patyčių atvejus, bet juos ir stabdo. Tyrimai rodo, kad mažiau tyčiojasi mokiniai didmiesčių mokyklose. Esą tam įtakos turi išsilavinimas, socialinė padėtis, ekonominis stabilumas.
„Kadangi didmiesčiuose žinomumas didesnis, įsitraukimas į įvairias veiklas didesnis. Mieste mokyklų, ir pasirinkimas, tam tikra prasme, vaikams ir tėvams tenka. Didesnis dėmesys ir patyčioms skiriamas“, – sako K. Šmigelskas.
Psichologai pastebi, kad didžiausią įtaką kovoti su patyčiomis ir palaikyti draugišką atmosferą mokykloje turi vadovas, koordinuojantis visą mokyklos darbą. Patyčių mažėjimas mokyklose rodo, kad vykdomos priemonės pasiteisina.
„Dabar mokyklos praktiškai imperatyviai yra įpareigotos įstatymų vaikams pateikti per jų mokymosi laikotarpį bent vieną socialinio emocinio ugdymo programą. Pirmiausia, aišku, turi atsirasti tam tikras programų suvokimas, ką reiškia tas socialinis emocinis ugdymas. Ką reiškia tokios kompetencijos kaip savimonė, savitvarda, socialinis sąmoningumas, sakysime, tarpusavio santykių kūrimas, ką reiškia atsakingas sprendimų priėmimas, tokių kompetencijų ugdymas“, – pastebi L. Slušnys.
Pasak ekspertų, Lietuvoje patyčių vis dar daug, tačiau pokyčiai rodo gerėjančią situaciją. Psichologai tikina, kad patyčių lygis priklauso ir nuo šalies visuomenės kultūros, ir savimonės, todėl natūralu, kad pokyčiai lėti, nes keistis turi visuomenės mąstymas ir suvokimas.