Palangoje įsikūręs Gintaras Žukas, dar prieš kelerius metus vadinęs save vilniečiu, DELFI tikino atsidūręs situacijoje, kurios nepavydėtų niekas. Vienoje kurorto įmonėje už minimalų atlyginimą įsidarbinęs vyriškis nukeliavo į banką, kuriame norėjo į vieną sujungti dvi turėtas sąskaitas.
Ir nustėro – banko darbuotojai pranešė, kad jo sąskaitos areštuotos antstolių.
„Pradėjau klausinėti, banke man nurodė antstolio pavardę. Taip gavau vykdomąjį raštą dėl nurodymo priverstinai nurašyti pinigines lėšas. Nesupratau, kokioje byloje iškeltas toks reikalavimas, tik matau, kad iš manęs norima išieškoti 326,93 euro“, – pasakojo jis.
Dar labiau vyriškis apstulbo pamatęs, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme šį spalį išnagrinėtoje byloje dėl žalos atlyginimo regreso tvarka jis įvardijamas kaip skolininkas, tačiau dokumentuose nurodomas kito žmogaus asmens kodas. Tuose pačiuose dokumentuose įrašyta G. Žuko gyvenamoji vieta – ne dabartinis būstas Palangoje, bet prieš trejus metus parduotas butas sostinės Gabijos gatvėje.
„Čia gali būti gal koks eismo įvykis. Bet kai tokie dalykai nukrenta iš dangaus...
Jaučiuosi kaip bandomasis triušis. Sąskaitos areštuotos, tuščios. O man ten turėtų įkristi atlyginimas. Gaunu minimalią algą, todėl paprašiau antstolių, kad man neatimtų pragyvenimo šaltinio“, – guodėsi vyriškis.
Kaltininko nerado nei draudikai, nei teismas
Ar gali būti, kad teismas apsiriko – žalą atlyginti priteisė viena asmeniui, o išieškoti ją pavedė iš kito?
Antstolių Dariaus Blizniko ir Ramunės Damulienės kontoros, vykdančios šį išieškojimą, atstovė DELFI teigė: taip tikrai nėra.
„Situacija labai paprasta – vykdomajame rašte, išduotame teismo, vienoje vietoje buvo suklysta, įrašant asmens kodą. Bet mes pasitikslinome, ir teisme mums patvirtino, kad išieškojimas turi būti vykdomas iš G. Žuko“, – sakė ji.
Kaip matyti iš DELFI turimų dokumentų, Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas G. Žuko atžvilgiu buvo priimtas šių metų rugpjūčio 23 dieną už akių.
Į teismą kreipėsi draudimo bendrovė „Gjensidige“, prašydama priteisti iš atsakovo 144,48 euro žalai atlyginti bei 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat – bylinėjimosi išlaidas.
Į nemalonumus G. Žukas įsivėlė dėl autoįvykio – dar 2015 metų sausį jis savo automobilio durelėmis nubraukė kitos mašinos duris. Savo kaltę vyriškis pripažino – tai fiksuota ir eismo įvykio deklaracijoje.
Draudimo bendrovė padengė nukentėjusiojo patirtą žalą, o išlaidas atgauti norėjo iš įvykio kaltininko. Tačiau surasti G. Žuko draudėjams nepavyko.
Kaip DELFI pasakojo „Gjensidige“ Komunikacijos vadovė Baltijos šalims Jovita Aukštuolytė-Minderienė, autoįvykio kaltininko buvo ieškoma įvairiais būdais.
„Ir rašėme raštus, siuntėme paprastus bei registruotus laiškus nurodytu adresu – tai vyko jau prieš dvejus metus. Skambinome deklaracijoje nurodytais telefonais, tačiau prisiskambinti nepavyko. Kadangi susisiekti negalėjome, kreipėmės į teismą dėl žalos išieškojimo“, – pasakojo ji.
Draudimo bendrovės atstovė stebėjosi, kad G. Žukas per trejus metus nuo įvykio nesumokėjo ganėtinai menkos sumos, kuria buvo įvertinta padaryta žala. „Ten tokie nedideli pinigai, o žmogus taip ilgai laukė“, – apgailestavo ji.
Tvirtina mokėti neketinantis
Surasti G. Žuko nepavyko ne tik draudimo bendrovei. Iš dokumentų matyti, kad jo nerado ir teismas, mat procesiniai dokumentai jam buvo įteikti viešojo paskelbimo būdu, tai yra, paviešinti virtualiai, per teismų sistemą.
G. Žukas, kalbėdamas su DELFI, stebėjosi: kodėl teismų dokumentai jo nepasiekia, jei savo adresą Palangoje jis yra deklaravęs? Tiesa, vyriškis užsiminė, kad prieš kurį laiką buvo gavęs „šaukimėlį“, tik atėjusį ne į Palangą, o kažkuriuo jo anksčiau nurodytu adresu Vilniuje.
„Tas pranešimas, kaip sužinojau, galiojo dvi dienas. Jis atėjo į Vilnių, o mano deklaruota gyvenamoji vieta yra Palangoje. Aš to pranešimo nespėjau paimti.
Skambinu į paštą, bet paaiškėjo, kad jau seniausiai korespondencija grąžinta siuntėjui“, – pasakojo vyriškis.
Tačiau vyriškį nedelsdami surado antstoliai: jiems įsikišus, G. Žukui priteista suma išaugo dvigubai – vietoje 144,48 euro iš jo bus išskaičiuota 326,93 euro.
Pasiduoti G. Žukas neketina. DELFI paklausus, galbūt kilus tokioms problemoms jam būtų patogiau susisiekti su draudimo bendrove ir atlyginti padarytą žalą, jis tvirtino to nedarysiąs. Vyriškis kalbėjo, kad prašys valstybinio advokato paslaugų ir kels klausimą, kodėl jo nepasiekia teismo dokumentai, tačiau lengvai suranda antstoliai.
Antstoliai – nuolatiniai svečiai
Minėtas ieškinys dėl žalos atlyginimo – jau antras atvejis per šiuos metus, kai G. Žuko sąskaitos atsiduria antstolių žinioje. Šią vasarą jis gavo žinią, kad per antstolius iš jo norima išieškoti kur kas įspūdingesnę sumą – 3660 eurų.
Tuo metu paaiškėjo, kad vyriškis dvejus metus, to nežinodamas, buvo civilinio proceso dalyvis, o galiausiai tapo kaltininku, iš kurio išieškoma minimalų atlyginimą gaunančiam darbuotojui didžiulė suma.
Kaip savo publikacijoje skelbė DELFI, G. Žukas, kartu su Vilniaus savivaldybe anksčiau valdęs butą sostinės V. Šopeno gatvėje, liko atsakingas už miesto nuomoto socialinio būsto gyventojų įvykdytą avariją – iš savavališkai įrengto dušo užlietą apačioje veikusią kirpyklą. Ieškinį pareiškus kirpyklos nuostolius padengusiai draudimo kompanijai, po dvejus metus trukusio proceso Vilniaus apylinkės teismas priėmė sprendimą, kad dėl įvykio kalti buto savininkai – socialinį būstą išnuomojusi Vilniaus savivaldybė bei nieko apie šį įvykį nežinojęs G. Žukas, jau pardavęs savąją dalį buto ir įsikūręs Palangoje.
Vilniaus savivaldybei šį sprendimą apskundus Vilniaus apygardos teismui, šis pabrėžė esant įrodymų, kad dėl užlietos kirpyklos kalti socialinio būsto nuomininkai, ir paskelbė, kad miestas žalos draudikams atlyginti neturės. Tačiau padengti nuostolius buvo priteista ne nustatytiems kaltininkams, bet buto bendraturčiui G. Žukui.
Vyriškis įsitikinęs, jog liko kaltas dėl to, kad nedalyvavo teismo posėdžiuose, tad neturėjo galimybės nei įrodyti teisybės, nei teikti skundų. G. Žukas DELFI tvirtino negavęs teismo pranešimo, nors savo gyvenamąją vietą deklaravęs sąžiningai. Vyriškio prašymu procesas buvo atnaujintas, šiuo metu tęsiasi bylinėjimasis.
Tuo metu situaciją DELFI komentavęs Mykolo Romerio universiteto Privatinės teisės instituto direktorius prof. dr. Virginijus Bitė, paklaustas, negi iš tiesų kiekvienas pilietis kas vakarą turi pasidomėti, ar teismų sistemoje nėra informacijos apie jo atžvilgiu pradėtą procesą, sakė, kad gyventojams, vengiant tokių rizikų, reikėtų rūpestingai atlikti savo pareigas – pasirūpinti, kad realus gyvenamasis adresas sutaptų su deklaruojamu, arba numatyti, kas galėtų priimti korespondenciją.
Pasiteiravus, kodėl teismams neretai sunkiai sekasi surasti atsakovus, bet antstoliai, atėjus metui išieškoti lėšas, tai padaro labai greitai, profesorius svarstė, kad antstoliai turi daugiau galimybių.
„Paprasti ieškovai, neturėdami įgaliojimų prieiti prie informacijos bazių, turi ribotas galimybes, išskyrus kreiptis į gyventojų registrų tarnybą ir gauti pažymą apie deklaruotą gyvenamąją vietą. O antstoliai turi realesnes galimybes, nors kokius jie metodus naudoja, negaliu pasakyti, ir jie kažin ar atsakys“, – tuo metu kalbėjo instituto direktorius.