O Europa tam gali būti ir vėl nepasiruošusi. Taip išskirtiniame interviu DELFI teigė garsus čekų diplomatas, buvęs Čekijos užsienio reikalų ministras Karelas Schwarzenbergas.
„Jis (V. Putinas) yra geras taktikas, be to naudojasi privalumu, kad yra autoritaras, tad jis gali pakeisti savo šalies politiką per kelias sekundes. Demokratinių šalių politikai turi diskutuoti su partijomis, parlamentais, opozicija ir panašiai, o jis gali nuspręsti veiksmų eigą per vieną naktį.
Jis gali bet kurį oligarchą, pavyzdžiui M. Chodorkovski pasodinti į kalėjimą, o likusius išvyti į Londoną, Tel Avivą arba priversti paklusti. Ir jis dabar gali permesti labai staigiai karines pajėgas į Artimuosius rytus ir rodo, kad jokie sprendimai ten negali būti priimti be jo. Jis gali elgtis kaip nori“, - teigė K. Schwarzenbergas.
77 metų Čekijos politikos veteranas apie Rusiją, kitaip nei dabartiniai jo šalies lyderiai, niekada nevengė kalbėti atvirai. Už aštrius žodžius Kremliaus režimui šiemet į Maskvą neįleistas bei į juoduosius Rusijos sąrašus patekęs dešiniųjų pažiūrų K. Schwarzenbergas ir toliau nevengia laidyti kritikos strėlių V. Putinui. Garbaus amžiaus čekas sau tai gali leisti ne tik todėl, kad šiuo metu nevaidina reikšmingesnio vaidmens politikoje.
Įtakingas garbaus amžiaus aristokratas
Kitaip nei daugelis Rusiją kritikuojančių politikų, K. Schwarzenbergas iš tokios retorikos nesitiki susikrauti politinio kapitalo – nesyk šis aristokratas, paveldėjęs milžiniškus turtus ir kilmingo Schwarzenbergų šeimos princo titulą yra atsisakęs politinių ambicijų.
Du sykius – nuo 2009 iki 2013 metų Čekijos užsienio reikalų ministro pareigas ėjęs princas didžiąją laiko dalį gyvenimo praleido Austrijoje, į kurią su komunistinio režimo pabūgusia šeima persikėlė 1948 metais. Į politiką iškilęs kaip jau garsus žmogaus teisių gynėjas bei geras Vaclovo Havelo draugas, K. Schwarzenbergas buvo ir netgi dabar tebėra vienas mėgstamiausių čekų politikų. Įpratęs kalbėti atvirai, bet ir kartu mandagiai bei aristokratiškai šis čekų politikas laikomas nepaperkamu.
Tačiau dėl pomėgio snūstelėti netgi svarbių posėdžių metu „miegančiuoju princu“ vadinamas K .Schwarzenbergas nepraranda budrumo svarbiausių įvykių akivaizdoje.
Į jo perspėjimus dėl Rusijos, regis, linkę įsiklausyti daugelis Europos šalių diplomatų, su kuriais K. Schwarzenbergas yra užmezgęs asmeninius ryšius. Be to, jis yra įtakingas sąmokslo teorijomis apipintos Bilderbergo grupės, trišalės komisijos narys.
Kokie kompleksai kamuoja Rusiją?
– Ar Europa bei apskritai Vakarai galima nuspėt tolesnius V. Putino veiksmus bei užkirsti jiems kelią?
Sunkus klausimas. Spėti ateitį nėra dėkingas užsiėmimas. Tačiau akivaizdu tai, jog V. Putinu galiausiai nusivilia vis daugiau šalių. Pavyzdžiui jis manė galįs apgaudinėti centrinės Europos šalis ir joms pažadėti, kad pagrindinis dujotekis eis per Austriją, Vengriją ir Serbiją. Ir visos šios šalys tapo labai draugiškos su Kremliumi, bet buvo labai nuviltos, kai jis jas apgavo.
Bet vis dėlto daugėja ženklų, kad Europoje, pavyzdžiui Vokietijoje vėl norima grįžti prie įprastų, pragmatiškų santykių su Rusija. Ypač Berlyną spaudžia vietos verslininkai, kurie mato vien tik gerų santykių su Rusija naudą. Tad ar išties Europa pasimokė? Nejau vėl patikės Kremliumi ir grįš prie įprastų santykių?
Bijau, kad tokia pagunda visuomet buvo, yra ir liks. Bet galiausiai jis (V. Putinas) priėjo ribą, kai apgavo Rusijai itin draugiškos Vokietijos kanclerę Angelą Merkel. Jai ši apgavystė dėl Ukrainos yra didelis smūgis.
Juk negali daugiau sudaryti susitarimų su tuo, kuriuo negali pasitikėti. Ji nebesileis būti apgaudinėjama. Ciniški politikai meluoja savo žmonėms, kurie už juos balsavo, bet niekada negali apgaudinėti užsienio šalių vadovų ir tikėtis, kad tavimi dar sykį patikės.
– Ar prieš kelerius metus būtumėt pagalvojęs, kad Rusija taip elgsis Ukrainoje ir pan?
Turėjau savų įtarimų. Žiūrėkite – V. Putinas yra iš tos kartos, kuri jaučia didelius kompleksus. Panašiai, kaip prieš šimtą metų Vokietijoje – Pirmojo pasaulinio karo pradžioje vokiečiai užkariavę dalį Prancūzijos, Belgijos, Rusijos imperijos, bet galiausiai pralaimėjo karą ir tada kilo mitas, kad vokiečiai pralaimėjo tik dėl dūrio į nugarą – šį mitą pakurstė ir išnaudojo naciai. Suprantu, kad rusai jaučiasi panašiai, praradę imperiją, jų kartai tai buvo didelis šokas.
– Rusija, regis, įvairiais būdais bando atkurti bent jau galingosios pasaulio šalies, imperijos įvaizdį. Ar ji išties dabar yra grėsmė Europai?
Sakyčiau, kad grėsmės šmėkla. Ypač ten, kur gyvena rusakalbiai, nes V. Putinas tikrai mano, kad jis turi teisę spręsti ir Europos reikalus. Nemanau, kad jis turi tokią teisę, bet jis tuo tiki.
– Ar toks rusiškas imperinis mentalitetas gali pasikeisti?
Reikia bent trijų kartų. Kodėl trijų? Pažiūrėkite į mano anūkus – jie gyvena visiškai kitokiame pasaulyje. Mažiausiai trys kartos. O ar tai realu, nesu tikras. Tikiuosi, nes daugelis rusų studijuoja užsienyje ir jie atneš naujų idėjų. Taip jau sykį buvo. Pradedant XIX a. , kai rusų karininkai atvykdavo į Prahą, kitus Europos miestus, pamatydavo, kaip gyvena Vakarų Europą ir jiems tai padarydavo didelį įspūdį.
Be to, galiausiai viską lemia ekonomika, negali visą laiką su visais konfliktuoti, nes taip sužlugdysi valstybę. Taip, šiuo metu V. Putinas populiarus ir tie konfliktai, ribų perženginėjimai suteikia jam trumpalaikį populiarumą.
– O kaip dėl kitų ribų? Juk vis dažniau kalbama ir daugėja įtarimų, jog Rusija ruošiasi dideliam karui.
Nemanau, kad jie ruoštųsi tam dideliam karui, bent jau Rusijos karininkai yra supratingi žmonės, jie žino savo galimybių ribas. Greičiau jau pamatysime vieną mažą karą po kito, žingsnis po žingsnio - pirma Krymas, tada Sirija, o tada – kas žino?