O gal kartais tam tereikia vieno neracionalaus žingsnio? Straipsnių ciklo „Patys kalti?“ herojai prisipažįsta, jog padarė klaidų, tačiau šiandien egzistuojanti tvarka nebeleidžia jų ištaisyti. Kokie sprendimai padėtų kovoti su problemos ištakomis? Pasiūlymus svarstome kartu su SEB banko prezidento patarėju Gitanu Nausėda ir pačiais antstoliais.
Viena žiopla klaida
Kalbinta straipsnio herojė Irena – individualios įmonės savininkė. Moteris nusprendė susikurti darbo vietą sau, kad galėtų iš nedidelių pajamų išlaikyti save bei mažametę dukrą.
Tačiau Irena taip pat turi suaugusią dukrą, kuri praėjusiais metais negavo jokių pajamų. Moteris nusprendė jai padėti ir taip prasidėjo pašnekovę įklampinusi istorija.
„Padariau klaidą. Apsižioplinau. Ir dabar kenčiu to pasekmes. Radau įmonę, teikiančią paskolas juridiniams asmenims. Iš „BnP AB“ santrumpos nesupratau, kad tai greituosius kreditus dalinanti bendrovė. O pasirodo, tai – „Bobutės paskola“, – sako Irena.
Ji pasiėmė paskolą, skirtą individualiai įmonei. Irenos dukra toliau negavo darbo, paskolą su didžiulėmis palūkanomis teko pradėti grąžinti ir jos mokumas krito.
„Galėčiau parodyti susirašinėjimą su šios įmonės (paskolos teikėjų) teisininkais – žmonės be skrupulų...“, - atsidūsta pašnekovė. Taip Irenos skolos buvo atiduotos antstolei.
Nurašoma viskas iki paskutinio cento
„Mano pajamos: 440 eurų, įplaukia į įmonės sąskaitą ir iš karto yra nurašomos. Mano sąskaitos areštuotos – ir kaip juridinio, ir kaip fizinio asmens. Buvo pavykę susitarti su antstoliais skolą mokėti dalimis. Tačiau rugpjūtį nesumokėjau, nes mažąją dukrą reikėjo išleisti į mokyklą. Susitarimas nebeteko galios, vėl nurašoma visa suma, ir šįkart antstolė į prašymus nebereaguoja“, – pasakojo moteris.
Irena neturi nuosavo būsto – jį nuomojasi. Neseniai savivaldybėje teiravosi, kokios galimybės būtų gauti socialinį būstą. Galimybė yra, tačiau reikės laukti ilgą eilę – šiuo metu būsto jau laukia apie 260 žmonių.
„Uždaryčiau tą įmonę, užsiregistruočiau bedarbe, pakeičiau gyvenamąją vietą, bet kol kas to padaryti negaliu. Nes esu skolinga antstoliams“, – sakė Irena.
Šiuo metu moteris gyvena ir vaikus išlaiko viena – buvęs vyras prie šios pareigos nė kiek neprisideda. Giminių, galinčių padėti, ji taip pat neturi.
„Ar antstolių veiksmai stumia į šešėlį? Taip, stumia. Pati pagal profesiją esu buhalterė ir puikiai suvokiu, ką reiškia „šešėlis“. Tačiau be neoficialių pajamų šiuo metu neišgyvenčiau“, – prisipažįsta Irena.
Antstoliai jau pirmąjį mėnesį „prisistato“ darbdaviams
Jos mintį patvirtina ir mažesnes galimybes darbo rinkoje turinčius žmones padedantys įdarbinti organizacijos „SOPA“ atstovai.
„Darbdaviams nėra patogu priimti į darbą įsiskolinusių žmonių, nes tai yra papildomas administracinis krūvis įmonės buhalteriui, kuris turi daryti daugybę pavedimų skirtingiems antstoliams, – sako VŠĮ „SOPA“ direktorė Jurgita Kuprytė. – Apie tai, kad žmogus turi antstolių darbdaviai dažniausiai sužino tik jam įsidarbinus. Įsivaizduokite: per pirmąsias savaites, kol žmogus dar tik bando adaptuotis, įsilieti į kolektyvą, darbovietė vieną po kito gauna raštus iš antstolių. Naujas darbuotojas iškart atrodo nepatikimas“.
Būtent todėl įsiskolinimų turintys žmonės vengia dirbti oficialiai. Jų pajamos sumažėja ne tik dėl išskaitymų iš atlyginimo: reikia darbo drabužių, atsiranda išlaidos transportui į darbo vietą, pietums, o uždarbis šių kaštų nepadengia.
„Žmonės paskaičiuoja ir nusprendžia, kad oficialiai dirbti nuostolinga, ima ieškoti šešėlinių pajamų“, – matydama tokius atvejus konstatuoja J.Kuprytė.
G.Nausėda: „Antstoliai neturėtų žlugdyti žmogaus“
Ekonomistas, SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda svarsto, jog reikėtų grįžti į šios problemos ištakas ir pradėti edukuoti žmones, kol jie dar nėra paėmę greitųjų kreditų ar kitu būdu įsiskolinę.
„Skola skolai nelygi, ar ne? Pažįstu žmonių, kurie yra paėmę paskolas, susitvarkę gyvenimą ir jau spėję jas atiduoti. Tuo metu jei kreditas imamas „pravalgymui“, tiesiog pragyvenimui, neįvertinama, ar būsimų pajamų pakaks toms paskoloms grąžinti, tuomet žmogus rišasi virvę sau ant kaklo“, – sako G. Nausėda.
„Pinigus panaudoji, džiaugsmas išblėsta ir prasideda „juodas“ atidirbinėjimas skolai. Negali uždrausti egzistuoti greitųjų kreditų bendrovėms. Iš tiesų kai kuriais atvejais jos gali padėti bėdoje atsidūrusiam žmogui – pavyzdžiui, kai prireikia pinigų vaistams. Vis tik kur kas daugiau atvejų, kai paskola paimama vadovaujantis hedonistiniais sumetimais“, – svarsto G. Nausėda.
Skolininkais žmonės neretai tampa ir dėl administracinių baudų, kurių nesumoka neturėdami finansinių galimybių arba tiesiog apie jas pamiršta. Ekonomistas svarsto, kad tokiu atveju reikėtų pamėginti su baudą skyrusia institucija susitarti dėl mokėjimo dalimis.
„Pamėginkite įrodyti institucijai, kad jūsų finansinė situacija yra sudėtinga. Kita vertus… prisimenu laikus, kai man labai reikėjo 10-ies rublių. Buvau gal antro kurso studentas. Turėjau rankas, tad nuvažiavau į kažkokią daržovių bazę, visą dieną kroviau vagonus ir jos pabaigoje tuos 10 rublių gavau. Jei įmanoma, tokia išeitis tikrai geresnė“, – sako ekonomistas.
Nevyriausybinės organizacijos, dirbančios su skolų turinčiais asmenimis, šiuo metu Seimui pateikė pasiūlymą mažinti dalį, išskaičiuojamą iš skolingos asmens atlyginimo, bei palikti žmogui tam tikrą „neliečiamą“ dalį – minimalių vartojimo poreikių dydį, kuris leistų išgyventi. G. Nausėda tokius organizacijų siūlymus vertina teigiamai.
„Antstoliai dirba pagal įstatymo raidę, tačiau jie neturėtų žlugdyti žmogaus. Juolab, kad iki antstolių galima „prisigyventi“ ir tiesiog pamiršus apmokėti baudą ar kitą įsipareigojimą“, – svarsto ekonomistas. Statistiniais duomenimis nuo 10 iki 25% įsiskolinimų sudaro įsiskolinimai už komunalines išlaidas.
Antstoliai turėtų informuoti apie „šalutines pasėkmes“ – ar padėtų?
Viena dažniausių besiskolinančiųjų klaidų – pernelyg optimistiškai vertinamos galimybės grąžinti paskolą. Greitųjų paskolų bendrovės būsimam klientui nekelia jokių reikalavimų, nevertina jo kreditingumo, gundo „lengvai ir greitai“ pasiskolinti.
„Prieš įsigydami vaistą esame perspėjami apie jo šalutinį poveikį, patariama konsultuotis su specialistais. Taip ir greitųjų kreditų bendrovė turėtų išdėstyti viską apie kredito „šalutines pasėkmes“. Pažiūrėjus į šių bendrovių reklamą vis dar akivaizdu, jog perspėjimas surašomas milžiniško ilgio tekste, smulkutėmis raidėmis, kurios rodomos gal 4 sekundes“, – atkreipė dėmesį ekonomistas. Jo teigimu, greitųjų paskolų bendrovės nenori, kad žmogus išsamiai susipažintų su visa ant jo užgriūnančia rizika, nes susipažinęs gali persigalvoti.
Ar neturėtų prievolė teikti išsamią informaciją galioti ir antstoliams?
„Iš tiesų, juos reikėtų įpareigoti tai daryti. Nes žmogus kartais galvoja: „Na, gal vėliau, dabar pinigų neturiu...“. Tuo metu antstolis palaimingai tyli ir skaičiuoja... kol galiausiai užgriūna ant galvos su visa susikaupusia suma. Manau antstolis galėtų išsiųsti įspėjamąjį raštą, kuriame būtų nurodyta, kiek išaugs skola, jei ji nebus sumokėta per tam tikrą laikotarpį“, – kalbėjo G. Nausėda.
Lietuviai skolingi 3,8 milijardo
Lietuvos antstolių rūmų valdytojos Dovilės Satkauskienės teigimu, šiuo metu išieškomų skolų suma yra 3,8 mlrd. eurų. Pašnekovė pabrėžia, jog į šį skaičių įeina ir juridinių asmenų (įmonių, organizacijų) skolos. Vidutinė skola – 2 421 euras.
Antstolių skaičiavimais, baudų už administracinius nusižengimus laiku nesumoka ir į priverstinį išieškojimo procesą patenka apie 30–40 proc. pažeidėjų. Netikėta, tačiau baudų rekordininkės yra moterys: viena pažeidėja iki šių metų pradžios buvo sukaupusi net 565 nesumokėtas administracines baudas. Bendra jos įsiskolinimų suma sudarė 12 250 eurų. Pažeidėja-moteris sukaupė ir didžiausią skolą valstybei: nesumokėjusi 198 administracinių baudų, ji įsiskolino 1 106 435 Eur.
Antroje vietoje – skolos už komunalines paslaugas, kurios skirtingose vietovėse sudaro nuo 10 iki 25 proc. visų antstolių išieškomų skolų. Tačiau D. Satkauskienė tikina, jog įstatyme yra ne vienas saugiklis, padedantis skolingiems žmonėms neprarasti gyvenamojo būsto.
„Nukreipti skolos išieškojimą į skolingo žmogaus gyvenamąjį būstą įstatymas leidžia tik tada, kai skola didesnė negu du tūkstančiai trisdešimt eurų“, – sakė Lietuvos antstolių rūmų valdytoja.
Antstoliai nori daugiau galių
Vis dėlto pašnekovė pripažįsta, kad nemažą dalį priverstinio išieškojimo procesų būtų galima organizuoti dar lanksčiau.
„Šiuo metu nėra aiškaus ir greito būdo, kaip būtų galima bent laikinai nustatyti skolos mokėjimo mažesnėmis dalimis tvarką – tam būtinas teismo sprendimas, – sakė D. Satkauskienė. – Todėl Lietuvos antstolių rūmai pritaria siūlymams keisti įstatymus tokiu būdu, kad ne tik teismas, bet ir antstoliai galėtų skolos mokėjimą išdėstyti dalimis arba laikinai sustabdyti. Manome, kad daugeliui skolingų žmonių, pasiryžusių sąžiningai vykdyti savo prievoles, tai būtų realus palengvinimas.“
„Caritas“ atstovė: skolininkams reikia garantijos, o ne „malonės“
Vis tik „Caritas“ socialinė darbuotoja Sigita Urbonaitė nerimauja dėl Lietuvos anstolių rūmų
siekiamų pokyčių.
„Jie teigia, kad skolos administravimo procesas tuomet taps pigesnis. Tačiau juk negali pigiau kainuoti tai, kas yra individualizuota. Juk antstolis turės skirti laiko pokalbiui su žmogumi, skolininku: turės surinkti tam tikrus įrodymus ir argumentus, kam mažinti skolos išskaitas iš atlyginimo, o kam – ne“, – svarstė S. Urbonaitė.
Pašnekovės teigimu, skolininkams būtų daug ramiau, jei jie gautų garantiją, kad, pavyzdžiui, iš jų atlyginimo nebus išskaitoma daugiau nei penktadalis.
„Jei egzistuotų tokia garantija, aš galėčiau motyvuoti skolininkus: „Žiūrėk, net jei dirbsi už minimalų atlyginimą, tau vis tiek liks 80 proc.“ Su tokia suma Vilniuje dar gali pragyventi. Su jų siūloma tvarka, žmogus nėra garantuotas: jis eis kalbėtis su antstoliais, jie gali sumažinti išskaitas iš atlyginimo, gali ir nesumažinti. Jei nesumažina, žmogui mėnesiui lieka 150 eurų – su tiek Vilniuje jau vargiai išgyvensi“, – sakė S. Urbonaitė.
Jai taip pat nepatinka, jog pagal minėtus Lietuvos antstolių rūmų pasiūlymus, skolininkas įspraudžiamas į prašytojo rolę ir tampa priklausomas nuo antstolio „malonės“.
Beje, antstolio sprendimas gali priklausyti ir nuo kreditoriaus požiūrio. Ar norėtumėte, kad 1000 eurų skolą jums grąžintų po 100 eurų ar po 20 eurų kas mėnesį?
„Paprasčiau turėti aiškią taisyklę: „Tau tikrai nenuskaičiuos daugiau nei ... tiek ir tiek“ – tada žmogus gali paprasčiau planuoti savo gyvenimą“, – sako S.Urbonaitė, organizacijos „Caritas“ socialinė darbuotoja. Tokia tvarka, tikėtina, padėtų sumažinti šalies skolininkų skaičių.