Vilniuje P. Latuško susitiko su Lietuvos Respublikos Seimo narių delegacija, pasirengusia vykti į Baltarusiją, užsienio reikalų ministru Linu Linkevičiumi, dalyvavo Rytų Europos studijų centro surengtoje diskusijoje.
P. Latuško taip pat planuoja susitikti su šiuo metu Lietuvoje gyvenančia buvusia kandidate į Baltarusijos prezidento postą Svetlana Tichanovskaja.
– Kadangi dabar esate Lietuvoje, iš pradžių norėtųsi pasikalbėti apie šį vizitą. Kaip praėjo susitikimas su Seimo delegacija, turėjusia vykti į Baltarusiją su oficialiu vizitu?
– Teko susitikti su Lietuvos parlamento vadovo pavaduotoju, taip pat su žmonėmis, atstovaujančiais grupei, sudarytai tam, kad prisidėtų ieškant išeities iš Baltarusijoje susiklosčiusios krizinės situacijos. Įvyko susitikimas ir su Lietuvos užsienio reikalų ministru, ir su Lietuvos prezidento patarėju tarptautiniams santykiams. Pagrindinis šio susitikimo tikslas buvo informuoti apie tai, kas iš tikrųjų vyksta mūsų šalyje.
Atstovauju Koordinacinei tarybai, kurios užduotis – rasti išeitį iš pastaruoju metu Baltarusijoje susidariusios sudėtingos politinės krizės. Buvo būtina išgirsti Lietuvos, kaip kaimyninės valstybės ir Europos Sąjungos narės, nuomonę apie galimus krizės sprendimo būdus.
Šiandien tenka įžvelgti štai kokią problemą. Faktiškai Baltarusija yra šalis, turinti valdžią ir turinti visuomenę, nesutinkančią su ta valdžia ir pasisakančią už jos pakeitimą. Prie vienų šalies sienų – galingas ir mums svarbus partneris – Rusijos Federacija. Prie kitų – taip pat galingas ir svarbus partneris – Europos Sąjunga. Mums svarbu sutarti ir su Rusija, ir su ES. Tačiau suprantame, kad Baltarusijos vidaus problemas turime spręsti patys, nes tai – mūsų šalies vidaus reikalai.
Rusija, kaip partnerė, veikia išvien su valdžia. Su ja ir komunikuoja. Tačiau bendravimo kanalų su visuomene ji faktiškai neturi. Koordinacinė taryba nepretenduoja į išskirtinę vietą tame dialoge. Kita vertus, jokios kitos politinės jėgos, galinčios tiksliai ir dalykiškai pasisakyti visuomenės daugumos ir manifestuojančių žmonių vardu, šiuo metu nėra. Mes esame suinteresuoti siekti, kad komunikacija su Rusija vyktų dviem keliais.
ES yra užmezgusi santykius su visuomene. Komunikacija vyksta: mus girdi, o mes girdime Europos Sąjungos poziciją. ES pamėgino eiti ir antru keliu – užmegzti ryšį su Baltarusijos valdžia. Valdžiai tai pasirodė nepriimtina. Todėl ir šiuo atveju darbas dviem kanalais nevyksta. Tik tada, kai kanalai ims veikti pagal logiką 2 + 2 = 4, gali pavykti paleisti realaus, teisėto šios situacijos sprendimo dialogo keliu mechanizmą. Esu tuo įsitikinęs. Tai – mano tikslas, apie kurį noriu pranešti partneriams ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, ir visoje ES.
– Ar neatrodo, kad kanalas, kuriuo Rusija komunikuoja su Baltarusijos valdžia, yra veiksmingesnis nei tas, kuriuo ES komunikuoja su Baltarusijos visuomene? Pavyzdžiui, ką tik sužinojome, kad ES neketina įtraukti Aleksandro Lukašenkos į asmenų, kuriems taikomos sankcijos, sąrašą.
– Esu linkęs su jumis sutikti, bet, kita vertus, juk suprantame, kad galingiausiais visuomenės ir valstybės valdymo svertais visada disponuoja valdžia. Todėl Rusijos kanalas komunikuojant su valdžia visada bus efektyvesnis. Visuomenė neturi tiesioginių svertų, leidžiančių pakeisti situaciją, išskyrus laikantis įstatymų rengiamus protestus. Kalbant apie Europos Sąjungoje nepageidaujamų asmenų sąrašą, reikia pasakyti, kad ES, žinoma, turi teisę priimti tokius sprendimus ir numatyti, prie ko jie gali privesti.
Be abejo, reikia įvertinti realią padėtį. Reikia suprasti, kas vyko Baltarusijoje tomis dienomis ir savaitėmis, taip pat kas vyksta šiuo metu. Priimdami sprendimus partneriai turėtų į tai atsižvelgti.
– Kaip vertinate tai, ką padarė Lietuva? Ką dar ji galėtų padaryti praktiniu, o ne teoriniu lygmeniu?
– Manau, kad Lietuvos balsas svarbus ne tik kaip kaimynės, bet ir kaip ES narės, matyt, labiausiai suinteresuotos demokratiniu Baltarusijos vystymusi: pilietinės visuomenės realiu egzistavimu, politinių valdžios nušalinimo mechanizmų veikimu, jų įtvirtinimu įstatymais ir įgalinimu evoliuciniu keliu.
Manau, kad dabar labai svarbu išgirsti aiškų ES balsą: žinoti, kokią paramą Europa galėtų pasiūlyti tuo atveju, jei Baltarusijos visuomenė pasiektų savo tikslą ir demokratinės valstybės kūrimas taptų įmanomas. Neketiname bičiuliautis su Europos Sąjunga, jeigu tai reikštų priešiškumą Rusijai. Taip pat neketiname bičiuliautis su Rusija, jeigu tai reikštų priešiškumą ES. Unikali geografinė mūsų padėtis verčia galvoti apie idealų scenarijų – gerus santykius ir su Rusija, ir su Europa. Taip, tas scenarijus sunkiai realizuojamas, bet mes vis tiek apie jį galvojame. Europos Sąjunga galėtų nurodyti, kokie pranašumai laukia visuomenės, kai situacija šalyje pasikeis. Galima paminėti laisvą prekybą, žmonių judėjimą, technologinių investicijų ir kapitalo pritraukimą, konkrečių finansinių institucijų įsigalėjimą. Visa tai visuomenė įvertintų kaip ypač svarbų gestą.
Žinoma, svarbu, kad ES tęstų dialogą su Maskva, suprasdama, kokį vaidmenį Maskva vaidina ieškant išeities iš šios situacijos. Deja, duoti kokį nors receptą Europos politikams man suku. Jie patys turi viską apsvarstyti.
– Ar planuojate susitikti su Svetlana Tichanovskaja? Jei taip, ką ketinate aptarti?
– Taip, šiandien planuojamas susitikimas su Svetlana Tichanovskaja. Jis įvyks po pasisakymo JT Saugumo Taryboje (internetu). Nesu su ja pažįstamas. Mačiau tik per televizorių ir internetu. Niekada neketinau dalyvauti politikoje ir nekūriau jokių politinių partijų ar platformų. Taip jau nutiko, kad valdžia vertė mane atleisti aktorius ir teatro darbuotojus dėl to, kad jie išsakė pilietinę savo poziciją. Kai atsisakiau tai padaryti, pats buvau atleistas. Faktiškai man buvo pasakyta, kad eičiau į politiką. Kitaip sakant, buvau įstumtas į šią sritį. Ji man yra nauja, nes, nors esu diplomatas, vidaus politika niekada neužsiėmiau.
Todėl man svarbu suprasti, kad esame vieningai nusiteikę mus siejančiais klausimais, be to, galvoju, kad daugiausia dėmesio reikia skirti dviem principams.
Pirma, Baltarusijoje turi įsigalėti žmogaus teisės, kaip įstatymais ginama samprata. Turime tarti „Ne“ smurtui, sulaikymas, politinėms represijoms ir politiniams kaliniams. Turi vėl įsigalėti Konstitucija ir žmonių teisė reikšti savo požiūrį. Turi vėl įsigalėti baudžiamojo proceso kodeksas, nes dabar nekeliamos baudžiamosios bylos ir nenagrinėjami nusikaltimai bei smurtiniai veiksmai eilinių piliečių atžvilgiu.
Antra, teisinė sistema, deja, pasirodė nepajėgi objektyviai įvertinti rinkimų rezultatų. Aukščiausiasis teismas atsisakė peržiūrėti kandidatų į prezidento postą skundus ir nurodė, kad tai būtų įmanoma tik tada, jeigu rinkimų rezultatų nepripažintų Centrinė rinkimų komisija. Kadangi ji rezultatus pripažino, vadinasi, nėra jokio pagrindo ką nors nagrinėti. Tokia teisinė logika tikriausiai neturi precedento pasaulio istorijoje. Turime reikalauti teisinio įvertinimo – atsakymo į klausimą apie falsifikaciją. Visi suprantame, kad falsifikacija vyko, bet norime, kad vertinimas būtų pateiktas kaip teisinis sprendimas, o tada, kaip reikalauja Konstitucija, surengti nauji rinkimai.
Šie du reikalavimai yra esminiai, išeities iš Baltarusijoje susiklosčiusios situacijos ieškančias jėgas vienijantys principai.
– Turite diplomatinio darbo patirties. Kokios nuotaikos šiuo metu tvyro Baltarusijos užsienio reikalų ministerijoje? Kaip vertinamas A. Lukašenka, ypač po to, ką pasakė Slovakijos ir Šveicarijos pasiuntiniai?
– Valstybės vadovams, aišku, teks nuliūsti, tačiau 80 proc. ar net didesnė valstybės aparato dalis dabartinę valdžią vertina negatyviai. Jai tai girdėti bus sunku ir aš tai suprantu, bet tokia yra tiesa. Įvairūs vertinimai, net ir po pirmosios viešos mano kalbos prie teatro, kai pasisakiau prieš smurtą, o tada kreipiausi, turėdamas omenyje, kokia svarbi vidaus reikalų ministro politinė atsakomybė ir jo atsistatydinimas tam, kad būtų teisiškai įvertinti milicijos pareigūnų veiksmai, parodė, kad didžioji dauguma iš valstybės aparato, nesvarbu, ar dirbtų užsienio reikalų, ar žemės ūkio, ar ekonomikos ministerijoje, vertina tai negatyviai. Taigi, palaikančioji bazė egzistuoja tiktai popieriuje.
Valstybės aparatas yra demotyvuotas. Nei artimiausiu laiku, nei artimiausiais metais jis nesiims realizuoti jokių naujų idėjų, projektų, plėtros programų. Viskas vyks kaip per itališką streiką: visi vaizduos, kad dirba nuo devintos iki šeštos valandos ir kažkaip vykdo savo pareigas, kad jų neatleistų. Juk alga, kurią gauna valstybės aparato tarnautojai, vertinant šalies kontekste yra ganėtinai didelė. Tačiau realaus valstybės aparato palaikymo valdžia tikėtis negali.
Kalbant apie jėgos struktūrų bloką, taip pat tenka užsiminti apie tam tikrą sujudimą. Tačiau šiuo atveju žmonės su antpečiais nuogąstauja, kad jei valdžia pasikeis, jiems teks prisiimti atsakomybę, o išvažiuoti iš šalies nepavyks, nes paprasčiausiai nebus už ką. Jų finansiniai ištekliai nėra pakankami, kad būtų įmanoma įsikurti užsienyje.
Mes norime parodyti, kad nekeliame klausimo kategoriškai – nereikalaujame, kad visi, atstovaujantys jėgos struktūroms, būtų teisiami. Viską reikia vertinti pagal įstatymus. Jei buvo vykdomas smurtas ir tai užfiksuota atitinkamuose dokumentuose, gali įvykti teisminis nagrinėjimas ir teismas gali priimti sprendimą. Tačiau visiems tiems, kurių dauguma – milicijos pareigūnai, kovojantys su baudžiamaisiais, ekonominiais ir kitokiais nusikaltimais, pavojus negresia. Jiems nebus pritaikytos sankcijos. Kadangi jie – ši struktūra, aparatas – reikalingi bet kurioje valstybėje. Jie turi tai išgirsti.
Kaip tik dabar yra tas momentas, kai privalu apsispręsti dėl savo ir savo vaikų ateities. Tai būtina suprasti. Sunku įsivaizduoti valstybę Europos vidury, gyvenančią nuolatinėje jėgos struktūrų priespaudoje. Juk visi tyrėjai, gaunantys begalę pareiškimų apie įvykdytą smurtą, puikiai supranta, kad būtina kelti bylas, tačiau bylų niekas nekelia. Jie taip pat susiduria su moralinio apsisprendimo dilema, bet jos bijoti neturėtų, kadangi kiekvienas, visų pirmiausia, gali tikėtis palaikymo iš visuomenės, norinčios, kad būtų elgiamasi pagal įstatymus. Mes neraginame nuversti valdžios, neraginame kokiu nors smurtiniu keliu pakeisti šalies vadovybės kokia nors kita vadovybe. Kalbame apie tai, kad kiekvienas turi ryžtis moraliniam apsisprendimui, neprieštaraujančiam įstatymams.
– Neseniai A. Lukašenka pažėrė kritikos jūsų adresu. Ar, atsižvelgdamas į tai, nesibaiminate, kad nebūsite įleistas į Baltarusiją?
– Na, jis sakė, kad elgiasi su manimi kaip tėvas, bet aš noriu pasakyti, kad mano tėvas (deja, prieš kelis metus miręs) išmokė mane laikytis moralės principų. Kaip tik jais vadovaudamasis ir priėmiau atitinkamą sprendimą. Negaliu peržengti tos ribos, apie kurią buvo kalbėta. Kaip tik aš per raudonąją liniją nežengiau.
Aš apsisprendžiau: negaliu susitaikyti su tuo, kad tūkstančiai žmonių Minsko gatvėse yra sulaikomi, kad tūkstančiai žmonių tampa smurto, žvėriškumo, faktiškai kankinimų aukomis. Negaliu susitaikyti su tuo, kad komisijos nariai masiškai falsifikuoja protokolus. Kad eiliniai mokytojai, dirbantys savo darbą, mūsų mylimi ir gerbiami, faktiškai mus sutvėrę žmonės, dalyvauja falsifikacijos procese. Jiems juk taip pat buvo nelengva apsispręsti. Kodėl tuos žmones privertė? Štai su kuo aš negaliu susitaikyti. Žvelgdamas ne į mokytojus, bet į valdžią, privertusią juos užsiimti apgaule, suprantate?
Visuotinai vykdomas spaudimas, dėl kurio ir tyrėjai, ir milicininkai, ir prokuratūra, ir rinkimų komisijose dirbantys mokytojai, ir vykdomosios valdžios organams atstovaujantys asmenys verčiami apgaudinėti visuomenę. Kalbėti šiuo atveju reikia ne apie tiesioginę atsakomybę, o apie moralinį apsisprendimą. Šiuo požiūriu aš apsisprendžiau. Ar bijau persekiojimo? Žinoma, persekiojimo, aš bijau. Man buvo ne kartą grasinta asmeniškai. Dabar taip pat buvo pasakyta, kad teks atsakyti pagal baudžiamąjį kodeksą. Už ką atsakyti? Už tai, kad išsakiau savo, kaip piliečio, požiūrį? Vadinasi, pažeidžiau įstatymus? Jokiu būdu. Pažeidžiau Konstituciją? Nė karto. Aš, kaip teisininkas, tai žinau. Todėl nenoriu būti politiniu emigrantu. Nors, tarkim, vicepremjeras dabar kalba apie tai, kad pabėgau į užsienį, niekur aš nepabėgau. Noriu gyventi savo šalyje, didžiuotis tuo, kad esu nepriklausomos Baltarusijos pilietis. Esu pasirengęs nuo šiandien gyventi Baltarusijoje, kadangi ten, o ne Europos Sąjungoje, yra mano vieta.
– Ar neįvyko susiskaidymo Koordinacinėje taryboje, kurį būtų galima sieti su Marijos Kolesnikovos pareiškimu apie partijos „Kartu“ įkūrimą?
– Na, žinote, tai vienas iš vystymosi, augimo etapų. Dar kartą pasakysiu, kad Koordinacinė taryba nesiekia politinių tikslų, susijusių su valdžios pakeitimu arba užėmimu. Koordinacinės tarybos, kaip visuomeninio judėjimo ir pilietinės platformos, tikslas – sukurti permainoms palankią teisinę bazę. Tik tada, kai vėl įsigalės Konstitucija, rinkimų įstatymai, baudžiamasis kodeksas, ims veikti visos įstatymų normos, kurios dabar pristabdytos, neveikia. Tik tada iškils veikėjai, politinės partijos, lyderiai, kurie ir sieks valdžios. Nebūtinai juo tapsiu aš.
Tiems, kurie tvirtina, kad veržiuosi į valdžią, galiu atsakyti, kad dėl manęs ji gali priklausyti bet kuriam mūsų šalies piliečiui. Aš neturiu tokių ambicijų ar tikslų. Bet reikalingas dalyvavimas tikrame, sąžiningame konkurenciniame rinkimų procese. Laimėjusi politinė partija turi įgyvendinti savus tikslus – savarankiškai arba koalicijoje. Štai kodėl toks etapas yra galimas, nors mes, žinoma, norėtume, kad pirmiausia būtų siekiama sustiprinti Koordinacinę tarybą, juolab kad valdžia daro viską, kad ją sunaikintų. Net įvairiais žiniasklaidos kanalais, įskaitant ir mums reikšmingus partnerius Vakaruose, pranešinėjama, kad Koordinacinė taryba – tai marginalai, kad joje nieko nebeliko, tačiau nė žodžiu neužsimenama apie tai, kad iki Koordinacinės tarybos įsteigimo specialiosios tarnybos darė didžiulį spaudimą man asmeniškai (galiu pateikti begalę pavyzdžių, papasakoti apie metodus, siūlymus išvykti iš šalies, raginimus nesijungti prie Koordinacinės tarybos). Šitai patyrė daugelis asmenų. Dabar iškelta baudžiamoji byla dėl tarybos įkūrimo, buvo iškviestas visas prezidiumas, keli (t. y. trys) asmenys yra suimti, o vienam nariui – žinomai tarpininkei ir teisininkei Lilijai Vlasovai – iškelta baudžiamoji byla, kurios pagrindas – fiktyvūs kaltinimai dėl finansinių pažeidimų. Valdžia, kaip matyti, daro viską, kad tarybą sunaikintų, bet vis tiek keliamas klausimas – kur dingo Koordinacinės tarybos nariai? O kur gi jiems būti? Kas gali eiti taip toli ir rizikuoti savo gyvybe, sveikata arba artimųjų gerove?