- Pone Pavilioni, kada gimė šis Jūsų sprendimas?
- Na, prieš pačius Naujus metus, kai išgirdau premjerės Ingridos Šimonytės gražius žodžius apie mano ir įdirbį, ir patirtį, ir tai, kad aš ilgą laiką dirbau šitoj bendruomenėj, ir kad mano sprendimas bus šios bendruomenės labui, o ne savo kažkokiam asmeniniam tikslui.
Vertybės, kurias ši bendruomenė puoselėja, man yra svarbesnės nei kažkokios kėdės, ir jeigu mano atsitraukimas padės tų tikslų pasiekti, tai tas bus geriau visiems.
Autokratinės Vyriausybės džiaugtųsi, jeigu mes, bandydami čia tą laisvę įgyvendinti susiskaldytume, o mes turime susivienyti, ką aš ir bandau pasakyti.
Toliau dirbsiu kaip šios partijos (konservatorių – aut. past.) tarptautinis sekretorius, bandydamas politiniu lygiu tą vienybę sustiprinti.
Darau tai, nes nuoširdžiai gerbiu Ingridą Šimonytę už jos pastangas, padaryti tą pokytį tiek Lietuvos vidaus, tiek užsienio politikoje. Tas pokytis ilgą laiką nebuvo daromas, galima sakyti, buvo tam tikra stagnacija.
Reitingams (partijos – aut. past.) tas irgi padėjo, bet tenka priimti kartais nepopuliarius sprendimus tam, kad susikurtum tą ateitį.
- Pone Pavilioni, Jūs savo žingsnį laikote pralaimėjimu ar pergale?
- Na, žiūrint, kaip vertinsi. Jeigu tu vertinsi viską iš asmeninės prizmės, ko paprastai nemėgstu vertinti, tai galbūt ir pralaimėjimas, momentinis.
Tačiau jeigu viską vertinti iš tikslų, kuriuos mes kaip bendruomenė esame išsikėlę, gavus patikinimus, kad mes tų tikslų siekiame, ir jeigu mums pavyks pakeisti, galų gale – bent apginti tą demokratinį pokytį Baltarusijoje, taip pat ir įvedamomis sankcijomis, ir jeigu mums pavyks užtikrinti paramą mūsų posūkiui nuo Kinijos prižiūrimo 17+1 formato į bendravimą su technologiškai galingiausiomis, demokratiškomis ir laisvomis Ramiojo ir Indijos vandenynų valstybėmis, kartu su Amerika, mes užsitikrinsime sau kartu tikrai saugią, stabilią ir laisvą ateitį.
Bet tai yra labai sunkus darbas, todėl aš savo pareiškime pabrėžiau įgyvendinimo svarbą. Idėjos tikrai labai svarbios buvo iškeltos koalicijos (valdančiosios koalicijos Seime – aut. past.) programoje, tačiau 90 proc. jų sėkmės priklauso nuo efektyvaus ir darnaus įgyvendinimo ir vienybės, kurią mes dar privalom užtikrinti.
Ir aš, kaip šios partijos tarptautinis sekretorius, darysiu viską, kad tai įvyktų.
- Jūs paminėjote savo kalboje, kad buvote patikintas, jog bus tų vertybių laikomasi ir kad jos bus tęsiamos. Jūs gavote iš partijos vadovybės kažkokį patikinimą ar panašiai, kad Jūsų tos programinės nuostatos bus tiesiog konservatorių darbotvarkėje, ir būtent šitos Vyriausybės?
- Per tą mėnesį aš turėjau labai daug kontaktų su įvairiais partijos lyderiais, na, ir šiaip turiu bent trijų dešimtmečių patirtį bendraujant su šia bendruomene, būnant jos dalimi, na ir galiu pasakyti – nėra kitos bendruomenės Lietuvoje, kuri užsienio politikoje iš tikrųjų būtų padariusi didesnį poveikį Lietuvai, regionui.
Ir aš tikiu šai bendruomene. Mano galutinis apsisprendimas po tam tikrų, galbūt, taktinių nesutarimų buvo būtent paremtas tuo giliu įsitikinimu, kad tik su šita bendruomene aš galiu tą pokytį įtvirtinti.
Tačiau mes turime padaryti viską, kad ir kitos politinės bendruomenės mumis patikėtų, o tai reiškia, kad mes turime girdėti kritiką, mes turime dalyvauti diskusijose, atvira širdim. Mes turime veikti, užtikrinant, kad mūsų tikslai būtų įgyvendinami, nes tik iškelti juos yra gana paprasta.
- Kieno žodis buvo lemiamas Jūsų apsisprendimui – ponios Šimonytės ar galbūt pono Gabrieliaus Landsbergio? O gal buvo koks trečias dar asmuo?
- Visuomet tikėjau, nuoširdžiai tikėjau Ingrida. Kartais net sunku suvokti, kokius iššūkius šis žmogus ant savo pečių priima, ir padėsiu šiam žmogui, kaip padėjau visais gyvenimo etapais, tą spaudimą atlaikyti.
- O kaip Jūsų santykiai tolesni bus su partijos pirmininku, ypač po tokio emocingo ir, kaip čia švelniau pasakyti, viešai nuskambėjusio susikirtimo su ponu Gabrieliumi? Kaip Jūs įsivaizduojate toliau Jūsų bendradarbiavimą su partijos pirmininku? Ar Jūs atsitrauksite nuo partijos reikalų ir dirbsite, kaip pats sakote, politinėje partinėje užsienio politikoje?
- Na, vien tai, kad dirbsiu politinėje partinėje politikoje, turėdamas partijos tarptautinio sekretoriaus įgaliojimus, tai rodo, kad dirbsiu visos bendruomenės vardu.
- Jūs jaučiate šiandien dienai pono Gabrieliaus palaikymą? Esate iš jo gavęs patikinimą, kad bendradarbiavimas ir darbas kartu toliau yra įmanomas?
- Aš per tuos dešimtmečius, dirbdamas diplomatijoje, išmokau vieną paprastą taisyklę – užsienio politikoje neturi būti asmeniškumų. Visi mes esame tiktai dulkės kelyje į kažkokius tai tikslus, ir mūsų sėkmė priklauso nuo to, kaip mes sugebėsime atsisakyti tų asmeniškumų ir kartu pasiekti tų bendrų tikslų, dėl kurių įsipareigojome savo rinkėjams, dėl kurių laimėjome rinkimus.
- Ar teisingai suprantu, kad Jums įvykdžius partijos ultimatumą ir atsistatydinus ir URK pirmininko pareigų, visos kitos Jūsų pareigos tiek partijoje, tiek Seime Jums lieka?
- Aš atsakyčiau filosofiškiau. Tikrai ne postai yra svarbiausia. Politikas vertinamas pagal savo galimybę daryti poveikį.
Pone Pavilioni, aš dar kartą perklausiu – ar ir daugiau nuostolių politiškai Jums reikia įvykdyti, ar jau šitos vienos aukos, to posto, partijai užteks ant laužo?
Nevadinčiau to auka, vadinčiau tai bendru sprendimu vardan bendrų tikslų kuris dabar priimamas. Jeigu dabartinei komandai bus paprasčiau dirbt, aš turiu gerbti šį norą, tačiau visi esame tų pačių tikslų vienijami, ir kad ir kokiose pozicijose būtume, mes tikrai sugebėsime tuos tikslus pasiekti.
Nes tikrai ne postai yra svarbiausia, o poveikis, galimybė padaryt tą įtaką.
- Atsakykite trumpai, ar gavote patikinimą iš partijos vadovybės ar iš premjerės, kad Baltarusijos trąšų tranzito klausimas bus išspręstas, ir jeigu taip – tai kada ir kaip?
- Aš esu įsitikinęs, kad premjerės Ingridos Šimonytės lyderystė ir vadovavimo dėka šis tranzitas tkrai bus sustabdytas, ir tos “valstybės valstybėje”, kurios sugebėjo įvairiais būdais apeiti sankcijas, na, jų dienos yra suskaičiuotos. <…> Užaugo nauja karta, kuri nori veikti pilietiškai, kaip valstybė, kuri nori veikti ir išlaikyti demokratiją kartu su tokiom šalim kaip JAV, ir tam kad išlikti, mes turime žaisti pagal šiai bendruomenei , laisvai bendruomenei, priimtinas bendras taisykles.
Postai yra laikini dalykai, politika yra maratonas, ir mes tame maratone turime išlikti vieningi, ir aš tikiu, kad su šita komanda mes per artimiausius metus tą ir padarysime.
- Ar nebijote, kad Jūsų atvejis partijoje gali atbaidyti arba sumažinti kitų kolegų kartais matomus ir išsakomus pastebėjimus, pastabas, užkirstų diskusijų galimybę esant skirtingoms nuomonėms? Ar nebijote, kad matydami, kokį spaudmą patyrėte pats iš partijos vadovų ir kaip vėliau priėmėte spaudimą, kuris, vargu, ar galima vadinti Jūsų pergale, partijoje atsiras daugiau paklusnumo nei demokratijos?
- Galbūt mano šis atsitraukimas, kuris yra gal daugiau moralinis, aš pabrėžiu, kad man būtų negarbinga neklausyti šios partijos sprendimo. Aš tikiuosi, kad tas mano sprendimas kaip tik prisidės prie tos atmosferos sukūrimo. Nes aš neatsisakau savo vertybių. Aš atsisakau posto. Ir galbūt šis žingsnis ilgainiui sustiprins šią bendruomenę, kaip laisvų žmonių bendruomenę, kurioje, pritarčiau jums, reikai nebijoti kitų žmonių nuomonių, reikia gerbti kitų žmonių orumą. Aš mnau, kad tos jėgos šioje bendruoemnėje yra dar labai daug, ir aš tikiuosi, kad ateityje žmonių, nebijančių ginti savo nuomonę, turėsime joje daugiau.