J. Janonis (1896–1917) gimė Biržų rajone, buvo evangelikas reformatas, Pirmojo pasaulinio karo metais, kaip ir daug žmonių tuo metu, evakavosi į Rusiją, dirbo spaudoje. Jo istorija, pasak filosofės Nerijos Putinaitės, yra akivaizdus pavyzdys, kaip nepriklausomai nei nuo asmens, nei nuo jo šeimos valios buvo perkuriamos ir sovietiniams poreikiams pritaikomos žmonių biografijos.
„Sovietinei ideologijai buvo labai svarbu parodyti, kad Lietuvoje apie 1917–1918 metus buvo revoliucionierių, ir kad kaip ir Rusijoje kilo revoliucinis sąjūdis, tik jis, žinoma, buvo nuslopintas. J. Janonis buvo išsirinktas, kaip revoliucinė figūra ir taip formuota jo biografija“, – sakė N. Putinaitė.
Pasak filosofės, J. Janonio atveju sąmoningai buvo formuojama jo, kaip brendusio marksisto, tapusio bolševiku, proletarinio poeto biografija.
„Biografijos ir įvaizdžio formavimą labai stipriai paveikė filmas „Julius Janonis“ (režisieriai – Balys Bratkauskas ir Vytautas Dabašinskas), kuriame jis buvo parodytas, kaip žmogus, kuris buvo artimas Angariečiui, Kapsukui, matęs Leniną, toks – proletarinis kovotojas“, – pasakojo N. Putinaitė.
Dalis biografinių faktų buvo parinkti tam, kad patvirtintų mitą, dalis – galimai sukurti. Pasak filosofės, J. Janonis buvo vaizduojamas kaip ateistas, nors yra daugybė liudijimų, kad jis dar 1916 metais buvo giliai tikintis.
„Yra sakoma, kad jis buvo marksistas, nors žiūrint, ką jis iš Karlo Markso interpretavo, tai yra matyti, kad jam labiausiai rūpėjo, kaip K. Marksas žiūrėjo į tautas ir tautų santykius. Jis buvo maironistas, vėlyvas tautinis romantikas. Jo labai jautrūs eilėraščiai apie gimtinę, gamtą yra labai romantiški ir jam labai rūpėjo tautų klausimas“, – aiškino N. Putinaitė.
Filosofei nekelia abejonių, kad būdamas jautrus jis nuoširdžiai išgyveno dėl žmonių skurdo, kurio matė tiek Lietuvoje, tiek Rusijoje.
„Buvo nemažai žmonių, kurie buvo nuoširdūs socialdemokratai, nes jiems labai rūpėjo žmonių vargingumas“, – sakė N. Putinaitė.
Paralelės su V. Majakovskiu
Nors, pasak filosofės, ir nebūtų visiškai teisinga jo lyginti su rusų poetu, dramaturgu Vladimiru Majakovskiu, kuris iš tiesų tikėjo „naujuoju žmogumi“ ir kūrė apie jį eiles, bet ir jis po to labai ryškiai nusivylė bolševizmu.
„Iki šiol svarstoma, ar jis nusižudė, ar jį nužudė, bet iš tiesų iš nevilties dėl bolševizmo jis galėjo nusižudyti. J. Janonis mirė anksčiau negu įvyko Spalio revoliucija. Jeigu jis būtų išgyvenęs ilgiau, dar klausimas, koks jo būtų santykis su bolševizmu“, – kalbėjo N. Putinaitė.
Filosofė J. Janonį charakterizavo kaip idealistą, labai jautrų žmogų. Tą esą atspindi ir jo kurtos eilės. „Nemažai tokių prieš revoliuciją idealistais buvusių žmonių, entuziastingų, praprususių vidurinės klasės darbininkų, po revoliucijos nusivylė realybe ir buvo jos sutrypti“, – sakė N. Putinaitė.
Su biografija darė, ką norėjo
Sovietai, pasak filosofės, su J. Janonio biografija darė, kas jiems buvo patogu – atrinko faktus, kurie jiems tiko, ištrynė tuos, kurie netiko, atrinko tas eiles, kurios tiko, ir nutylėjo kitas.
Tokių biografijos formavimo atvejų, pasak filosofės, buvo ne vienas. N. Putinaitė prisiminė ir Marytės Melnikaitės istoriją, kuri, pasak jos, buvo gana proziška, o padaryta herojiška, kaip lietuvių kovos simbolis prieš vokiečius karo metais.
„Modelis buvo labai panašus – sukurtas filmas, kuriame atskleista visa mitologija, ir tokiu būdu išgalvotas pasakojimas tampa realesnis už realią biografiją“, – sakė N. Putinaitė.
Tų žmonių artimieji, pasak filosofės, padėjo mitui įsitvirtinti. N. Putinaitė papasakojo, kad, pavyzdžiui, M. Melnikaitės atveju po mokinių ekskursijos jos tėvai pasakodavo tą pačią istoriją. Taip pat ir J. Janonį pažinoję žmonės perpasakodavo ideologinę istorijos versiją.
„Užfiksuota atvejų, kad klausia: kodėl jūs taip darote? „Kaip kitaip?“, – atsako, ir pasakojo jau tą sukurtą istoriją. Būtų labai įdomu, jeigu kas ryžtųsi parašyti tikrąją J. Janonio biografiją, nors jau yra labai daug laiko praėję ir labai sunku ką nors rasti“, – sakė N. Putinaitė.
Panaudotos ir išgalvotos istorijos
Pasak filosofės, kadangi trūko realių istorijų lietuviškam revoliuciniam mitui įtvirtinti, tam pasitarnavo ir išgalvoti pasakojimai, pavyzdžiui, apie kalvį Ignotą. Po to, kai buvo parašytas Aleksandro Gudaičio–Guzevičiaus romanas „Kalvio Ignoto teisybė“, ne už ilgo pasirodė ir filmas apie kalvį Ignotą, kuris kovoja kaip bolševikas ir ima valdžią Vilniuje.
„Kalvis Ignotas buvo pateikiama beveik kaip istorinė asmenybė, ir jo gimtinė – kaip istorinė gimtinė. Buvo rengiami moksleiviams maršrutai kalvio Ignoto takais. Kalvis Ignotas turėjo prototipą, tačiau vis tiek tai nebuvo joks biografinis romanas, filmas“, – pasakojo N. Putinaitė.
Palanki biografija mitui formuoti
J. Janonio biografija, pasak filosofės, buvo palanki mitui formuoti – jis mirė anksti, buvo idėjinis žmogus, niekur nėra užfiksuota, kad jis būtų nusivylęs komunizmu. Dar vienas palankus aspektas buvo religinis.
„Jeigu jis būtų buvęs tikintis katalikas, tai lietuviai jį atpažintų vienaip, bet kaip reformato, jo, kaip tikinčio žmogaus, neatpažįsta iš jo poezijos. Nes yra kitoks kultūrinis santykis su Dievu. Reformatai kultūriškai yra didesni individualistai“, – sakė N. Putinaitė.
Tad ir J. Janonio individualizmą, stebėtojišką poziciją, kalbėjimą apie laisvę filosofė siejo su protestantiška individualistine laikysena, kuri Lietuvoje yra kultūriškai sunkiai atpažįstama, o ne su bolševikine laikysena, kaip buvo bandoma įteigti sovietmečiu.
„Man atrodo, kad J. Janonis, jei būtų ilgiau gyvenęs, sugrįžęs į Lietuvą, tikriausiai, būtų buvęs koks nors Kazio Griniaus šalininkas, būtų įsijungęs į visuomeninę veiklą, nes visuomeniški dalykai jam rūpėjo“, – svarstė N. Putinaitė.
Pasak filosofės, sovietiniai ideologai ieškojo tokių jaunų idealistų biografijų, kurios buvo naudojamos realybėje vykusiam terorui pridengti. J. Janonio mitas, kaip ir daugelis kitų, pradėtas konstruoti tik po Antrojo pasaulinio karo, tai yra praėjus beveik trisdešimtmečiui po jo mirties. Tas irgi buvo patogu, nors, kaip pastebėjo filosofė, būta atvejų, kai mitai buvo pradėti kurti vos žmogui mirus. Toks buvo viešai apie savo pasitraukimą iš tikėjimo pareiškusio superintendento Adomo Šerno atvejis.
J. Janonio biografijos mitas nėra išsklaidytas iki šių dienų. „Tai susiję su tuo, kad Lietuvoje yra mažai žmonių, kurie tyrinėja asmenybes, nes jeigu būtų daug tyrinėtojų, tai kas nors būtų paėmęs J. Janonio biografiją. Manau, būtų labai įdomu paimti viską, ką jis spausdino, ir pamėginti identifikuoti ir visai naujai pažiūrėti. Čia jau reikia reabilituoti asmenybę nuo sovietizmo, kuris jam buvo primestas“, – sakė N. Putinaitė.
