Tokios pozicijos laikosi buvęs Lenkijos gynybos ministras Januszas Onyszkiewiczius, kuris šiuo metu eina Euroatlantinės asociacijos vykdomosios tarybos pirmininko pareigas.
- Esate rašęs, kad nepasiekusi savo tikslų santykiuose su Vakarais bei nesugebėjusi primesti savų taisyklių Rusija pasuko atskiros civilizacijos formavimo keliu. Tai tarsi šalis, kuri panoro tapti civilizacija. Jūsų teigimu, Ukraina yra esminė šio koncepto dalis, nes per simbolizuoja valstybingumo ir stačiatikybės lopšį bei yra tiesiog per didelė, kad būtų palikta ramybėje. Todėl Ukraina tampa V. Putino vizijų išsipildymo centru. O kas gali nutikti blogiausio, jeigu V. Putinui Ukrainoje pavyks?
- Prognozuoti visuomet sunku. Blogiausias scenarijus būtų toks: ukrainiečiai taip pavargsta ir išsigąsta, kad paprasčiausiai atsisako idėjos orientuotis į Europą, atsisako europietiškos integracijos bei nusprendžia mestis į rusiškas struktūras. Tai tikriausiai blogiausias scenarijus. Tai reikštų, kad mes Lenkijoje šalimais turėtume ne draugišką ir į Vakarus orientuotą šalį, bet tarsi Rusijos tęsinį, kažką panašaus į Baltarusiją. Juk nominaliai pagal Konstituciją Baltarusija turėtų būti neutrali šalis, bet iš tiesų ji tokia nėra, nes yra sudariusi karinį aljansą su Rusija. Būtent todėl tai taip svarbu mums: tai ne istorijos reikalai, ne emocijos, tai mūsų saugumo interesai. Mūsų interesas, kad V. Putinui nepasisektų įgyvendinti savo plano.
- Tačiau sutikite: Rusijai iš dalies jau nepasisekė, nes jai prireikė imtis karinės galios. Taip, Rusija išties turi daugiau ryžto naudoti karinę galią, bet jos minkštoji galia lygi nuliui, niekas nenori suartėti su Rusija taikiu būdu. Kultūriškai artimos jai šalys viena po kitos nugravitavo į Vakarus: Bulgarija – NATO ir Europos Sąjungos narė, Moldova irgi juda Europos pusėn, Ukraina net skilo dėl europinės idėjos.
- Rusai ir patys supranta, kad Rusijos minkštoji galia ribota. Aplinkiniam pasauliui Rusija gali pasiūlyti tik neliberalios demokratijos modelis. Tai yra politinę struktūrą, kurioje rengiami rinkimai, tačiau jų rezultatai nulemti iš anksto. Pagal tokį modelį, visa demokratinė sistema suniekinama iki paprasto rinkimų proceso, tai nėra liberalioji, tai neliberalioji demokratija. Tačiau kai kurioms šalims ir kai kurių šalių vadovams šis modelis patrauklus. Tie vadovai paprastai autokratai. Šitai galime stebėti Kinijoje, Centrinėje Azijoje, daugybėje kitų šalių. Bet daugeliui tai nėra patrauklus modelis. Kadangi Rusijos minkštoji galia silpna, jis naudoja karinę galią, energetiką ir propagandą.
- Tai, kad Ukraina gali skilti pagal civilizacinę-kultūrinę liniją, savo tekstuose apie civilizacijų konfliktus rašė dar Samuelis Huntingtonas, kuris brėžė ribą tarp Vakarų ir slavų stačiatikių kultūrų. Tai buvo dar 1993 m. Kodėl, jūsų nuomone, nebuvo pasiruošta tokiam scenarijui?
- Nors S. Huntingtonas galbūt teisus dėl civilizacijų konflikto tarp vakarietiškos ir islamiškos civilizacijos, tačiau aš nemanau, kad toks pat konfliktas egzistuoja tarp lotyniškosios europietiškos civilizacijos ir stačiatikiškos europietiškos civilizacijos. Juk Europos Sąjungoje esama šalių, kur dauguma gyventojų yra stačiatikiai: tai Rumunija, Graikija, Kipras, Bulgarija. Ir niekas nemano, kad Europos Sąjungos viduje yra kažkoks civilizacinis konfliktas. Tikrai nemanau, kad yra koks nors susidūrimas tarp stačiatikiškos ir vakarietiškos civilizacijos. Tai konfliktas tarp Vakarų civilizacijos ir V. Putino civilizacinės vizijos. Šis konfliktas prasidėjo V. Putino iniciatyva, jis neištiko savaime.
- Jūsų požiūriu, V. Putinas ir valdantysis Rusijos elitas turi kažkokią savotišką rusiškosios civilizacijos viziją?
- Taip, mano nuomone, V. Putinas mąsto (arba bent apsimeta mąstantis), kad Rusija reprezentuoja visiškai atskirą civilizaciją, kurią reikia ne tik saugoti, bet ir skleisti, platinti. Tai tokia euroazijietiška civilizacija, kuri esą skiriasi vakarietiškos. Šitoks mąstymas yra fundamentaliai skirtingas nuo vyravusio Rusijoje, kai valdė Borisas Jelcinas arba net Michailas Gorbačiovas. Jie manė, kad Rusija yra europietiška šalis.
Valdant V. Putinui Rusija tarsi deklaruoja, kad nepriklauso Europos valstybių galaktikai, esą ji sudaro atskirą žvaigždyną, kuris pritrauks kitas šalis. Bet, nelaimei, tai, ką Rusija siūlo, yra ne tiek civilizacijos modelis, kiek juodoji skylė, į kuri patekęs jau niekas neišsivaduos.
Laimei, V. Putino Rusija yra ne vienintelė Rusija. Rusijoje visuomet buvo žmonių, mąstančių kitaip, tikiuosi, kad vieną dieną jie įsivyraus. Norint tai pasiekti, reikia sustabdyti V. Putino siekius atkurti imperiją jėga ir įtraukti į savo orbitą kitas valstybes. Todėl tai, kas vyksta Ukrainoje, labai svarbu. V. Putinas gali būti sustabdytas tik Ukrainoje ir tik ukrainiečių rankomis, tačiau jiems reikia padėti.
- Jeigu V. Putinas nebus sustabdytas Ukrainoje, kur jis eis toliau, jūsų požiūriu?
- Kitos šalys-taikiniai, tai Moldova, taip pat Estija, Latvija. Nemanau, kad V. Putinas nori jas sugrąžinti į Rusijos orbitą, bet manau, kad jis norėtų taip jas prispausti, kad susidūrusios su tokia grėsme šios šalys taptų silpniausiomis NATO ir Europos Sąjungos grandimis, kad atstovautų Rusijos požiūriui ir būtų Trojos arkliai.
- Žvelgiant istoriškai: Vakarai visuomet norėjo įtraukti Rusiją į partnerystę. Pavyzdžiui, Zbigniewas Brzezinskis kalbėjo apie platesnius Vakarus su Rusija. Kada ir kodėl tai žlugo? Juk iš pirmo žvilgsnio Rusijai tai turėjo būti naudinga.
- Pati idėja nebuvo bloga. Šitoks pasiūlymas Rusijai buvo pateiktas labai aiškiai: Europos Sąjunga buvo net pasirengusi kartu su Rusija kurti bendrą ekonominę erdvę. Bet bėda ta, kad Rusija norėjo turėti veto teisę NATO ir Europos Sąjungos viduje. Tačiau niekas nebuvo pasirengęs tam pritarti.
Aš manau, kad Rusija turėjo ambiciją per šią partnerystę su NATO ir Europos Sąjungą pašokti iki prarastos supergalybės statuso. Kitokiais būdais Rusija nesugebėjo to pasiekti.
Kitais žodžiais, Rusija norėjo susigrąžinti tarptautinį statusą, kokį turėjo Šaltojo karo metu. Tačiau akivaizdu, kad niekas nepritarė tokiam jos statusui, ypač aukojant Europos Sąjungos ir NATO interesus.
- Bet kur problema? Rusija vis tiek galėjo naudotis ištiesta Vakarų ranka?
- Rusija norėjo būti partnere rusišku būdu. Tai reiškia, kad Rusijos požiūris turi būti privalomai priimtas ir svarstomas kitų šalių. Rusija visada mąsto nulinės sumos žaidimo kategorijomis, ji nebuvo pasirengusi pripažinti, kad esama ir abipusio laimėjimo situacijų.
Maskva mąsto apie Rusijos saugumo politiką galių balanso kategorijomis. Ji nenori skaidrumo, bendradarbiavimo, abipusės priklausomybės, ji nori pasaulio, kuriame didžiosios galios kalbasi tarpusavyje ir lemia mažųjų likimus. Rusijos požiūriu, Rusija yra per didelė kalbėtis tiesiai su mažomis šalimis kaip Lietuvą ar Lenkija. Rusija nori kalbėtis su JAV, Vokietija, Prancūzija ir Didžiąją Britanija, tikėdamasi susitarti dėl mažųjų partnerių savose orbitose. Tačiau šiais laikais tai nepriimtina.
- Kaip jūs vertinate antrąjį Minsko susitarimą dėl paliaubų Ukrainoje? Lietuvoje jis buvo įvertintas kaip kažkas blogiau už Miuncheną.
- Nemanau, kad tai buvo Miuncheno pakartojimas, mat Miunchene buvo tariamasi tarp Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos ir Italijos. Kai susitarimas buvo pasiektas, jis buvo paprasčiausiai pristatytas Čekoslovakijos prezidentui, esą jis turi visa tai nekvestionuodamas priimti. Esant dideliam spaudimui jis taip ir padarė.
Minske to nebuvo: iš vienos pusės derėjosi V. Putinas, iš kitos – Francois Hollande'as, Angela Merkel ir Petro Porošenka. Taigi skirtumas akivaizdus.
Galiausiai Minske buvo ir vienas geras dalykas: nebuvo deklaracijų dėl fundamentalų politinės sistemos pasikeitimų ir geopolitinės Ukrainos orientacijos.
Problema ta, kad antrasis Minsko susitarimas įteisino naują teritorinę situaciją tarp dviejų pusių. Tai reiškia, kad Rusijos remiami separatistai įgijo daugiau teritorijos. Vadinasi, po kitos agresijos bangos turėsime trečiąjį Minską ir įteisinsime naujas linijas? Taip sukuriama aplinka, kurioje agresijai nėra pabaigos.
- Kodėl, jūsų nuomone, britai pastaruoju metu pradėjo garsiai akcentuoti Rusijos grėsmę NATO priklausančioms Baltijos šalims?
- Britai visuomet pasižymėjo blaiviu požiūriu ir į tą pačią Sovietų Sąjungą. Galų gale, tai Winstonas Churchillis desperatiškai bandė kovoti prieš Josifą Staliną Jaltoje ir, kiek galėjo, Potsdame. Tai Franklinas Rooseveltas buvo idealistas, kuris tikėjo gera J. Stalino valia. Britai visuomet didesni realistai ir mąsto blaiviau.
- Palyginus su kuo? Su amerikiečiais?
- Dabartiniame kontekste britai mąsto realistiškiau nei vokiečiai. Vokietija šiuo metu labai susiskaldžiusi. Akivaizdu, kad ši šalis vis dar jaučia traumos padarinius dėl istorinio santykių su Rusija palikimo.
Tai neleidžia Vokietijai užimti ryžtingos ir griežtos pozicijos. Be to, aš manau, kad A. Merkel nenori užverti visų komunikacijos kanalų su V. Putinu. Todėl ji kalba ne taip tiesiai ir ryžtingai kaip britai.
- Kaip vertinate JAV prezidento Baracko Obamos laikyseną šiame konflikte? Jis labai kritikuojamas, kad nepatvirtina letalinės ginkluotės tiekimo Ukrainai.
- Aš manau, kad amerikiečiai nori išvengti situacijos, kurioje Rusija turės visas galimybes karą Ukrainoje pavaizduoti kaip karą su JAV patikėtine. Tai, manau, pagrindinė priežastis, kodėl JAV labiau nori matyti europiečių lyderystę Ukrainoje. Panašiai amerikiečiai elgėsi Libijoje. Galų gale, karo Ukrainoje casus belli buvo europietiškos jos aspiracijos.