Jei taip – kokiu būdu Aljansas įvertina grėsmę? Nejau pagaliau patikėta apie Rusijos grėsmę kalbėjusiais lietuviais, latviais ir estais?
Baltijos šalys dar nuo 2008 metais vykusio Gruzijos ir Rusijos karo perspėjo savo sąjungininkus Vakaruose, kad karinę galią stiprinanti Rusija kelia grėsmę net ir NATO šalims.
Bet perkrauti santykius su Kremliumi panorę Vakarai į tokius perspėjimus iš pradžių nereagavo. Esą nebuvo pagrindo.
Taip pat iš esmės ignoruoti liko ir Rusijos pajėgų modernizavimo procesai bei karinės pratybos “Zapad”, kurių metu mokytasi greitai permesti didelį skaičių karių, technikos ir okupuoti Baltijos šalis. NATO šias pratybas stebėjo pasyviai. Tad kas pasikeitė?
NATO vėl ruošiasi karui su ivanais
Akivaizdu, kad Rusijos vaidmuo karo veiksmuose Ukrainoje, ypač žaibiška Krymo okupacija daug kam atvėrė akis ir NATO pagaliau reagavo į įbaugintų Baltijos šalių prašymus padėti: sustiprinta Oro policijos misija, permestos rotacinės JAV karių pajėgos, nuolat rengiamos pratybos, į kurias permetama naujausia ir itin galinga technika bei ginkluotė.
Neslepiama, kad jei anksčiau Baltijos šalyse pratybų metu buvo ruošiamasi taikos palaikymo operacijoms, tai pastaruoju metu NATO grįžo prie savo ištakų – mokomasi atremti konvencines priešininko pajėgas.
Amerikiečių kariai sykį per pratybas yra prasitarę, kad po kelių dešimtmečių pertraukos šaudyklose taikiniai vėl vadinami ivanais – akivaizdi užuomina į rusus. Tiesa, nors Rusija kaip priešininkė atvirai nėra įvardijama, kartais sutapimus pastebėti galėtų ir aklas kurmis.
Pavyzdžiui, neseniai vykusių pratybų “Žaibo kirtis” metu pagal scenarijų išgalvotos ir raudona spalva išskirtos šalies - Udijos pavadinimas žemėlapyje “netyčia” sutapo su Rusijos kontūrais. O žurnalisto paklaustas, ar Udija tikrai nėra Rusija, Lietuvos kariuomenės majoras Arnas Mikaila tik ironiškai šyptelėjo:”visiškai ne”.
Kodėl Lietuvos padėtį suprastų danai?
Lietuvoje nedaug kas žino, kad tokie pasiruošimo veiksmai bei Baltijos šalių prašymai dislokuoti daugiau pajėgų primena NATO ištakas: 1949 metais įkurto Aljanso labiausiai siekė lygiai taip pat, kaip dabar Baltijos valstybės Kremliaus pabūgusios mažosios Europos šalys, pajutusios Maskvos grėsmę.
Tuomet NATO pagalbos prašė Danija, Norvegija, Nyderlandai, Belgija ir Liuksemburgas. Antrojo pasaulinio karo metais patyrusios, kad jų neutralitetas okupantams mažai ką reiškia, šios šalys su nerimu stebėjo Sovietų Sąjungos siautėjimą Rytų ir Vidurio Europoje ir pagrįstai baiminosi, kad jos bus kitos Kremliaus aukos. Įkurtas NATO Aljansas reagavo panašiai, kai ir dabar – JAV dislokavo papildomas pajėgas Europoje, buvo surengtos kelios didelės pratybos.
O nuo 1969-ųjų buvo rengiamos kasmetinės pratybos REFORGER (Return Forces To Germany), kurių esmė – staigus NATO pajėgų perdislokavimas į tikėtiną konflikto zoną – Vakarų Vokietiją. Manoma, kad panašios pratybos ateityje vyks ir Baltijos šalyse.
Realią grėsmę įžvelgia NATO žvalgyba
Visų šių pratybų nebūtų, jei NATO nevertintų susidariusios situacijos rimtai. Ir taip yra ne tik dėl Baltijos šalių skambinimo varpais, į kurį dar prieš kelerius metus beveik nereaguota. Tiesiogiai su NATO suaktyvėjimu nesusijusi ir padėtis Ukrainoje, kuri nėra Aljanso narė.
NATO pareigūnams taip pat didelio įspūdžio nedarytų ir vieši Rusijos bauginimai dislokuoti branduolinius ginklus. Tulžingi bei labiau parodomieji Kremliaus žvanginimai ginklais pirmiausiai yra psichologinio karo dalis, nukreipta į NATO šalių visuomenes.
Vis dėlto yra viena sritis, kurioje realiu Rusijos grėsmė matuojama faktine informacija. Mažiau nei NATO pratybos ar Oro policijos misija pastebimi Aljanso žvalgybos veiksmai. Būtent žvalgyba – ypač elektroninė - buvo ir yra viena NATO stiprybių. Dauguma NATO žvalgybinių misijų ne be priežasties yra įslaptintos ir apie jas kalbama nenoriai.
Tačiau pastaruoju metu į viešumą prasprūsta informacija apie žvalgybines operacijas prie pat Lietuvos krantų. Būtent čia, virš Baltijos jūros, verda tokie patys psichologiniai mūšiai, kokie buvo pirmojo Šaltojo karo laikais. Vėl žaidžiamas sudėtingas bei labai pavojingas žaidimas, kuris gali baigtis kraujo praliejimu.
Rusija reagavo agresyviai – vienas tarptautinėje erdvėje skraidęs amerikiečių žvalgybinis lėktuvas buvo priverstas staigiai keisti kursą, kai jo perimti iš Kaliningrado buvo pasiųstas Rusijos naikintuvas Su-27.
Tai būtų buvęs įprastas neatpažinto orlaivio perėmimas, kokius atlieka ir Baltijos oro policijos misiją atliekantys NATO naikintuvai, kasmet perimantys šimtus Rusijos orlaivių virš Baltijos jūros, jei ne viena amerikiečius nemaloniai nustebinusi detalė.
Rusijos naikintuvas skriejo atakos vektoriumi, įjungęs savo kovinį radarą, kitaip sakant, pasiruošęs paleisti raketą į JAV lėktuvą ir jį numušti. Amerikiečių orlaivis buvo priverstas sprukti ir net pažeidė Švedijos oro erdvę virš Gotlando salos – beje, švedai neprieštaravo.
Rusijos karinės aviacijos agresyvėjimą pastaraisiais metais patyrę švedai patys vis dažniau priversti kelti į orą savo naikintuvus ir perimti atakos vektoriumi Švedijos link skrendančius Rusijos bombonešius.
Tai buvo tik vienas iš kelių paviešintų incidentų, kuriuose dalyvavo JAV žvalgybiniai orlaiviai. Balandį virš Baltijos jūros skridęs RC-135 vos nesusidūrė su Rusijos naikintuvu. JAV vėliau apkaltino rusus, kad šie elgėsi neprofesionaliai ir priartėję vos už 7 metrų nuo JAV lėktuvo kėlė riziką abiejų įgulų saugumui.
Rusai viską neigė, tačiau birželį analogiškas incidentas pasikartojo Juodojoje jūroje, kur į kitą RC-135 vos neįsirėžė už trijų metrų buvęs Rusijos naikintuvas. Dar vienas rusų orlaivis demonstratyviai praskrido virš JAV ir Ukrainos karo laivų Juodojoje jūroje, kur šie dalyvavo iš anksto skelbtose pratybose.
Tačiau visa tai nieko nereikštų, jei ne pati detalė, jog po kelių dešimtmečių NATO, ypač JAV vykdo žvalgybinius skrydžius virš Baltijos ir Juodosios jūrų. O aktyvi žvalgybinė veikla Baltijos regione gali reikšti tik viena: JAV domina ir tikrasis Rusijos karinis pajėgumas regione.
Siekiama įvertinti grėsmę, o Rusijos dalinių siunčiamus elektroninius signalus medžiojantys žvalgybiniai orlaiviai yra viena svarbiausių priemonių pateikti realų grėsmės įvertinimą: iš siunčiamų signalų galima nuspręsti, kur koks dalinys yra dislokuotas, ar Rusija išties stiprina savo pajėgumus.
Ir ši informacija vėliau nuteka į viešumą.
Kitaip sakant pastaruosius dvidešimt metų apleistą Kaliningrado sritį bandoma paversti militarizuotu bastionu, o apie tokio modernizavimo tikslus galima tik spėlioti arba atidžiai stebėti Lietuvos ir Lenkijos pašonėje esančios Rusijos karinės grupuotės veiksmus.
Būtent tai NATO žvalgybinė aviacija ir daro, o surinkta informacija tik sustiprina Baltijos šalių argumentus bei leidžia lengviau apsispręsti dėl atsakomųjų veiksmų - kiekvienoje Baltijos šalyje svarstoma dislokuoti karinės įrangos bei ginkluotės tik kuopos dydžio vienetui.
Ar išdrįs numušti JAV lėktuvą?
Vis dėlto nepaisant šių atgrasymo priemonių, pastaruoju metu dažnėjantys incidentai virš Baltijos jūros, galimai tėra pavojingesnių įvykių įžanga.
Ir ne tik todėl, kad Rusija yra labai nepatenkinta NATO žvalgybiniais skrydžiais ir vadina tai provokacija. Šiuo požiūriu Kremlius elgiasi taip pat prognozuojamai, kaip ir Pirmojo Šaltojo karo laikais - tuomet oro erdvė virš Baltijos ir Juodosios jūrų buvo tapusi nuolatinių NATO ir Sovietų Sąjungos susidūrimų židiniu.
Plačiai žinomas JAV žvalgybinio lėktuvo U-2 incidentas 1960 metais, kai piloto Francis Gary Powerso lėktuvas buvo numuštas virš Sovietų Sąjungos yra vienas iš keliolikos. Mažiau žinomi incidentai, kuriuos atviro konflikto vengę Vašingtonas ir Maskva stengėsi pernelyg neviešinti, yra pasitaikę ir visai šalia Lietuvos krantų.
JAV duomenimis visa 10 žmonių lėktuvo įgula incidento metu žuvo, tačiau kituose šaltiniuose teigiama, kad mažiausiai aštuoni amerikiečiai išgyveno, buvo paimti į nelaisvę ir, ironiškai, perkelti į Vorkutos lagerius, kur buvo ištremti tūkstančiai lietuvių.
Tai buvo stambiausia JAV žvalgybinės aviacijos netektis Šaltojo karo metais. Sovietai teisinosi, kad amerikiečių orlaivis buvo įskridęs į jų oro erdvę ir sukiojosi netoli Jerevano, dabartinės Armėnijos. Sovietai amerikiečiams atidavė tik šešių žuvusių įgulos narių kūnus, o apie vienuolika likusiųjų sakė neturintys duomenų.
Istorikų teigimu, šis incidentas buvo pavyzdinis, mat spėjama, kad žvalgybos lėktuvas buvo tyčia įviliotas į spąstus, sovietams siunčiant klaidingus navigacinius signalus, o išgyvenusius amerikiečius sovietai galimai tardė, kankino ir vėliau nužudė.
Panašių incidentų Šaltojo karo laikais yra pasitaikę dešimtys, jų metu žuvo apie pusę šimto NATO pilotų ir įgulų narių. Visais atvejais NATO šalys buvo kaltinamos , kad jų lėktuvai pažeidė Sovietų Sąjungos oro erdvę, tiesa, nė vienas incidentas neišprovokavo karo veiksmų.
Dabartinės Rusijos aviacijai elgiantis vis agresyviau, gali būti tik laiko klausimas, kada pasikartos panašūs incidentai virš Baltijos ir Juodosios jūrų. O kaip šiais, naujojo Šaltojo karo laikais būtų vertinamas amerikiečių žvalgybinio orlaivio numušimas, lieka tik spėlioti.