Pavojingiausia amžiaus knyga: ji negrįžtamai pakeitė dvi imperijas

Kai Alanas Greenspanas 1974 metais pradėjo savo politinę karjerą, į prisaikdinimo Ekonomikos patarėjų tarybos pirmininku Ovaliniame kabinete ceremoniją jis pasikvietė dvi ypatingos svarbos moteris – mamą Rose Goldsmith ir savo guru Ayn Rand.

Visą savo karjerą – nuo tada, kai vėliau tapo JAV centrinio banko valdytoju iki pat išėjimo į pensiją 2006 metais – A. Greenspanas, priimdamas bet kokius sprendimus tarnyboje ir vykdydamas monetarinę šalies politiką, kruopščiai laikėsi A. Rand sukurtos vadinamosios objektyvizmo ideologijos: kliaudamasis rinkos žaidėjais, kaip galinčiais savarankiškai prižiūrėti vieni kitus kovoje dėl asmeninių interesų tenkinimo, jis atsisakė reguliavimo sistemos finansų sektoriuje, o XX amžiaus paskutinį dešimtmetį tik gardžiai pasišaipė, kai jį pabandyta atvesti į protą dėl nereguliuojamos išvestinių finansinių priemonių rinkos keliamų pavojų.

Gana greitai šie „finansiniai masinio naikinimo ginklai“, kaip juos kartą įvardijo Warrenas Buffetas, sprogs, paskleisdami recesijos nuodus, sunaikinsiančius nesuskaičiuojamos daugybės amerikiečių gyvenimus ir niekais paversiančius šviesios ateities planus.

Kongreso atliktas tyrimas kaltę dėl 2008 metų finansų krizės suvertė būtent A. Greenspanui. Parlamentarams jis pats pripažino, kad jo propaguotoje A. Rand pasaulėžiūroje greičiausiai būta klaidos, politico.com rašo Adamas Weineris.

Klaida? Tikrai taip, tačiau kur slypi jos pradžių pradžia?

Atsakymas nustebins net ir pačius ištikimiausius A. Rand gerbėjus. Fundamentali idėja, persmelkusi visą jos išgrynintą objektyvizmo filosofiją, buvo ideologija, žinoma kaip racionalusis egoizmas – įsitikinimas, kad racionalūs veiksmai visais atvejais be išimties skirti asmeninei naudai, asmeniniams interesams patenkinti. Y. Rand šią idėją pasiskolino iš vieno savo tautiečio raštų – rašytojo iš Rusijos Nikolajaus Černyševskio, kurio 1863 metais parašytas utopinis romanas nors ir sulaukė kritikų pašaipų, XX amžiaus pradžioje įkvėpė visą kartą.

Beje, N. Černyševskis žinomas ne vien dėl šios knygos. A. Rand pasidygėjimas socializmu detaliai aprašytas ir plačiai žinomas, bet Rusijoje tas pats minėtasis rašytojo romanas tapo savotišku vadovėliu visiems revoliucionieriams – pradedant radikalių pažiūrų N. Černyševskio amžininkais ir baigiant Vladimiru Leninu bei 1917 metų bolševikų revoliucija.

Tai reiškia, kad, nors jo dabar niekas ir neprisimena, N. Černyševskis buvo viena iš didžiųjų destrukcinių praeito amžiaus įtakų: tiek savo gimtinėje, kur jo raštai prisidėjo prie Sovietų Sąjungos gimimo, tiek visame pasaulyje, pavyzdžiui, kad ir Jungtinėse Valstijose, kur jo racionalusis egoizmas ir šiandin persmelkęs amerikiečių politinę ir ekonominę mąstyseną.

Daug dešimtmečių A. Rand buvo ne vieno Amerikos politikos veikėjo mūza – pradedant Ronaldu Reaganu ir Ronu Paulu ir baigiant Clarence‘u Thomasu – ką jau kalbėti apie tokius verslo žmones kaip Tedas Turneris ir Markas Cubanas, jau neminint minėtojo A. Greenspano. Libertarų judėjimas sako, kad ši moteris – vienas iš jų įkvėpimo šaltinių. Be to, jos knyga „Atlas Shrugged“ (liet. „Atlantas patraukė pečiais“) tapo tikra klasika, kiekvienais metais parduodami šimtai tūkstančių jos kopijų.

1828 metais Saratovo mieste gimęs N. Černyševskis buvo lojalus technokratinių Karlo Marxo pirmtakų – Henri de St Simono ir Augusto Comte, kurie ir pakišo mokslinės utopijos, valdomos ekspertų – pasekėjas. Iš prancūzų socialisto Charleso Fourier N. Černyševskis pasiskolino falansterio (kolektyvinės bendruomenės būsto projekto naujam drąsiam pasauliui) sąvoką.

Vokiečio filosofo Ludwigo Feurbacho darbuose rusas aptiko „žmogaus-dievo“ idėją – ji skirta dievą materialioje plotmėje pakeisti žmogumi. Į iš įvairių šaltinių pasiskolintą idėjų viralą rusas netrukus įmaišė paskutinį slaptą ingredientą: Adamo Smitho „nematomą ranką“ – samprotavimą, kad individo savanaudiška nauda tapati visos visuomenės naudai. Racionalusis asmeninės naudos siekis turėtų tapti visų žmogiškų santykių pagrindu, ir, vos tik racionalusis egoizmas taps universalia tiesa, ateis laimė, susinormalizuos visos politikos ir ekonominės sąlygos, pasaulis taps kone idealus.

Bent jau taip N. Černyševskis skelbė knygoje „Ką daryti?“, kurią parašė kalėdamas už antivyriausybinę veiklą, ir kuri, nepaisant eklektiško žongliravimo filosofiniais išvedžiojimais mėgėjišku prozos stiliumi, Rusijoje iš karto tapo klasika.

Koks blogis turėjo slypėti šioje knygoje, jeigu jo pakako kaip reikiant supurtyti net dvi imperijas? Perfrazuojant knygos pavadinimą, ką ji tokio galėjo padaryti?

Knygoje pasakojama apie Verą Rozalsky – jauną panelę, XIX amžiaus šeštąjį dešimtmetį gyvenusią su tėvais Sankt Peterburge. Jos tironė motina norėjo, kad dukra tekėtų už pasileidusio karininko.

Medicinos studentas Dmitrijus Lopuchovas nusprendžia ją išgelbėti nuo pražūtingos lemties. Jis šeimos namuose dažnai lankęsis kaip Veros mažojo broliuko korepetitorius, laisvomis minutėmis, kurių vis daugėjo, daug ir išsamiai su mergina diskutuodavo apie socializmą.

Vieną dieną du jauni žmonės nusprendžia pabėgti ir apsigyvena kartu, laikydamiesi pačių susigalvotų taisyklių, užtikrinančių privatumą, laisvę ir lygybę. Verai nusprendus tapti finansiškai nepriklausoma, ji prisijungia prie kitų panašiai mąstančių jaunų moterų, ir visos kartu įkuria siuvimo kooperatyvą. Siuvėjos gyvena kartu savotiškame falansteryje ir po lygiai dalijasi pelną (Vera ištekėjusi moteris, gyvena atskirai).

D. Lopuchovas be proto myli Verą, bet Vera jam jaučia tik draugiškus jausmus. Jauna moteris įsimyli jo geriausią draugą ir bendraklasį Aleksandrą Kirsanovą – tokį patį socialistą kaip ir D. Lopuchovas.

D. Lopuchovas nusprendžia viską pradėti iš pradžių – suvaidina savižudybę ir persikelia į Ameriką. Jam talkina paslaptingas veikėjas, vardu Rachmetovas, gedinčiai Verai nuo D. Lopuchovo perduodantis raštelį. Ten viskas paaiškinta.

D. Lopuchovo pasitraukimas atveria kelius Veros ir A. Kirsanovo vedyboms. Amerikoje D. Lopuchovas, pasirinkęs Charleso Beaumont slapyvardį, prasigyvena – tada slapčia grįžta į Rusiją ir veda stambaus pramonininko dukrą, kurią A. Kirsakovas išgydo nuo išlaidumo viruso.

Beaumont šeima (Vera iš karto atpažįsta jaunystės simpatiją) gyvena kartu su Kirsanovais - ménage a quatre (keturi meilužiai gyvena kartu – DELFI). Siuvimo kooperatyvas sparčiai plečiasi, tačiau Vera šios veiklos atsisako – nusprendžia studijuoti mediciną. XIX amžiaus Rusijos socialistai itin mėgo ir gerbė gydytojo profesiją.

Knygos stilius – šaiži kakofonija. Kai tik rašytojo sukurti personažai nusprendžia padaryti kažką neracionalaus ar, dar blogiau, labdaringo (labdarai šioje utopijoje vietos nėra, nebus jos ir A. Rand romane „Atlantas patraukė pečiais“), pasakotojas tarsi koks sporto varžybų teisėjas ima aiškinti, kodėl, nepaisant to, personažai techniškai vis dar vadovaujasi racionaliojo egoizmo principais.

Nejaugi D. Lopuchovas nesugriovė savo karjeros, nusprendęs išgelbėti Verą iš despotų tėvų? Jokiais būdais, paaiškina N. Černyševskio romano pasakotojas – gelbėdamas Verą, D. Lopuchovas elgiasi savanaudiškai, nes ją myli ir paprastai žmogiškai nori būti su ja. Dar blogiau: D. Lopuchovas geidžia Veros, o ji ne tik neatsako tuo pačiu, bet dar ir erzina nekaltais bučiniais bei netgi jam leidžia (vietoje kambarinės) padėti jai apsirengti – kiek iškrypėlišką seksualinę įtampą autorius išlaiko iki romano vidurio.

Pridėkime dar nuobodžių socialistinių pamokslų ir išskirtinį dėmesį keturių alegorinių Veros sapnų absurdo eskalavimui. Rusijos literatūros tradicijai garbės nedarantys sapnų aprašymai pateikiami atskiruose knygos skyriuose, kiekvieną pristato moterišką figūra, simbolizuojanti Meilė ar Lygybę. Ketvirtajame – paskutiniame – sapne Vera atsiduria utopiniame pasaulyje, suskirstytame į atskirus falansterius. Sapne Vera gauna nurodymą kuo daugiau idėjų iš sapno perkelti į realybę. Tą ji nedelsdama ir ima daryti.

Svarbiausias dalykas, prie šios knygos tarsi magnetas traukęs ir nepaleidęs skaitytojų, buvo paslaptingojo Rachmetovo figūra.

Perskaičius romaną, tampa aišku, kad Rachmetovas – savotiškas socialistas radikalas, tačiau N. Černyševskis nesugebėjo pasakyti daugiau nei tai, nes baiminosi, kad caro cenzūra pasirūpins, kad knyga iš viso nepasiektų dienos šviesos. Autorius buvo spaudžiamas apsiriboti mirksniais ir šnabždesiais.

Rachmetovas stiprus kaip rusiškų legendų karžygys ir nuožmus kaip rusų šventieji. Jis be jokios apčiuopiamos priežasties gulasi ant vinių lovos. Jis vengia moterų draugijos, savo kūną lavindamas ir tausodamas, nors niekada apie tai taip ir neužsimenama, tačiau galima nesunkiai atspėti, terorui ir revoliucijai.

Skaitant romaną, netikėtai Rachmetovas dingsta tarsi į vandenį – pasakotojas verčiamas pranašauti, jog jis galbūt pasirodys po trejų metų, kai „prireiks“ ir pabrėžia, kad tada jis „galės padaryti žymiai daugiau nei dabar“.

N. Černyševskio skaitytojai teisingai suprato, kad Rachmetovas – tikrų tikriausias pavyzdinis revoliucionierius. Grįžęs į Rusiją, jis imasi vadovauti sukilimui ir prisideda prie caro režimo nuvertimo, taip atlaisvindamas kelią racionaliojo egoizmo utopijos įgyvendinimui.

Iš pradžių N. Černyševskio romaną Rusijos intelektualai sutiko su neslepiamu pasidygėjimu.

Progresyviausiai tuo metu Rusijoje mąsčiusiųjų idėjinis vadas ir siela Aleksandras Gercenas tuo metu parašė: „Gerasis Dieve, kaip akiplėšiškai viskas surašyta, kiek pozos ir pigaus maivymosi... kas per stilius! Kas per bevertė karta, kuriai ši knyga teikia estetinį pasigėrėjimą“.

Ivanas Turgenevas, atsakas į kurio romaną „Tėvai ir vaikai“ ir buvo N. Černyševskio opusas, teigė: „Dar niekada nebuvau sutikęs rašytojo, kurio personažai dvoktų iš tolo... Černyševskis man atrodo kaip nuobodus bedantis senis, vapaliojantis sau po nosim kažką tarsi vaikas“. Didysis Rusijos poetas Afanasijus Fetas apkaltino N. Černyševskį „tyčiniu blogiausios įmanomos literatūrinės formos propagavimu“ ir „absoliučiai nekontroliuojamu kalbos nerangumu“, kuris „romano skaitymą paverčia tikra kančia“. A. Fetas negalėjo atsistebėti „cinišku viso romano kvailumu“ ir „akis badančiu sąmokslu su cenzoriais“. Caro cenzoriai romanui uždegė žalią šviesą, argumentuodami, kad siaubingas rašytojo kūrybos stilius niekais paverčia bet kokius bandymus kurstyti revoliucines nuotaikas.

Lemtingai apsirikta: išleistas romanas tikrai nesukėlė sarkastiško džiaugsmo spazmų, tačiau Rusijoje padėjo pagrindą naujai elgsenos paradigmai. Racionalusis egoizmas, iš tikrųjų grįstas nepajudinamu determinizmo pagrindu, savo sekėjams įpiršo mintį apie beribę asmeninę laisvę – tai buvo padaryta vėl ir vėl pasakojant apie kone stebuklingus transformacijos procesus, kurie socialinėse paraštėse gyvenančius paverčia aristokratais, prostitutes – kruopščiomis darbininkėmis, o grafomanus – literatūros milžinais.

Dešimtmečius po romano pasirodymo, norėdami pamėgdžioti N. Černyševskio išgalvotus veikėjus, jauni vyrai fiktyviai vedė jaunas moteris, norėdami jas išlaisvinti iš priespaudos tėvų namuose.

Tariami vyrai ir žmonos laikėsi N. Černyševskio nupasakotų komunos gyvenimo sąlygų – vyrai ir moteris gyveno atskiruose kambariuose. Remiantis siuvimo kooperatyvo pavyzdžiu, aprašytu knygoje, tokių komunų gyventojų ėmė daugėti. Pavyzdžiui, praėjus dvejiems metams po romano pasirodymo, garsi revoliucionierė Vera Zasulich jau dirbo knygų ryšėjų komunoje, o jos seserys ir motina – siuvo. Gyvenimo pokyčius neabejotinai inspiravo „Ką daryti?“.

N. Černyševskio knyga taip pat tapo labai veiksmingu jaunų žmonių radikalizavimo įrankiu.

Nikolajus Išutinas 1863 metais įkūrė revoliucinį būrelį – tais pačiais metais, kai pasirodė „Ką daryti?“. N. Išutino pasekėjai noriai kartojo Rachmetovo gyvenimo scenarijų, pasirinkdami atsiskyrėlišką ir asketišką būtį: miegodavę ant grindų ir visa siela ir kūnu atsiduodavo revoliucinei veiklai. Liūdnai pagarsėjęs N. Išutino pusbrolis Dmitrijus Karakozovas nesėkmingai pabandė nužudyti carą Aleksandrą II – už tai gyvenimą baigė kartuvėse.

Prisiminę mįslingus žodžius apie Rachmetovo sugrįžimą po trejų metų, N. Išutinas ir D. Karakozovas pasikėsinimui pasirinko 1866 metų balandžio 4 dieną – praėjus lygiai trejiems metams po to, kai pasirodė „Ką daryti?“, D. Karakozovas buvo ryžtingai nusprendęs tapti gyvu literatūros personažo įsikūnijimu.

Ateinančius du dešimtmečius Rachmetovas įkvėpė vis daugiau ir daugiau jaunų rusų rinktis revoliucinius idealus. Revoliucionierius Sergejus Nečajevas miegodavęs ant lentų ir gyvenęs vien juoda duona – kaip Rachmetovas, o šokiruojančiame pamflete „Revoliucionieriaus katekizmas“ revoliucionieriaus įvaizdį jis modeliavo būtent pagal minėtojo literatūrinio personažo pavyzdį. „Ką daryti?“ taip pat buvo mėgstamiausia V. Lenino vyresniojo brolio Aleksandro Uljanovo – revoliucionieriaus ir ekstremisto – knyga.

Didžioji dalis paties Fiodoro Dostojevskio kūrybos taip pat parašyta kaip atsakas į N. Černyševskio idėjas. Pirmasis rimtas literatūrinis veikalas „Užrašai iš požemio“, išleistas 1864 metais, buvo tiesioginis atsakymas „Ką daryti?“. „Požemio“ protagonistas rengia tiesioginę ataką prieš naivią racionaliojo egoizmo logiką.

„Prašau, pasakyk, kas buvo tas pirmasis, ėmęs skelbti, kad žmogus daro bjaurių dalykų vien todėl, kad nepažįsta savo tikrojo aš, nesuvokia savųjų interesų, o, atvėrus jam akis, apšvietus ir supažindinus su tiesos šviesa, jis akimirksniu liautųsi blogai elgęsis, tą pačią sekundę virtstų geraširdžiu ir kilniu, nes būtent žingeidumas ir noras suprasti visada buvo tikrieji jo interesai; jis suvoks, kad visi jo norai ir siekiai iš prigimties dori, o juk visi puikiai žino, kad pasaulyje nėra nė vieno, kuris sąmoningai veiktų prieš savo interesus, priešingai savo naudai, taigi, švelniai tariant, jis būtų priverstas, tiesiog neturėtų kito pasirinkimo – tik daryti gerus darbus. O, vaikuti! O tyras nekaltas vaike!“,– sako jis.

Keturi klasika tapę F. Dostojevskio romanai – „Nusikaltimas ir bausmė“, „Idiotas“, „Demonai“ ir „Broliai Karamazovai“ – visomis išgalėmis bando atremti utopines N. Černyševskio idėjas. Tiesą sakant, ištisą dešimtmetį po „Ką daryti?“ pasirodymo buvo galima stebėti labai keistas gyvenimo ir literatūros lenktynes, nes F. Dostojevskis visomis išgalėms gesino revoliucinius gaisrus, o gyvosios Rachmetovo kopijos keldavo vis naujus.

F. Dostojevskis mirė, ir liepsnos tapo nevaldomos. Pačioje XX amžiaus pradžioje V. Leninas prisipažįsta, kad „Ką daryti?“ vasarą po broliui dėl planų nužudyti carą sulaukus mirties bausmės perskaitė net penkis kartus, esą skaitinys jį tiesiog pribloškęs.

Knyga jį pavertė asketišku, griežtu, kompromisų nepripažįstančiu gyvu Rachmetovu. 1902 metais V. Leninas tuo pačiu pavadinimu – „Ką daryti?“ – pavadino ir pirmąją rimtą savo knygą. Kaip ir pramanytasis Rachmetovas, V. Leninas atsisakė visų fizinių malonumų, prisijaukino ir lavino raumenis, norėjo tapti tvirtas kaip plienas – jam pavyko, tačiau atbuko ir svetimų skausmui.

Ėmėsi vadovauti Rusijos revoliucijai ir toliau vaidino Rachmetovo vaidmenį net atsidūręs Kremliuje ir tapęs Sovietų Sąjungos diktatoriumi. Ten jis davė leidimą vadinamajam raudonajam terorui ir ištobulino brutalios represijos aparatą bei metodologiją, ką kaip brangiausią turtą vėliau perleido Josifui Stalinui. Naivus į ateitį žvelgiantis utopizmas ir į dabartį orientuotos negailestingos represijos – V. Leninas N. Černyševskio kūryboje įkvėpimo rado viskam.

Ne tik V. Lenino karta pasidavė „Ką daryti?“ kerams. 1905 metais Rusijoje gimusi ir augusi Alisa Rosenbaum, vėliau tapusi Ayn Rand, pasaulyje atsirado kaip tik tuo metu, kai N. Černyševskio idėjos inteligentų tarpe sklido praktiškai ant kiekvieno kampo ir nepaneigiamos. Progresyviai mąstantys jauni rusai, N. Černyševskio „naujieji žmonės“, praktikavo laisvą meilę ir naujas santuokos formas, drąsiai eksperimentavo su naujuoju kolektyvinės ekonomikos modeliu.

Nors Y. Rand niekada viešai nepripažino pasiskolinusi idėjas būtent iš N. Černyševskio, kiekvienas išsilavinęs jos kartos žmogus skaitė „Ką daryti?“, tad nėra pagrindo manyti, kad panelė Rosenbaum buvo vienintelė išimtis. Net keli literatūros ekspertai vėliau atpažino ir įvardijo, kad A. Rand veikalams didžiausią įtaką padarė būtent minėtasis rusų rašytojas.

Štai kas iš tikrųjų padėjo pagrindą A. Rand idėjoms – Rachmetovo įvaizdis, kurį galima labai lengvai atpažinti jos superherojuose; racionalusis egoizmas, paklojęs pamatus objektyvizmui; stiprus pasibjaurėjimas labdaringa veikla, kurią A. Rand smerkė ir savo utopijoje „Atlantas patraukė pečiais“. Būtent su šiuo keistu „bagažu“ jaunoji Rosenbaum 1926 metais išvyko į Jungtines Valstijas, kaip oficialią išvykimo versiją pateikusi norą aplankyti JAV gyvenančius gimines.

Įdomiausia tai, kad N. Černyševskis susivokė, kad racionaliųjų egoistų utopija bus socializmas, o štai A. Rand, pritaikiusi tą pačią formulę, pasiekė... kapitalizmą. Tiesą sakant, tokie esminiai prieštaravimai iškraipytos realybės zonoje, pavadinimu racionalusis egoizmas, savotiška nerašyta taisyklė.

Tiesa, Rachmetovas savotiška konstanta. A. Rand herojus veikale „The Fountainhead“ (liet. „Ištaka“) Howardas Roarkas susprogdino pastatą padėjęs bombą. Verslo titanai „Maištingame Atlante“ – ne kas kitas, o Rachmetovo stiliaus teroristai: stiprūs, aukštaūgiai, niūrūs ir balansuojantys ant asketizmo ribos, be to, visi iki vieno ekstremistai.

Naftos magnatas Ellisas Wyattas padega savo paties naftos gręžinius; Francisco d‘Anconia, stambaus tarptautinio vario kasybos verslo savininkas, susprogdina visą infrastruktūrą, o sabotažo išvakarėse specialiai pakursto paniką bendrovės akcijų pardavėjams.

Ir dar vienas pavyzdys – finansinio terorizmo – pasakoja apie tam tikra prasme paskutinio A. Rand projekto, A. Greenspano, veiklą. Jeigu N. Černyševskis pažadino V. Leniną, tuomet A. Rand tą patį padarė su A. Greenspanu. „Kol nesusipažinau su ja, buvau intelektualiai labai ribota asmenybė“, – 2007 metais pasirodžiusiuose memuaruose „Age of Turbulence: Adventures in a New World“ rašė A. Greenspanas. „A. Rand praplėtė mano akiratį – pamačiau ne vien ekonomikos modelius, kuriuos mokiausi“, – teigia jis. Garsiai „kolektyvo“ (taip save vadino patys rašytojos pasekėjai) nariams (tarp jų buvo ir A. Greenspanas) skaičiusi „Maištingo Atlanto“ rankraštį A. Rand visiems laikams pakeitė A. Greenspano mąstyseną – jis tapo bene ištikimiausias jos objektyvizmo skelbėjas ir praktikuojantysis.

N. Černyševskio ir A. Rand literatūriniai kūriniai tapo itin populiarūs ir įtakingi, įkvėpė net kelias verslininkų, vadovų ir politikų kartas. Abi knygas vienija ir pašaipi inteligentijos reakcija.

Williamas F. Buckey, kuris po kelių dešimtmečių „Maištingą Atlantą“ apibūdino kaip „tūkstantį puslapių ideologinės fabulos“ ir juokavo, kad, norėdamas ją perskaityti, tiesiogine to žodžio prasme turėjo save perti, 1957 metais paprašė Whittakerio Chamberso „National Review“ knygą išnarstyti po kaulelį ir demaskuoti. Wh. Chambersas į prašymą atsižvelgė ir parengė mirtiną straipsnį „Big Sister is Watching You“ (liet. Didžioji sesuo tave stebi).

„Atlantas patraukė pečiais“, kaip rašė Wh. Chambersas, buvo „neįtikėtinai kvaila knyga“, „gelžbetonio pasaka“, pasakojanti apie tarpusavyje kariaujančius gyvenimą niekinančius kolektyvizmo šalininkus „marodierius“ ir antžmogius kapitalistus. Kapitalistai titanai iš amžiais kuo nors nepatenkintų kolektyvizmo šalininkų atėmė Jungtines Valstijas.

Būtent nuobodus, varginantis ir diktatoriškas A. Rand rašymo tonas ją demaskavo kaip „didžiąją seserį“, o ir šiaip – visas romanas persmelktas neapykantos žmonijai. Rašytoja W. F. Buckey už šią recenziją niekada taip ir neatleidusi, nors visą laiką apsimetusi, esą jos niekada neskaičiuosi. Šalininkams taip pat buvo griežtai uždrausta ją kada nors minėti. Kitaip tariant, autorė ir jai prijaučiantieji sėkmingai kūrė įvaizdį, kad „Atlantas patraukė pečiais“ – geriausia kada nors parašyta knyga, nors iš tikrųjų viena kitai prieštaraujančių idėjų ir į neviltį varančio prozos stiliaus prasme ji nebuvo nieko daugiau tik knygų lentynų gėda ir „Kas daryti?“ tęsinys.

„Kiekvienas diktatorius yra ir mistikas“, – sako „Maištingo Atlanto“ herojus Johnas Galtas, ir „kiekvienas mistikas yra potencialus diktatorius... Jam reikalinga galia realybei valdyti bei galia kontroliuoti būdus, kaip ją priima kiti žmonės“.

A. Rand pati siaubingai norėjo tos galios, tačiau, kad ir kiek būtų stengusis, jos pastangos buvo sutinkamos su pašaipa. Ji nuoširdžiai tikėjosi, kad „Atlantas patraukė pečiais“ pavers pasaulį racionaliųjų egoistų utopija – kažką panašaus į Johno Galto miestelį. Supratusi, kas visgi jai nepavyks, tapo uždaresnė ir ėmė vartoti narkotikus.

Vieną dieną ji pasauliui pristatė A. Greenspaną. Jame įrašė paskutinį visą naikinantį herojų, N. Černyševskio Rachmetovą, jos Johno Galto įpėdinį, kuri išlaisvino iš knygos puslapių kalėjimo, kad jis galėtų veikti netrukdomas ir keisti istoriją. A. Greenspanas buvo jos mąstymo kūnas ir kraujas, žmogaus kūne įkūnyta idėja, ji norėjo per jį gyventi, nes būtent šis žmogus objektyvizmą perkėlė į valstybinį ir pasaulinį lygį.

Įdomu, ką A. Greenspano mokytoja būtų pasakiusi, jeigu būtų savo mokinį pamačiusį JAV centriniame banke, kur jis ėmėsi perdaryti visą Jungtinių Valstijų ekonomikos schemą. Įdomu, ir ką pagalvotų N. Černyševskis, kuris ir užvirė visą šią košę.