Kai 2007-siais „Roskosmos“ pažadėjo į orbitą iškelti ir prie TKS prijungti mokslinį modulį „Nauka“, rimtų abejonių dėl rusų pažadų nebuvo. Tai buvo vienas ambicingiausių šalies kosminių projektų Rusijos pakilimo laikais, kai mokslo ir valstybės ateitis atrodė šviesi, o bendradarbiavimas su partneriais Vakaruose buvo sklandi duotybė.
Dar daugiau, po kelerių metų, kai JAV nutraukė savo erdvėlaivių programą, Rusija tapo vienintele valstybe, galinčia nugabenti žmones į TKS. Kai santykiai su JAV pašlijo 2014-siais po Rusijos agresijos prieš Ukrainą ir Kremlius sulaukė sankcijų, tas pats D. Rogozinas pūtėsi ir šaipėsi, esą dabar amerikiečiai į TKS galės skraidyti nuo batuto.
Tačiau paaiškėjo, kad patys rusai turi rimtų problemų su savo kosmine programa: viena po kitos sprogstančios raketos, byrantys, gendantys ar tiesiog į reikiamą orbitą neišvedami palydovai bei banalios nesėkmių priežastys, pavyzdžiui, atbulai susukti varžtai – visą tai simboliškai vainikavo „Nauka“ istorija: po kelių atidėliojimų, modifikacijų, jų taisymo šis modulis buvo iškeltas į orbitą, prijungtas prie TKS. O tada vėl prasidėjo problemos – TKS pasisuko 45 laipsniais nuo jos numatytos padėties, netikėtai suveiktus naujai prijungto Rusijos modulio „Nauka“ varikliui.
Ir nors formaliai grėsmės stoties įgulai nekilo, rusų kosmonautai iš pradžių greitai persikraustė į amerikiečių modulį, kol problemą išsprendė pasibaigę „Nauka“ degalai. Amerikiečių bei europiečių kosminių programų vadovams beliko sukandus dantis dar kartą kraipyti galvomis – tai jau ne pirmas incidentas, kurį sukelia rusai, kurie, įgyvendinę paskutinįjį „Nauka“ projektą jau pagrasino trauktis iš TKS po 2025-ųjų bei netgi kurti savo kosminę stotį, skristi į Mėnulį ir toliau.
JAV tokie rusų pareiškimai vertinami kaip eilinis rusų spaudimas, stengiantis iškaulyti pinigų – po to, kai į orbitą pradėjo sėkmingai skraidyti privačios bendrovės „SpaceX“ erdvėlaivis „Crew Dragon“, amerikiečiams nebereikia mokėti šimtų milijonų dolerių Rusijai, kad ši su savo pasenusiais „Sujuz“ erdvėlaiviais pamėtėtų amerikiečius iki TKS. Bet NASA dar reikės šios stoties dar bent dešimtmetį, taigi – ir rusų bendradarbiavimo.
Ir kol tai tęsis, abiejų buvusių bei formaliai esamų kosminių galybių šešėlyje sparčiai augs trečioji – Kinija. Šios šalies ambicija kosminėje srityje – per artimiausius du dešimtmečius pralenkti JAV, o pasinaudojus bendradarbiavimu su Rusija – palikti šią šalį toli uodegoje.
Kitaip, nei olimpinėse žaidynėse, kosmoso varžybose bronzos niekam nereikia. Ir kitaip, nei pažadais besišvaistanti, praeities pasiekimais besididžiuojanti bei juos prapilti baigianti Rusija, Kinija savo siekius nuosekliai įgyvendina įspūdingais tempais.
Nuo bulvės iki paslaptingo erdvėlaivio
Kai 1957-siais Sovietų sąjunga pirmoji iškėlė dirbtinį palydovą į orbitą ir taip laimėjo tą kosminių varžybų raundą, komunistinės Kinijos lyderis Mao Zedongas buvo priblokštas.
„Kaip mes galime būti laikomi didžiąja valstybe? Mes negalime net bulvės iškelti į kosmosą“, – nusivylimo neslėpė dešimtis milijonų kinų savo „Didžiuoju šuoliu“ vėliau pražudęs Mao.
Tačiau per pastaruosius kelis dešimtmečius ne tokį skausmingus technologinius šuolius atlikusi Kinija taiso šią klaidą – didysis kosminis šuolis, prasidėjęs prieš kelis dešimtmečius su pirmaisiais Kinijos kosmoso programos žingsniais, jau yra ryškiai matomas.
Po to, kai Kinija 2003 metais tapo trečiąja valstybe pasaulyje, savarankiškai iškėlusia žmogų į orbitą, dar po 5 metų įvykdytas ir pirmasis kinų išėjimas į atvirą kosmosą. Po pertraukos naujais šuoliais įvardijami Kinijos nuosekliai ir sparčiai įgyvendinti projektai, tokie, kaip globalios navigacijos sistemos „Beidou“ užbaigimas – konkurentas JAV sukurtai GPS sistemai bei Rusijos GLONASS, „Beidou“ leis kinams turėti autonomines sistemas galimo konflikto metu.
Kol rusų kosminės programos planuotojai pastaruosius keletą metų vieną po kito kepė būsimųjų kosminių misijų žemės orbitoje ar netgi kitose planetose vizualizacijas, Kinija jau vykdo šias misijas. Pradėjusi skraidyti „Shenzhou“ erdvėlaiviais, erdvesnėmis rusiškų „Sojuz“ kopijomis Kinija jau išbando savo erdvėlaivį, didesnį už „Crew Dragon“ ar naujajį „Beoing“ erdvėlaivį „Starliner“, kuris turėtų pakilti į TKS antradienį.
Pernai gruodį kinų zondas „Chang’e 5„ pirmą kartą po 4 dešimtmečių pertraukos iš Mėnulio pargabeno uolienų mėginius, pernai liepą paleistos erdvėlaivio „Tianwen-1“ misijos pažiba laikomas marsaeigis „Zhurong“ jau važinėja Marso paviršiumi ir atlieka eksperimentus. Visa tai yra ne vien prestižo reikalas, bet ir moksliniai pasiekimai, įgaunant daugiau patirties, gebėjimų bei pasitikėjimo savo jėgomis bei ambicijomis, kurių Kinijai netrūksta.
Vien per pirmąjį pusmetį Kinija į orbitą iškėlė daugiau palydovų ir erdvėlaivių, nei Rusija per visus 2020-sius metus. Šiemet Kinija jau įvykdė 24 kosmines misijas ir planuoja dar 40, t.y. daugiau, nei JAV ir Rusija kartu sudėjus. Tarp šių misijų – ir paslaptingojo naujojo Kinijos erdvėlaivio skrydis.
Manoma, kad pagal ne mažiau paslaptingo JAV žvalgybinio erdvėlaivio X-37B modelį nukopijuotas kiniškas daugkartinio naudojimo erdvėlaivis mažiausiai kelis sykius nuo pernai rugsėjo atliko savarankiškus bandomuosius skrydžius. Jam jau pastatyta ir slapta bei atoki karinė bazė dykumoje, kurioje įrengti angarai bei nusileidimo takas.
„Kinijos lyderis Xi Jinpingas pareiškė, kad Kinijos kosminė svajonė yra pralenkti visas kitas šalis ir tapti kosmine supergalybe 2045-siais“, – teigė Nortumbrijos universiteto kosmoso teisės profesorius
Christopheris Newmanas, pabrėžęs, kad Kinijos vidutinio laikotarpio tikslai yra nekuklūs: jau 2033 metais tikimasi išaipinti pirmuosius taikonautus (taip Kinijoje vadomai kosminės programos dalyviai – JAV ir Europoje tai būtų astronautai, Rusijoje – kosmonautai) Raudononoje planetoje.
Iki tol Kinija dar žada bendradarbiauti su Rusija ir dar šį dešimtmetį pradėti kosminės stoties statybas Mėnulyje. Ir nors pagal planą tokia stotis galėtų pradėti veikti jau 2035-siais, kol kas projektas pakibęs ant plauko – Rusija tiesiog neturi nei finansinių, nei technologinių galimybių vystyti šį projektą kartu su kinais ar juo labiau statyti savo orbitinę kosminę stotį.
Dangiškieji rūmai kosmose
Tuo metu Kinija jau pradėjo savo kosminės stoties statybas ir kaip daugelį dalykų daro įspūdingais tempais. Nuo 2011 iki 2019 Kinija orbitoje jau turėjo dvi nedideles bandomąsias kosmines stotis, kuriose testuotos technologijos, procedūros, įgulų pasirengimas.
Šių metų balandį į orbitą iškeltas pirmasis būsimosios kosminės stoties „Tiangong“ („Dangiškieji rūmai“) modulis, kuris atrodo tvarkingesnis, erdvesnis ir modernesnis, nei bet kuris Rusijos kosminis projektas.
Penkis kartus mažesnė už TKS, naujoji Kinijos kosminė stitis skrieja aukštesnėje, 400 km orbitoje ir jau turi savo įgulą – trys taikonautai birželį pakilo erdvėlaiviu „Shenzhou-12“ ir atlieka įvairius darbus bei eksperimentus „Tiangong“ stotyje bei atvirame kosmose.
Liepos pradžioje per rekordiškai trumpą laiką – vos 4 dienas Kinija paleido net tris skirtingus palydovus, kurie, oficialiai padės „Tiangong“ palaikyti geresnį ryšį. Ir visa tai tėra įžanga į didžiuosius kinų šuolius – naujos kartos raketų, erdvėlaivių kūrimą, gebėjimus kurti kosmines stotis Mėnulyje, Marse ir dar toliau. Oficialiai viskas daroma mokslo ir žmonijos pažangos vardan, plečiant bendras viso pasaulio suvokimo ribas, pavyzdžiui, tyrinėjant visatą. Tačiau ar tikrai?
Pradėjo kopijomis, o baigs dominavimu?
Ekspertai įspėja, kad tiek pati Kinijos kosminė stotis, tiek visa šalies kosmoso programa yra stipriai militarizuota ir pavojinga. Europa dar bendradarbiauja su kinais kosmoso srityje: Europos kosmoso agentūra treniravo savo astronautus kartu su kinų taikonautais išgyvenimo įgūdžių, jei žmonėms tektų staigiai evakuotis iš kosminės stoties, o kapsulė nukristų atokioje vandenyno vietovėje.
JAV aidėję raginimai bendradarbiauti su Kinija kosmoso srityje prislopo neatsitiktinai: Kinijos pilotuojamų skrydžių programa vis dar priklauso karinės komisijos įsigijimų tobulinimo departamentui, t. y. iš esmės karinei struktūrai. Visi kinų taikonautai yra pirmiausiai kariškiai, o tik tada mokslininkai ar savo sričių specialistai.
2011-ųjų pataisa NASAi užkirto kelią bendradarbiauti su Kinijos kosmine agentūra, baiminantis pramoninio šnipinėjimo. Tokio sprendimo kritikai atšauna, kad kinai vis tiek efektyviai šnipinėja, vagia naujausias JAV technologijas – X-37B kopija esą atsirado kaip tik vieno kibernetinio įsilaužimo metu nutekinus įslaptintą informaciją.
Dar daugiau, Kinijos ambicijos pralenkti JAV nėra vien tik skambūs pareiškimai ar simboliniai skrydžiai – tai gali būti hiperbolizuojama, ištraukiama iš konteksto, sutirštinant spalvas arba neįvertinant kai kurių aplinkybių.
Tačiau viena sritis, kurioje Kinija akivaizdžiai rodo savo ambicijas ir su kosmoso sritimi siejami nauji patentai – tokių Kinija ar su ja siejamos bendrovės nuo 2000-ųjų sausio iki 2021 metų birželio registravo 6634 – 90 proc. jų per pastarąjį penkmetį. O tai reiškia būsimas pasekmes.
Tai svarbu tiek Kinija, tiek JAV, nes tai gali padėti technologiniam vystymuisi, kas jau peržengia ne šiaip šalies prestižo, bet ir nacionalinio saugumo ribas – technologinė pažanga suteikia pranašumą konkurencinėje kovoje, kuri tarp Vašingtono ir Pekino tik aštrėja visose srityse.
Patentais galima nustatyti ir kontroliuoti būsimųjų technologijų standartus, prie kurių kitos šalys anksčiau ar vėliau turės prisitaikyti. Kol kas Kinija dar nėra lyderė kosminių technologijų srityje, tačiau vėliau būtent prie Pekino reikalavimų gali tekti prisitaikyti net ir dabartiniams lyderiams, tokiems kaip „Boeing“, „Lockheed martin“, „Northrop Grumman“ ar netgi „Space X“.
„Didysis iššūkis yra ne tiek ką Kinija daro, bet kaip gerai ir kaip greitai JAV įgyvendina savus planus“, – pažymėjo Kosmoso politikos instituto Vašingtono universitete direktorius Scottas Pace'as.
Jau dabar agresyvūs kinų ir rusų veiksmai kosmose kelia nerimą JAV sąjungininkams. Aukšti britų karininkai – Karališkųjų Oro Pajėgų vadas, maršalas Mike'as Wigstonos ir Strateginės vadavietės vadas generolas Patrickas Sandersas įspėjo, kad rusų, o ypač kinų karinių technologijų vystymas kosmose įgauna pagreitį, o šių šalių palydovų dažnai keičiamos orbitos kelia incidentų riziką.
Kinija atšauna, kad kosmosas negali ir nepriklausys vienai ar kelioms valstybėms – visos gali rodyti savo ambicijas. Bent jau taip nurodantis tarptautinis 1967-ųjų susitarimas, tiksliau jo 2-asis straipsnis yra aiškus. Ne tokia aiški situacija yra su planetomis ir palydovais – nors ta pati sutartis draudžia savintis, pavyzdžiui, Mėnulį, o 1979-ųjų Mėnulio sutartyje pabrėžiama, kad „mėnulio gamtiniai ištekliai yra bendrasis žmonijos paveldas“, realybė yra kiek kita.
Mėnulio sutartį pasirašė Kazachstanas, Armėnija, Venesuela ir kitos šalys, kurios neturi pilotuojamų kosminių skrydžių programų, o vieninteliame Žemės palydove esantys brangieji metalai, mineralai ir kitos naudingos iškasenos jau kurį laiką masina didžiąsias kosmoso galybes.
Pavyzdžiui, nuo 2015-ųjų JAV jau turi sukūrusi teisinę bazę naudingų iškasenų išgavimui Mėnulyje ir kituose dangaus kūnuose. Neabejojama, kad Kinija taip pat reikš savo pretenzijas ir naudingų iškasenų plotus Mėnulyje ir kitur. Jei šios pretenzijos bus dengiamos bei saugomos dabartiniu Kinijos kosmoso programos modeliu, kuris, kaip minėta, yra stipriai militarizuotas, tai kitos šalys privalės prisitaikyti. Bet tam reikės milžiniškų išteklių, technologinių galimybių bei žmogiškųjų pastangų – kol kas vienintelės JAV gali atlaikyti tokį Kinijos iššūkį.
Tuo metu Rusija, kuri jau prarado skrydžių į kosmosą monopolį ir vis dažniau patiria nesėkmes savo kosminių skrydžių programoje tiesiog taps dar mažiau reikalinga kitoms šalims, kurios galės kliautis patikimesnių kosminių galybių – JAV, Kinijos ir privataus sektoriaus plaslaugomis. O tada „Roskosmos“ vadovo pažadas gali atsisukti prieš jį patį – kosmoso pionieriais tapę rusai galės prisiminti tik šlovingus laikus ir D. Rogozino batutą.