Alkoholis ir chuliganizmas vargu ar ką nustebintų. Remigijus atvirauja, kad išgerdavo gana dažnai. Nors buvo vedęs, nejautė didelės atsakomybės už šeimą, dar gyva mama taip pat matė sūnaus nuopuolį, tačiau pajusti, kad ne kiti jį daro nelaimingą, vyras sako tuo metu negalėjęs. Net kai teko tetą išnešti iš sudegusio namo, neatėjo mintis, kad vieną dieną gali pabusti būdamas benamis ar pakirstas sunkios ligos.
Vyras neslepia, kad dėl pomėgio taurelei ir nenoro dirbti teko išgyventi ir skyrybas. Tai irgi nebuvo tas sukrėtimas, dėl kurio imtų kabintis į gyvenimą. Remigijus sako, kad tai tapo tik dar viena priežastimi gailėti savęs ir vis mažiau norėti gyventi, matyti bent krislelį galimybių. Vyras klimpo į alkoholį ir nusikaltimus vis giliau, kol atsidūrė teismo salėje už smulkų nusikaltimą.
„Man greit 60 metų, gyvenau neatsakingai, dirbau, pjoviau medžius, bet vis buvo – ai, darbas palauks. Prisidėjo ir alkoholis, smulkūs nusikaltimai, ir prieš trejus metus atsidūriau teisme. Jau kroviausi krepšius ir ruošiausi į kalėjimą. Be to, buvau apimtas depresijos, gailėjau savęs, jaučiausi niekam nereikalingas. Dabar esu dėkingas teisėjai – nepasodino, o skyrė man 40 valandų atidirbti. Probacijos tarnyba nusiuntė į Samariečių bendriją. Net nežinojau, kas jie“, – atvirauja Remigijus.
Vyras pasakoja, kol reikėjo iškasti griovį, tiesiog dirbo per daug negalvodamas. Tačiau vieną dieną jį pakvietė išnešti iš buto žmogų ir nuvežti atlikti dializės. Remigijus sako, kad pamatęs, kokios iš tiesų sunkios ligos egzistuoja ir kad vis tiek tie žmonės šypsosi, rodo dėkingumą jiems padedantiems, patyrė šoką.
„Sudrebino tai, ką pamačiau. Dingo noras išgerti, mečiau rūkyti. Pats laikiau save nelaimingu žmogumi, o čia teko kitiems padėti atsisėsti, ant rankų nešti. Kai pirmą kartą teko nešti moterį iš trečio aukšto, tikrai patyriau šoką. Net prašiau Mindaugo (Kauno skyriaus Samariečių bendrijos vadovas, – „Delfi“ pastaba), kad man skirtų kokių kitokių darbų, sakiau, geriau griovius kasiu. Bet jis sakė, kad čia labiau reikia. Dabar net nežinau, kodėl aš toks buvau. Kai pamačiau, kad žmonės kur kas nelaimingesni, bet vis tiek malonūs, pamaniau, kad pats susigalvojau savo depresiją“, – atvirauja vyras.
40 dienų privalomo darbo vyrui tapo kitokio gyvenimo pradžia. Dabar jis – vienas aktyviausių Samariečių bendrijos narių. Remigijus sako, kad jį išgelbėjo toks posūkis, pasijuto reikalingas ir širdyje ėmė jausti dėkingumą, jog teismo bausmė tapo jo naujo gyvenimo pradžia.
Vyras svarsto, kad tai buvo tas lūžio taškas, kai, teikdamas pagalbą kitiems, jis gavo pagalbą ir sau. Pamatęs, kaip gyvena žmonės, kurie yra dėkingi už dar vieną rytą, dar vieną dieną, pats ėmė keistis. O teismo paskyrimu atėjusius atidirbti paskatina savo pavyzdžiu, kad darydamas gerą darbą kitiems pats gauni milžinišką grąžą.
Lietuvos samariečių bendrijos prezidentas Sigytas Klimas sako, kad kone kiekvieno žmogaus, kuris stokoja pagalbos, istorija unikali ir išskirtinė. Savanorystė nėra atlygintina, tačiau Remigijus savanoriškai pasiliko po prievolės atidirbti visuomenei naudingus darbus. Anot S. Klimo, neretai pagalbos reikia gyvenime paslydusiems žmonėms ir nuo jų samariečiai nenugręžia ir nesmerkia. Remigijus tapo tuo pavyzdžiu, kai žmogus rado pagalbą ir sau, ir tapo stipriu silpnųjų pagalbininku.
„Žmogui, kuriam reikia pagalbos, jos labai sunku paprašyti. Jei kas ateina prašyti paramos ar maisto artimiesiems – jiems lengviau, o dėl savęs prašyti, ypač maisto, žmonėms nepaprastai sunku. Kaune, Partizanų gatvėje, kasdien žmonėms dalijamas maistas. Tie, kuriems jo labai reikia, beveik nepakelia akių dėkodami“, – atvirauja organizacijos vadovas.
Lietuvoje Samariečių Bendrija įsikūrė 1992 m. sausio 25 dieną. Trisdešimtmetį netrukus mininti organizacija, anot S. Klimo, jau subūrė nemažą savanorių komandą. Vieni jų atėjo matydami skurdą iš arti, kitus atveda pats likimas. Net ir namų per gaisrą netekę žmonės iš pradžių sulaukia paramos, o vėliau dėkingumą išreiškia jau padėdami kitiems.
Ir negalią turintys žmonės, jei tik gali, stengiasi tapti visuomenės dalimi. Savarankiškumas svarbus bet kam, tad Samariečių bendrija sumanė projektą, kaip ugdyti talentingus, nors ir turinčius judėjimo ar kitokią negalią žmones.
„Žmonėms su negalia svarbu veikla, tad vykdome socialinius projektus, įkūrėme socialines dirbtuves.
Mūsų tikslas yra per metus kitus paruošti žmones dirbti pagal jų galimybes – mokome siūti, piešti. Yra ir elektroninė parduotuvė. Šis projektas parodė, kad yra gana daug kūrybingų žmonių. Nors su turinčiais negalią kartais nelengva dirbti, pas mus mokosi darbingo amžiaus žmonės, jie gauna ir stipendiją, o pardavus darbelius sulaukia finansinio atlygio – taip juos paskatiname tobulėti. Tiesa, pandemija kiek sutrukdė dirbti kartu, tad dabar medžiagas išvežiojame žmonėms į namus, kad mokymai nenutrūktų“, – pasakoja S. Klimas.
Be to, per pastaruosius porą metų, prieš pat pandemiją, buvo įsteigti keli nauji skyriai – Alytuje, Kėdainiuose ir Kauno rajone. Dalis žmonių, netekę darbo, samariečių dėka sulaukė paramos ir vaikams. Sunkiau besiverčiančios šeimos turi galimybę nemokamai pavalgyti arba gauti maisto bei drabužių.
„Samariečiai visuomet dirbo su tais, kuriuos ištiko įvairios bėdos, nepriteklius, gaisrai, nelaimės. Mūsų valstybė ne visuomet turi galimybių suteikti reikiamą pagalbą žmonėms. Darbuotojai stengiasi būti visuomet šalia jų, pasirūpinti ir vaikais, ir vyresnio amžiaus žmonėmis. Turime įsteigę kelis dienos centrus, kur vaikai ateina po pamokų, paruošia pamokas, yra maitinami. Jurbarke ir Kelmėje yra ir labdaros valgyklų, ten visuomet laukiami tie, kuriems trūksta maisto“, – atvirauja S. Klimas.
Visoje Lietuvoje gyvenantys judėjimo negalią turintys žmonės gali kreiptis pagalbos ir dėl inventoriaus – Kauno, Kelmės bei Jurbarko skyriai turi sandėlių, kur yra vaikštynių, neįgaliųjų vežimėlių, specialių lovų. Tiesa, tarptautinės paramos kompanijos sandėliai kartais ištuštėja, mat iš Vokietijos atvežta įranga labai reikalinga žmonės. Tokiu atveju tenka šiek tiek palaukti, kol laikinai naudoti skirta įranga jau nebus tokia reikalinga kitam likimo broliui.
S. Klimas sako, kad per trisdešimt veiklos metų įkurta jau 19 skyrių visoje Lietuvoje.
„Reikėtų, kad tokių skyrių atsirastų dvigubai daugiau, tai mano tolima svajonė“, – dalijasi S. Klimas.