Laisvė – svarbiausia
Visai neseniai minėjome Kovo 11-ąją – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną. Kaip teigė pats M. Jakobas, ši diena jį privertė susimąstyti apie labai svarbius dalykus.
„Pasiekta tikrai labai daug. Žinoma, mes norime, kad būtų dar daugiau, dar gražiau, dar šviesiau, bet aš esu pokarinis vaikas ir puikiai prisimenu, ką mes turėjome prieš 50–60 metų, kaip gyvenome. Kai tą palygini su šiandiena – pokyčiai labai dideli, ir aš džiaugiuosi, kad mes tiek esame pasiekę“, – kalbėjo jis.
Pasak pašnekovo, dabartinė Lietuva niekuo nesiskiria nuo kitų Europos valstybių.
„Galime džiaugtis, kad esame laisvi. Tai – visų svarbiausia“, – teigė M. Jakobas.
Kalbant apie laisvę, nerimas dėl jos šiandien egzistuoja. Kaip dėmesį atkreipė pedagogas M. Jakobas, dabartinis laikotarpis tikrai įtemptas.
„Mes visi išgyvename dėl Ukrainos, mes visi išgyvename dėl Gazos, iš viso – žmonės išgyvena ir nenori karo, nes karas yra baisus dalykas. Nežinau, kaip jaučiasi kiti, bet aš esu pokario vaikas, kurio tėvai išgyveno holokaustą ir, kaip sakoma, nuo genų niekur toli nepabėgsi. Aš esu ne kartą sakęs, kad labai bijau dviejų dalykų – karo ir bado. Tokius dalykus išgyveno mano tėvai, jiems buvo ypač sunku. Vakar, žiūrėdamas televiziją, galvojau: Viešpatie, apsaugok mus nuo karo. Kaip gera, kai virš mūsų yra skaidrus dangus ir šviečia saulė“, – teigė M. Jakobas.
Jis plačiau aptarė Izraelio ir „Hamas“ konflikto klausimą.
„Aš negaliu abejingai žiūrėti į tai, kas vyksta Gazoje, negaliu abejingai žiūrėti į Izraelio valstybę, kaip ten gyvena žmonės, kuo jie kvėpuoja ir panašiai, nes ten yra mano dvi seserys, ten yra mano giminaičių, ten yra mano draugų. Objektyviai vertinti įvykius Gazoje ypač sunku. Apie tai reikia nemažai kalbėti, nemažai diskutuoti. Man padeda mano stebuklingas draugas, kuris jau daug metų gyvena Izraelyje, su kuriuo baigiau vidurinę mokyklą, jis išvyko ten gyventi po trijų kursų. Tai yra išsilavinęs žmogus, jis mane apšviečia, jeigu kartais turiu kokių nors dvejonių ar jeigu man iškyla kokių nors klausimų. Aš gaunu tikrai geros informacijos, tokios objektyvios“, – teigė pedagogas.
Kaip pastebėjo M. Jakobas, viešojoje erdvėje šių įvykių eiga dažnai vertinama tiesiog neteisingai.
„Grįžtant prie to, kad karas yra žiaurus dalykas, man ypač gaila, kad žūsta niekuo nekalti žmonės tiek vienoje, tiek kitoje pusėje. Man gaila tų Izraelio kareivių, kurie jauni žuvo už Izraelio gyvenimą. Yra kita pusė – teroristai, kurie nenori gyventi taikoje, kuriems karas tapo tiesiog specialybe. Dėl to labai sunku susikalbėti su teroristais“, – teigė jis.
Pasak pašnekovo, padėtis Gazoje dabar labai sudėtinga.
„Sakyti, kad Izraelis nori karo ir kažką specialiai daro, – apsaugok Dieve. Jie daro viską, kad būtų išgelbėta kuo daugiau civilių žmonių, kad nenukentėtų vaikai, bet karas yra karas. Žiūrėkime, kas vyksta Ukrainoje, – lygiai tas pats. Neįmanoma. Aš nemanau, kad specialiai viskas daroma kare. Kare vyksta tokių dalykų“, – teigė M. Jakobas.
Jis taip pat išsakė, kada ir kaip, jo manymu, galėtų baigtis neramumai tarp Izraelio ir „Hamas“.
„Manau, kad, jei pietuose bus susitvarkyta su teroristais „Hamas“, tai netylės šiaurė, kurioje yra Hasbulla. Taigi Izraelio ir jo piliečių dar laukia labai sunkus kelias į taiką“, – teigė M. Jakobas.
Teroristai negali gyventi šalia mūsų
Nevienodai dabartinę situaciją pasaulyje mato ir skirtingos šalys. Kaip dėmesį atkreipė M. Jakobas, galima tik pajuokauti, kad tokia yra dalia.
„Visada, per amžių amžius, mano galva, kliūdavo žydams, bet kai pasiskaitai, koks žiaurumas buvo iš teroristų pusės, kaip žiauriai jie elgėsi spalio 7 dieną... Manau, tai buvo žiauru. Izraelio kareiviai, Izraelio jaunimas sakė: mes daugiau kentėti negalime – arba gyvename, arba mirštame. Kita pusė sako: mes Izraelį nuvarysime į vandenyną, nuo upės iki jūros. Žodžiu, sudėtinga. Labai sudėtinga situacija, o žmonės jau pavargo – tiek viena pusė, tiek kita“, – teigė jis.
Pašnekovo manymu, Izraelio valstybei reikėtų leisti tvarkytis taip, kaip jie tą supranta.
„Manau, kad jie neturi piktų kėslų. Terorizmas turi būti nugalėtas. Teroristai negali gyventi šalia mūsų ir neleisti mums džiaugtis laisve bei taika“, – teigė M. Jakobas.
Ginti tėvynę – tai konstitucinė pareiga
Nors karo aplinkoje izraeliečiai susivienijo ir tapo viena jėga, M. Jakobas pastebėjo, kad visuomenės susiskaldymas šioje šalyje taip pat egzistuoja.
„Jis nėra galbūt toks ryškus, kaip, tarkime, kitose valstybėse, bet susiskaldymo yra. Kaip sakoma, kai valstybė pavojuje, mes visi, gyvenantys tiek Lietuvoje, tiek Izraelyje, tiek Amerikoje, privalome susivienyti, nes tai yra mūsų tėvynė, mūsų gimtinė. Mūsų pareiga, netgi mūsų konstitucinė pareiga yra ne tai, kad reikia nešti savo kailį, bet reikia kalbėti, kaip ginti tą tėvynę, nes čia yra tavo vieta. Kitos vietos tu neturi ir galbūt neturėsi“, – teigė jis.
Anot pašnekovo, būtent tai ir yra įskiepyta Izraelio piliečiams.
„Dėl to toks patriotizmas, tikra meilė savo tėvynei ten egzistuoja, nes ta vieta, kurią gavo žydai po karo, buvo gauta labai sunkiai. Buvo iškilęs klausimas „arba–arba“. Kai jie gavo tą nedidelį žemės lopinėlį, Izraelis jį pakėlė. Tas žemės lopinėlis, kuris buvo dykuma, tapo žydinčiu sodu, o kai iš tokio lopinėlio tu padarai žydinčius sodus, viskas yra brangu: pasodintas medis, pasodintas krūmas“, – teigė M. Jakobas.
Jis taip pat paaiškino, dėl ko, vis dėlto, žydai tarpusavyje nesutaria.
„Pirmiausia, Izraelyje yra nemažai partijų. Kiekviena partija turi savo kryptį, kiekviena partija turi savo ideologiją; Izraelyje yra labai daug tikinčių ir daug pasauliečių, kurie nenori sutikti su tuo, ką skelbia ten, tarkime, ortodoksai, o ortodoksai nenori eiti tarnauti, dar visokie dalykai. Kai kurie pasauliečiai sako: mes norime gyventi pasaulietišką gyvenimą, leiskite mums tą daryti. Ortodoksai kartais supyksta, užmėto akmenimis“, – kalbėjo pedagogas.
Tiesa, M. Jakobas atkreipė dėmesį, kad, kita vertus, galbūt jie yra teisūs.
„Galbūt nereikia lįsti. Reikia gerbti ir tai, kuo jie tiki“, – teigė jis.
Sumaištis Lietuvos švietimo sistemoje
Be pasaulinių tragedijų, M. Jakobas pokalbio metu palietė ir opiausias Lietuvos problemas. Štai, pastaruoju metu daug diskutuojama apie mūsų šalies švietimo kokybę, o jaunuoliai dažnai nuogąstauja, kad išlaikyti tarpinius atsiskaitymus jiems jau per sunku. Savo įžvalgomis šiais klausimais pasidalijo pedagogas.
„Žinote, visada reikia būti vaikų pusėje. Kai mūsų moksleiviai skundžiasi, kad galbūt uždavinio sąlygos buvo nepamatuotos arba uždaviniai per daug sunkūs, į tai reikia atkreipti dėmesį. Kodėl viskas taip išeina? Manau, mes labai skubame. Skubame ir per skubėjimą padarome daug klaidų. Mano nuomone, nereikėjo iš karto pulti visų dalykų tikrinti. Gal reikėjo pamėginti vieną ar kitą dalyką, kitais metais – dar koks nors dalykas. Per skubėjimą mes padarėme klaidų“, – teigė M. Jakobas.
Pasak pašnekovo, jaunuolius reikia pamažu pripratinti prie darbo.
„Vienuoliktokai visada vaikšto atsipūtę: egzaminai kitais metais, tai kitais metais, direktoriau, tikrai pradėsime mokytis. Aš vis priekaištaudavau, kad jie nieko nedaro, kiek daug problemų mums iškyla, nes jie užduočių neatlieka, mokytojai skundžiasi, o jie sako: mes suspėsime. Taip, vaikai buvo atpratę nuo darbo ir, manyčiau, tas vienuoliktokų patikrinimas, kad jie truputį susikauptų, o ne vaikščiotų atsipūtę, atsipalaidavę, – aš sveikinčiau šį dalyką. Bet mes, skubėdami ir nepagalvodami, pridarome klaidų ir sukeliame tokią sumaištį, nepasitikėjimą mokykla, mokytojais, Nacionaline švietimo agentūra, ministerija“, – teigė pedagogas.
Taigi, anot M. Jakobo, tarpiniai vienuoliktokų žinių patikrinimai tikrai turėtų egzistuoti ateityje, tačiau jie galėtų būti gerokai labiau pamatuoti ir apgalvoti.
„Mokiniams turi būti viskas išaiškinta iki galo, kad vaikai nedejuotų. Mes truputį esame pripratę padejuoti, patriukšmauti ir panašiai. Gal ne taip viskas žiauriai vyko, kaip čia spauda pateikė, bet, kad taip neįvyktų, kad taip nebūtų, mes turime labai atsakingai į visa tai žiūrėti. Ugdymas yra atsakingas procesas“, – teigė jis.
Be to, pašnekovas atkreipė dėmesį, kad visame pasaulyje visi vaikai yra vienodi.
„Jie mokytis nenori iki tam tikro laiko, nori apie nieką negalvoti ir visa kita. Jeigu palygintume švietimo sistemas, pavyzdžiui, Izraelyje ir kitose mokyklose, kur man teko būti, tarkime, Prancūzijoje, žydų mokykloje, Vokietijoje, Amerikoje, – niekuo nesiskiria. Panašūs dalykai, panaši medžiaga, ta pati matematika ir panašiai, tik norėčiau pasakyti, kad jeigu vadovas yra šioks toks lyderis – pamatuotai viską sprendžia ir galbūt ne viską padaro taip, kaip jam įsakymu liepia padaryti. Jis visada galvoja, kad mokiniui būtų geriau, lengviau“, – kalbėjo pedagogas M. Jakobas.
Tiesa, jis pridūrė, kad tam reikia turėti gana daug drąsos.
„Nesigirdamas pasakysiu, jog tokią drąsą aš turėjau ir dažnai pasidarydavau taip, kaip atrodo praktiškiau ir geriau, visada būdavau mokinių pusėje, kad jiems būtų lengviau. Svarbiausia, kad jiems būtų suprantama, ko reikės, kaip reikės, ir didžiulis dėmesys kartu su mokytojų kolektyvu buvo nukreiptas į mokinių išsilavinimą. Kiti vadovai turi numatę galbūt kitas užduotis, kitas kryptis. Mano kryptis buvo išsilavinimas, ir tai buvo transliuojama“, – dalijosi M. Jakobas.
Kaip teigė pedagogas M. Jakobas, Lietuvoje mes turime didelį būrį išsilavinusių žmonių ir dar didesnį būrį gerų mokytojų, o tą, pasak jo, galima išnaudoti labai tikslingai.
„Mes turime puikių mokslininkų, pedagogų, jie iš tikrųjų gali mūsų švietimą kelti aukštyn. Mes turime pajėgumų ir jėgų, manau, Lietuvos švietimas pajėgus daryti savo, kaip mums atrodo geriau. Kai lipdome iš gabaliukų, tarkime, nes Prancūzijoje taip daroma, Danijoje šitaip daroma, tai panašiai padarysime ir Lietuvoje, – kas panašu, tas neveikia. Reikia daryti tai, kas mums naudinga ir tai, kas naudinga mūsų vaikams“, – pabrėžė jis.
Apklausos rodo, kad įvairaus psichologinio teroro prieš mokytojus šiandien mūsų šalyje itin daug. Kaip pastebėjo M. Jakobas, tokių istorijų būta ir jo darbe.
„Žinote, ateidavo agresyviai nusiteikę kai kurie tėvai. Apie mokinius to pasakyti negaliu. Aš, turėdamas progą susitikti su tėvais ir su vaikais, tarkime, kiekvieną penktadienį, pasilikdavau sau keletą minučių, maždaug penkias, o kartais ir iki dešimties, ir kalbėdavau su vaikais.
Mes aptardavome einamuosius įvykius, kas įvyko mokykloje negero, kodėl taip elgiamės. Vykdavo aiškinamasis darbas, aiškinamasis pedagoginis darbas, ir kai tu turi galimybę kalbėti su auditorija, kai tiesiai šviesiai kalbi, kai tiesiog mokai jaunimą, kad reikia vengti tam tikrų dalykų, kai tu esi jiems tiesiog vyresnysis auklėtojas, kurio misija – padėti išbristi iš kokios nors problemos, tave vaikai pradeda suprasti“, – teigė pedagogas.
Visą pokalbį rasite „Žinių radijo“ portale:
