Studijuoti mediciną M. Navickaitė norėjo dar besimokydama žemesnėse klasėse, įtaką profesijos pasirinkimui darė ir artima aplinka. Pašnekovė prisipažino, jog pasirinkti kryptį jai nebuvo sunku. Ta linkme ėjo seniai, žinojo, kad studijuos gamtos mokslus. Galima sakyti, kad medicinos studijos į merginos gyvenimą atėjo natūraliai – galutinį sprendimą priėmė dar būdama vienuoliktokė.
Kiek svarbūs egzaminų rezultatai?
Pastebėjus, kad kone visi šimtukininkai renkasi medicinos studijas, M. Navickaitė paprieštaravo – tai esą labiau stereotipas negu iš tikrųjų esanti situacija. „Visi, kurie baigia mokyklą gerais pažymiais ir gauna aukštus egzaminų įvertinimus – stoja ten, kur labiausiai norisi. Jie turi didesnes galimybes visur įstoti. Ne tik medicina yra pagrindinė šimtukininkų geidžiama specialybė“, – šypsodamasi sakė ji.
Šių metų abiturientai pabrėžia, kad nuotolinio ugdymo(si) iššūkiai buvo išties sunkūs, todėl jie galimai prasčiau pasiruošė egzaminams. Tačiau galbūt į tai reiktų žvelgti pozityviau – juk čia puiki galimybė gauti pagrindus, kurie vėliau pravers norint tapti geru studentu.
M. Navickaitė sutiko su išsakyta mintimi: nuotolinio mokymo(si) metu mokaisi savarankiškiau, mažiau tiesioginės priežiūros. Toks ugdymas paruošia sėkmingam mokymuisi universitete.
„Studijuojant reikės praleisti nemažai laiko prie kompiuterio, skaityti vadovėlius, savarankiškai rašyti daug įvairių darbų. Galbūt iš tikrųjų abiturientai bus labiau pasiruošę universitetui. Visgi toks staigus perėjimas, manau, daug kam galėjo sukelti stresą, sunkumų iškilo ne vienam“, – kalbėjo ji.
Iki brandos egzaminų sesijos abiturientams liko visai nedaug. Paklausta, kaip jiems patartų išnaudoti šį laiką, ar jau stresuoti, pulti mokytis, M. Navickaitė sakė, kad jei moksleivis mokėsi visus dvylika metų, tai savaitę prieš egzaminus reiktų skirti dalykų pasikartojimui, prabėgant akimis „atšviežinti“ atmintį.
„Nereikia persistengti, ypač paskutinę naktį prieš egzaminus. Šią naktį verčiau gerai išsimiegoti, o ryte sočiai pavalgyti – tada egzaminą tikrai pasiseks geriau išlaikyti“, – tikino pašnekovė.
Paprašyta pažvelgti iš perspektyvos, kiek visgi yra svarbūs egzaminų rezultatai, ar verta dėl jų daug ką paaukoti ir kiek naudos ateityje tai duos, šimtukininkė M. Navickaitė samprotavo, kad svarbiau yra mokytis nuosekliai – visus dvylika metų. Tada nereikės paskutiniaisiais mokymosi metais paaukoti viso savo laisvalaikio ir socialinio gyvenimo. Jei to nebuvo – neverta per daug jaudintis ir nervintis, juolab kažką aukoti dėl kelių pažymių. Visgi, žinoma, neabejotinai egzistuoja ir sėkmės faktorius.
„Egzaminų rezultatai yra svarbūs, jei nori įstoti į konkurencingą specialybę, kur reikalaujama aukštų rezultatų. Tačiau tik įstojus į universitetą daugiau niekas nebekalba apie brandos egzaminų rezultatus, niekas jų neprisimena“, – pastebėjo ji.
Jei žinai savo stipriąsias puses, nereikia jaudintis dėl silpnesnių
Kiekvienas abiturientas žino savo stipriąsias ir silpnąsias vietas. Vieniems labiau sekasi mokytis matematikos, kitiems – humanitarinius mokslus. Sunkiau pasirinkti, kai viskas sekasi. „Jeigu žinai savo stipriąsias puses, nereikia jaudintis dėl silpnesnių. Kad ir kaip būtų, su laiku visi dirbsime, būsime pakankamai specializuoti“, – optimizmo nestokojo M. Navickaitė.
Visgi švietimo ekspertai teigia, kad verta pasitempti, labiau gilintis į fundamentaliuosius mokslus, nesvarbu, kad nelabai sekasi – pravers renkantis profesiją ateityje.
M. Navickaitė šiuo klausimu turi kitokią nuomonę. Anot jos, labiau atsižvelgti reiktų į tai, kas labiau patinka ar sekasi: „Nereikia versti savęs daryti dalykų, kurių nemėgsti, kurie nesiseka – tai tampriai susiję. Nesiseka, nes nemėgsti ir priešingai – nemėgsti, nes nesiseka. Reikia atsižvelgti į tai, kas patinka. Jeigu būsi puikus savo srities specialistas, nors specialybė atrodytų ir neprestižiška – visur gali daug pasiekti, gerai jaustis“, – įsitikinusi ji.
Gauti penkis šimtukus per egzaminus – juodas darbas ar gabumai mokslams, kur slypi paslaptis?
„Negaliu sakyti, kad viskas atėjo iš oro, kad jau gimiau su tomis žiniomis. Tikrai ne, daug mokiausi. Galbūt ir sėkmė labiau nusišypsojo – bendras derinys“, – konstatavo ji.
M. Navickaitės žodžiais tariant, puikūs egzaminų rezultatai neįnešė drastiškų pokyčių. „Negaliu sakyti, kad buvo netikėta. Aišku, nežinojau, ar bus šimtukai, bet jaučiau – išlaikysiu gerai. Visada gerai mokiausi, tad niekam tai nebuvo naujiena ar šokas. Vis dėl to, manau, kad žmogų vertina ne tik pagal mokymosi rezultatus. Kad ir kokie rezultatai būtų – ir šeima, ir draugai palaikytų.“
Paragavo studentiško gyvenimo – patiko
Tarp šimtukininkų nemažai Vilniaus licėjaus auklėtinių. M. Navickaitės manymu, daug kas priklauso ir nuo ugdymo įstaigos: „Licėjai, gimnazijos atsirenka mokinius, tad susirenka labiau motyvuoti, gabesni moksleiviai. Viduje atsiranda daugiau motyvacijos – kai kitiems sekasi ir pats nori geriau padaryti. Dėl to geresni rezultatai – supa žmonės, kuriems rūpi, kurie stengiasi, mokosi.“
M. Navickaitė šiandien kaip tik laikė paskutinį pirmojo kurso egzaminą. Būsima antrakursė šiandien jau gali palyginti – kuo skiriasi mokykla ir studijos universitete. „Reikėjo persiorientuoti, (kalbu apie mokymosi stilių) surasti vidinės motyvacijos, supratimo, jog mokaisi dėl savęs“, – kalbėjo ji.
Su kokiais iššūkiais teko susidurti tapus studente? „ Mokytis sunkiau nei mokykloje – reikia įdėti daugiau darbo. Niekas nepasako – kiek ir ko perskaityti, mokaisi savo iniciatyva, o ne tada, kai liepia kas nors iš aplinkos. Reikia daug sąmoningumo, susivokimo, kad kuo daugiau sužinotum, kad ir toliau sektųsi“, – dalijosi patirtimi M. Navickaitė.
Pašnekovė pastebėjo, kad universitete svarbus ne vien mokslinis, bet ir socialinis gyvenimas: „Atsirado naujų pažįstamų, naujų patirčių. Metai buvo sėkmingi ir įdomūs – universitetinis studentiškas gyvenimas praturtino. Kiekvienas jį savaip išgyvena.“
Vilnietė atvira – kol kas neteko paragauti to tikrojo studentiško gyvenimo – nereikėjo palikti gimtojo miesto. Nors pilnos studentiškos patirties nebuvo, bet, anot studentės, ji vis tiek kitokia nei mokykloje.
Paprašyta palyginti, kas gi iš tiesų yra kitaip, M. Navickaitė pastebėjo, kad universitete prasiplėtė akiratis. Mokykloje supo klasiokai, su moksleiviais iš kitų mokyklų bendravo rečiau. O universitete visi maišosi, susiburia per įvairias veiklas. „ Bendrauji ne tik su grupe, bet ir visu kursu, kitų fakultetų, kitų kursų studentais“, – sakė būsima medikė bei pridūrė, kad sutikus daugiau skirtingų žmonių, supranti, kad ne viską lemia pažymiai ir mokymosi lygis.
M. Navickaitė tikino, kad studijuojant universitete atsirado kitoks požiūris į žmogų, ji supratusi, kad kiekvienas yra įdomus savaip, nors ir nėra super gabus mokslo srityje: „Galbūt domisi įdomiais dalykais, turi išskirtinių žinių. Ilgainiui supranti, kad kiekvienas yra išskirtinis, gebantis atsiskleisti pačiose įvairiausiose srityse.“