Kalbėdamas apie daugumos NATO šalių patiriamas gynybos finansavimo problemas jis pabrėžė, kad niekas nemėgsta "mėgėjų važinėti nemokamai". Lietuvos išlaidos gynybai yra vienos mažiausių tarp visų Aljanso narių.
- Kas, jūsų nuomone, bus svarbiausiomis temomis NATO viršūnių susitikimo Čikagoje darbotvarkėje?
- Siaučiant ekonominei krizei NATO sako, kad prioritetas yra išmintinga gynyba. Kaip tokios NATO šalys, kaip Lietuva, galėtų prisidėti prie šio tikslo? Ar manote, kad tai galėtų padėti kovoti su nepakankamo gynybos finansavimo problema?
- Gynybos sekretorius Leonas Panetta su ministre Rasa Juknevičiene aptarė mažėjančio gynybos finansavimo problemą. Kaip jau minėjau, mes išmintingą gynybą matome kaip dalį problemos sprendimo. Protinga gynyba iš tiesų yra tik protinga praktika gauti daugiau už tuos pačius pinigus, ypač kalbant apie mažesnes šalis, kurios gali skirti lėšas tik ribotam gynybos programų skaičiui, bet gali sutelkti pastangas plėtodamos bendradarbiavimo strategijas, koordinavimą ir karinį efektyvumą. Tikimės, kad išmintinga gynyba įgaus pagreitį Čikagoje. Išmintingos gynybos dalis yra ir specializacija. Šalis gali norėti susitelkti į tas sritis, kuriose jos turi santykinį pranašumą ar ilgalaikę patirtį.
Bet net ir su geriausiu išradingumu išmintinga gynyba netaps panacėja. Ilguoju laikotarpiu, kai bus suvaldyta dabartinė krizė, Aljanso Vyriausybės turės pradėti skirti pakankamus išteklius ir imtis ilgalaikių investicijų tam, kad užtikrintų pakankamą aprūpinimą bei atitiktų 5 straipsnio dėl kolektyvinės gynybos reikalavimus ir būtų pasirengusios ateities neramumams, į kuriuos Aljansui gali tekti reaguoti už Europos ribų.
- Manau, prisimenate paskutinę buvusio gynybos sekretoriaus Roberto Gateso kalbą Briuselyje, kur jis pareiškė, kad europiečiai turėtų labiau rūpintis savo saugumu ir gynybos finansavimu. Ar šis klausimas, kad europiečiai turėtų labiau pasitempti, vis dar aptariamas JAV?
- Tai jau ilgai esantis klausimas, jis tikrai ir toliau bus diskusijų Amerikoje dalis. Mes žvelgiame į NATO kaip į gyvybiškai svarbų mūsų saugumu įrankį ir manome, kad būtų abipusis laimėjimas, jei JAV ir likęs Aljansas išlaikytų NATO stipriu. Tai reiškia, kad visos NATO šalys turi rimtai žiūrėti į resursų, kurie darytų NATO tokiu pat stipriu kaip ir praeityje, užtikrinimą. Tam, kad be didelio perspėjimo iškilus dar vienam tokiam iššūkiui kaip Libija, mes būtume pajėgūs vykdyti misiją, o krūvio pasiskirstymas abipus Atlanto būtų teisingas. Niekas, ar tai būtų amerikiečiai, ar europiečiai, nemėgsta mėgėjų važinėti nemokamai. Tai reiškia, kad kokiu nors būdu visi turi prisidėti. Akivaizdu, kad mažos šalys turi nedidelius biudžetus, bet, kaip matėme Lietuvos indėlio Afganistane atveju, net mažiausi Aljanso nariai gali svariai prisidėti prie komandos. Tikiuosi, išlaikysime tokią dvasią, kol kovojame su krize.
- Ar oro policijos misija Baltijos šalyse yra išmintingos gynybos pavyzdys? Ar palaikote idėją, kad šiai misijai turėtų būti suteiktas nuolatinės arba ilgalaikės misijos statusas?
- Oro policijos misiją Baltijos šalyse laikėme labai geru išmintingos gynybos pavyzdžiu dar prieš tai, kai šį terminą buvo imta vartoti. Net ir ne tokių ribotų išteklių aplinkoje Baltijos šalims tikriausiai nebūtų jokios prasmės investuoti į nacionalinius oro policijos vykdymo pajėgumus, kai kiti sąjungininkai jau turi pajėgumus tokiai misijai atlikti. Taigi mes manome, kad Baltijos šalių oro policijos misija yra prasminga tokia, kokia yra dabar, ir tikime, kad artėjant NATO viršūnių susitikimui Čikagoje pamatysime teigiamą patvirtinimą šios misijos atžvilgiu. Yra svarbu, kad Baltijos šalys, kaip naudos gavėjos, ir toliau ieškotų būdų, kaip suteikti paramą toms sąjungininkų karinėms oro pajėgoms, kurios dalyvauja misijoje. Kaip jau minėjau - toje teisingo krūvio pasidalinimo dvasioje.
- Kalbant apie NATO transformaciją, kaip apibūdintumėt Aljanso vaidmenį atsiliepiant į naujas grėsmes?
- Manau, kursą aiškiau atsiliepti į naujas grėsmes Aljansas nustatė dar Lisabonos viršūnių susitikime. Naujojoje strateginėje koncepcijoje buvo toli į prie žvelgianti besikeičiančios saugumo aplinkos analizė, kurioje apibrėžtos naujos grėsmės ir galimybės, į kurias Aljansas turi atsižvelgti užtikrindamas saugumą ilgojoje perspektyvoje. Organizaciniu požiūriu, NATO žengė svarbų žingsnį dar prieš Lisaboną, įsteigdamas kylančių saugumo grėsmių padalinį, kuris pateiks labiau organizuotas ir sutelktas analizes ir plėtos galimybes, kaip atsakyti į tokias grėsmes kaip terorizmas, masinio naikinimo ginklų platinimas, kibernetinė gynyba ir energetinis saugumas. Žinau, kad tai labai svarbu ir Lietuvai.
Taigi manau, kad Aljansas yra geriau pasirengęs atsakyti į tuos iššūkius. Aš manau, šiandienos pasaulio neprognozuojamumas tik pabrėžia mąstymo į priekį svarbą, žvalgybos funkcijų Aljanse gerinimą tam, kad galėtume numatyti problemas prieš tai, kai jos smogs mums tiesiai į veidą. Manau, tai bus iššūkis ir nacionalinėms Vyriausybėms ir NATO kaip organizacijai. Bet, aš manau, kad mes jau atradome kai kuriuos konkrečius būdus atsiliepti į naujas grėsmes, iš kurių svarbiausiu pavadinčiau priešraketinės gynybos programą.
- Ko NATO išmoko, sužinojo iš operacijos Libijoje? Ar manote, kad tokios misijos išliks svarbios NATO darbotvarkėje?
- Manau, kad sužinojome daug teigiamų, bet ir kai kurių įspėjančių dalykų. Rezultatai buvo labai geri ir parodė, kad NATO yra organizacija, kuri sugeba koordinuoti ne tik sąjungininkų, bet ir partnerių pajėgumus labai skubioje ir greitai besikeičiančioje situacijoje. Misija parodė unikalios daugiatautės NATO vadovavimo struktūros bei jo karinio ir politinio šalių integravimo mechanizmų vertę. Mano nuomone, arabų partnerių įsitraukimas ypač gerai ilgalaike partneryste susiejo NATO ir jo kaimynus Viduržemio jūros ir Persijos įlankos regionuose.
Bet mes taip pat patyrėme ir keletą svarbių neigiamų pamokų. Jos yra kaip perspėjimo signalas, kad Aljansas turi keletą labai svarbių spragų pajėgumuose ir kai kuriose srityse yra pernelyg priklausomas nuo Jungtinių Valstijų. Tai didelio tikslumo bombų, žvalgybinio stebėjimo, ar net personalo, kurio reikia nustatyti taikinius bei valdyti sudėtingas oro operacijas, trūkumas.
Taigi, mes tikimės, kad, pernelyg neįsitraukiant į sveikinimus sau patiems, NATO susitikime Čikagoje patvirtins priemones, kurios bus nukreiptos į pajėgumų trūkumus, ypač į didėjantį atotrūkį tarp Europos ir JAV pajėgumų.
- Kokios, jūsų nuomone, yra perspektyvos, kad NATO susitars su Rusija dėl naujos priešraketinės gynybos sistemos (PRG) Europoje? Kaip pakomentuotumėte Rusijos grasinimus į priešraketinį skydą atsakyti naujos ginkluotės dislokavimu šalia NATO šalių, pavyzdžiui, Lietuvos?
- Akivaizdu, kad bendradarbiavimas dėl PRG darbas, kuris tebevyksta. Mes turėjome didelių vilčių po Lisabonos susitikimo ir prezidento Dmitrijaus Medvedevo dalyvavimo šiame susitikime, kad mūsų pastangos plėtojant NATO ir Rusijos PRG sistemas ir pastangų koordinavimas siekiant didesnio saugumo pažengs toliau. Tačiau kelias vis dar yra ilgas, ir mes esame nusiteikę tęsti dvišales diskusijas su rusais, o taip pat NATO-Rusijos formate. Siekiame nustatyti konkretų pagrindą PRG bendradarbiavimui ir pasiūlėme keletą labai kūrybingų idėjų. Pavyzdžiui, bendros PRG analizės idėją, kuri atsilieptų į kai kuriuos iš rusų nuogąstavimų dėl mūsų sistemos pajėgumo. Taip pat yra specifiniai mechanizmai, kuriuos mes vadiname NATO-Rusijos PRG centrais. Juose galėtų būti telkiami išankstinio perspėjimo sistemų duomenys, o juose kiaurą parą kartu dirbtų NATO ir Rusijos kariškiai ir koordinuotų galimas PRG operacijas.
Akivaizdu, kad rusai vis dar turi neišspręstų nuogąstavimų dėl mūsų sistemos pajėgumų. Mes dėl savo planų su rusais buvome labai atviri ir skaidrūs aiškindami, kad PRG atsako į grėsmes, kurias kelia balistinių raketų tokiose šalyse kaip Iranas kūrimas, ir nekelia grėsmės Rusijai. L.Panetta dar kartą patvirtino tai šiandien diskusijoje su Lietuvos ministre. Mes nematome pagrindo imtis atsakomųjų priemonių. Sistemos, kurias artimiausiais dešimtmečiais planuojame Europoje yra nukreiptos atsakyti į grėsmes už Europos ribų ir nekelia grėsmės Rusijos strateginėms atgrasymo priemonėms. Taigi mes toliau dirbsime šiuo klausimu daugeliu kanalų, bandysime pateikti faktus apie mūsų sistemą, nuraminti rusus ir tikiuosi, kad galų gale mums pavyks surasti pagrindą Rusijos ir NATO bendradarbiavimui šioje srityje.
- Ar pasakytumėte, kad JAV atmeta galimybę plėtojant PRG sistemą Baltijos jūroje dislokuoti raketinius AEGIS klasės laivus?
- AEGIS laivai buvo dislokuoti Viduržemio jūroje tam, kad atsakytų į grėsmes, kurias kelia Irano artimo ir vidutinio nuotolio raketos. Per dešimtmetį pagrindinėmis mūsų PRG architektūros dalimis taps sausumos bazės Lenkijoje ir Rumunijoje. Kai šios bazės bus įkurtos ir dislokuotos naujos kartos mūsų "Standard Missile-3" raketos, jos užtikrins saugumą faktiškai visai NATO teritorijai Europoje. Bet mes ir toliau išlaikysime pajėgumus AEGIS laivuose. Šie laivai atlieka įvairias misijas, o mes iš principo nesutinkame su kokiais nors geografiniais apribojimais dislokuojant laivus. Manau, sustosiu čia. Reziumuojant, per dešimtmetį mes tapsime vis efektyvesni ir užtikrinsime apsaugą visiems sąjungininkams Europoje. Aš manau, tai parodo ilgalaikį JAV įsipareigijimą NATO 5 straipsniui ir visų jo narių saugumui. Taip pat ši sistema suteikia galimybes bendradarbiauti su Rusija, kurios, mes tikimes, bus įgyvendintos greičiau nei baigsis dešimtmetis.