Per Lietuvą keliaus kazokų pasekėjai iš Rusijos

Entuziastai iš Rusijos atkartos 1812-ųjų metų kazokų žygį, kuomet kazokai per Lietuvą iš Maskvos Paryžiaus link vijo imperatoriaus Napoleono Bonaparto armiją. Lietuvai šis žygis atmintinas dėl kazokų nusiaubtų miestų ir neišsipildžiusių nepriklausomybės iliuzijų.

Kaip skelbiama projekto tinklalapyje internete, raitininkų žygis skiriamas 200-osioms 1812 m. Tėvynės karo metinėms. Žygiu siekiama pagerbti 1812-1815 m. žuvusius rusų ir prancūzų karius. Prancūzijos-Rusijos karas, dar vadinamas Tėvynės karu, prasidėjo 1812 m. birželio 24 d., kuomet Prancūzijos pagrindinės karinės pajėgos persikėlė per Nemuną ties Kaunu.

Vasarą sėkmingai pradėjęs žygį į Rusiją, Napoleonas žiemą patyrė triuškinamą pralaimėjimą ir prarado ambicijas dominuoti Europoje. Raiteliai žygiuoja Rusijos, Baltarusijos, Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos ir Prancūzijos teritorijomis. Jų maršrutas driekiasi takais, kuriais, vadovaujami generolo Matvejaus Platovo, 1812 m. Napoleono kariuomenę iš Maskvos į Paryžių vijo kazokai. Raiteliai joja Dono veislės žirgais. Būtent tokiais žirgais prieš 200 metų žygiavo kazokai.

Beje, Napoleono Didžiosios armijos žygis per Lietuvą daliai Lietuvos gyventojų buvo įkvėpęs viltį atsikratyti Rusijos priespaudos ir atkurti valstybingumą. Per Lietuvą Napoleono armija ne tik žygiavo į Rusiją – per mūsų šalį armija ir traukėsi, ją vijo Rusijos kariuomenė, kuriai stipriai gelbėjo kazokų būriai.

Lietuvoje kazokų pasekėjai turėtų pasirodyti rugpjūčio 27-ą, pirmadienį. Mūsų šalyje jie viešės iki trečiadienio, kada iškeliaus į Lenkiją. Žygio dienomis svečiai iš Rusijos nakvos Kačėnuose ir Seirijuose, jos į Valkininkus. Įdomu tai, kad kazokų pasekėjai žirgais keliauja neištisai – pavyzdžiui, iš Valkininkų nakvynei žirgai į Kačėnus bus vežami sunkvežimiais, o žmonės – automobiliais. Jokių renginių žygio metu nenumatyta.

Buvo ypač žiaurūs

Apie kazokus ir jų žygį 1812-aisiais DELFI teiravosi Vytauto Didžiojo karo muziejaus Karybos istorijos skyriaus vyriausiojo muziejininko Algimanto Daugirdo.

„Rusijos kariuomenės pėstininkų pulkai slinko žymiai lėčiau, o mobilios kazokų grupės žygiavo priekyje, persekiojo atsitraukiančius Prancūzijos kariuomenės dalinius ir juos, apšalusius ir nusilpusius, po truputį galabijo. Daugiausia nuostolių kazokai ir pridarė“, – pasakoja A. Daugirdas. Kazokų daliniai įėjo į Rusijos kariuomenės kavalerijos korpusą.

Pasak A. Daugirdo, kazokai vengdavo stoti į mūšį su didesniais prancūzų kariuomenės daliniais, labiau puldavo atsilikusius, mažesnius būrelius. Rusijos kariuomenei padėjo ne tik kazokų būriai, bet ir itin šalti orai. „Rusija kazokų veiksmams priskiria daug nuopelnų, jie pagelbėjo kariuomenei, daug prancūzų paimdavo į nelaisvę, juos pribaigdavo, apiplėšdavo“, – sakė muziejininkas.

Kazokų kariuomenėje buvo 18 pulkų, jiems vadovavo generolas Matvejus Platovas. Daugiausia kazokų buvo kilę nuo Dono, tarp jų buvo ir kirgizų, baškirų bei kitų Azijos tautų atstovų. Kazokai buvo ginkluoti ilga ietimi, kardu, kai kurie dar turėdavo šaunamąjį ginklą. Kariai daugiausia jojo Dono veislės žirgais, kurie buvo atsparūs ir ištvermingi.

„Azijiečiai pasižymėjo ypatingu žiaurumu. Jie karius išrengdavo plikai. Štai prie pat Kauno, Aleksoto pusėje, 15 kazokų paėmė Marvelės link einančių 300 prancūzų kareivių būrį. Nuo šalčio ir bado nusilpę prancūzai nesugebėjo pasipriešinti, o kazokai turėjo kailinukus“, – sakė A. Daugirdas.

Kazokai siaubė ir Lietuvos miestus

Išlikę pasakojimai, kad kariuomenei gruodžio viduryje užėmus Kauną, generolui M. Platovui caras suteikė grafo titulą. Magistratui (Kauno valdžiai) įsakyta mieste iškelti didžiausią puotą. Tuomet Kaunas buvo nualintas karų, tad magistratas skolinosi, rinko pinigus greičiausiai iš vietinių didikų ir bajorų.

„Net taurių neturėjo. Yra išlikę duomenų, kad puotoje naudotasi iš vietinių bajorų skolintais indais ir taurėmis. O kazokų buvo toks kultūros lygis, kad išgėrę sviesdavo taurę žemėn. Taip išdaužė visus indus ir paskui kilo problemų, kaip atsiskaityti su skolintojais“, – pasakojo A. Daugirdas.

Nuo kazokų nukentėjo ir vietiniai Lietuvos gyventojai – kazokai žygiavo siaubdami, reikalaudami maisto. Kazokai žygiavo per Vilnių ir Kauną, į Žemaitiją ir Šiaurės Lietuvą nesiveržė. Kazokų antplūdžio metu labiausiai nusiaubtas Kaunas.

Kaip savo straipsnyje „Prancūzijos kariuomenės persikėlimas per Nemuną ties Kaunu“ yra rašęs Vytauto didžiojo karo muziejaus direktoriaus pavaduotojas Arvydas Pociūnas, mieste nuo gaisro sudegė 5 bažnyčios ir vienuolynai, devyni mūriniai ir 45 mediniai pastatai. Kaune į rusų nelaisvę pateko 1257 Prancūzijos kariai, 114 karininkų, iš jų 6 pulkininkai.

Kartu su rusų kariuomene, kazokai prancūzus vijo iki pat Paryžiaus. Čia kovos su Napoleono armija dar truko iki 1814 m.

A. Daugirdas pastebi, kad Lietuva šįmet atkartojo Prancūzijos kariuomenės žengimą pro Kauną ir kėlimąsi per Nemuną. Šis įvykis prisimenamas su viltimis atstatyti tuomet carinei Rusijai priklausiusią Lietuvos valstybę.

„Mūsų tikslai buvo parodyti, ko Lietuvai buvo galima tikėtis iš prancūzų atėjimo. O rusai rodo iš savo pusės, savo istoriją, kad kazokai labai nusipelnė mušdami priešą. Dėl to ir vadina Tėvynės karu“, – žygio idėją komentavo A. Daugirdas.