Nors N. Rekašiūtė fotografijoje dar naujokė, jos darbai pastebėti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje . Štai naujausias projektas „Superherojės“ pasirodė didžiausiame Italijos dienraštyje „La Repubblica“, „Huffington Post“ ir kituose.
Projektas „Mūsų daug“ šįmet laimėjo „Login“ apdovanojimą žmonių pasirinkimo kategorijoje, o Nacionaliniuose lygybės ir įvairovės apdovanojimuose pilietinei iniciatyvai „Moterys kalba“ įteiktas lyčių lygybės apdovanojimas.
Interviu DELFI Londone studijas baigusi 27 m. N. Rekašiūtė stebėjosi, kad vis dar gyvename visuomenėje, kurioje kuriantys žmonės turi save cenzūruoti, antraip tampa valstybės priešais. Nepaisant to, į Visaginą persikrausčiusi fotografė tiki Lietuvos ateitimi.
– Trejus metus studijavote Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (TSPMI), tada studijas sustabdėte ir išvykote į Londoną studijuoti fotografijos. Kodėl?
– Kaip ir daugelis jaunų žmonių Lietuvoje, jutau spaudimą stoti iškart po mokyklos. Mokyklą baigiau aukštais balais, tad galėjau rinktis, ką studijuoti. Pasirinkau politikos mokslus sekdama man didelį įspūdį dariusių žmonių pavyzdžiu. Iš tiesų tada neįsivaizdavau, ką norėčiau veikti gyvenime.
Studijuojant TSPMI atsivėrė akys ir nukrito provincijos šydas. Kaip dabar galvoju, iš Palangos atvažiavau labai provincialiai mąstanti. Mačiau, kaip kurso draugams puikiai sekasi, kada geriausia draugė jau antrame kurse skrido paimti interviu iš Gruzijos prezidento, kita irgi dirbo puikų darbą, o aš nemačiau savo ateities šioje srityje, neradau to, kas mane trauktų. Tada buvo kritinis metas ir mano rankose atsirado iš draugo pasiskolintas fotoaparatas. Pradėjau fotografuoti ir greitai supratau, kad tai puikus būdas iškomunikuoti tai, ką noriu ir daug įdomiau nei mokslinio darbo rašymas.
Pradėjau dirbti fotografo Tomo Kaunecko asistente, po keturių mėnesių bemiegių naktų, fotografavimo spaudžiant 20 laipsnių šalčiui, pagalvojau, kad jei jau tiek ryžto turiu, tai reikia siekti fotografijos karjeros pačiai. Išvažiavau į Londoną.
– Ką davė Londonas? Atvykusi iš Palangos, Vilniuje jautėtės provincialiai, turbūt Londone šis jausmas dar labiau sustiprėjo?
– Provincialumas nėra tik blogas dalykas. Žmonės iš mažo miestelio šiltesni, labiau visuomeniški, mažiau snobiški, atviriau reiškia emocijas.
Iš Londono grįžau visai kitoks žmogus. Bet iš pradžių to nepastebėjau, maniau, niekas nepasikeitė. Tačiau kada čia grįžusi pradėjau kurti, pamačiau, kad mano idėjos truputį prasilenkia su dabartine Lietuvos situacija, mąstau ne taip kaip dauguma, tai daugumai nepalankiai.
Tada supratau, kad Londonas davė daug – drąsos, kitokio požiūrio į socialinį atsakingumą. Pradėjau jausti, kad pilietiškumas per kūrybą yra mano būdas veikti aplinką, atkreipti dėmesį ir keisti tai, ką jaučiu esant neteisinga.
– Stebint kilusias reakcijas į projektą „Jie laimėjo loteriją“, kuriame pavaizdavote verkiančius ir į kariuomenę nenorinčius vyrus, atrodė, kad užkabinote jautrų nervą.
– Kai pradedi kažką daryti sudėtingesnėmis temomis, jos natūraliai pritraukia dėmesio ir visiems rūpi. Natūralu, kad atsiranda priešiškumo. Jį labiausiai pajutau per „Šauktinių“ projektą, taip pat iš dalies per projektą „Islamas Lietuvoje“.
Buvo labai juokinga – per naktį tapau tėvynės išdavike. Tada paskambino draugas komikas Domas Raibys ir pasakė: „Neringa, aš 30 metų bandau tapti tėvynės išdaviku, viską darau, kad juo tapčiau, o tu grįžai ir pavyko su vienu projektu“.
Tik tuomet suvokiau, kokia Lietuva nėra tokia laisva, demokratiška ir priimanti įvairias nuomones, kaip galvojau. Manau, kad šis projektas daugeliui padėjo atmerkti akis ir suprasti, kad gyvename visuomenėje, kurioje kuriantys žmonės turi save cenzūruoti, nes kitaip tampa valstybės priešais.
Keista: projektas buvo išspausdintas Italijos „Vanity Fair“, „Dazed and Confused“ – svajonių leidiniuose, kurie kažkada atrodė kaip didžiausia siekiamybė. Tačiau tuo metu tarptautinė sėkmė nedžiugino, nes Lietuvoje vyko raganų medžioklė. Projektas buvo suprastas taip: mes išdavėme Lietuvą, nes parodėme į kariuomenę eiti nenorinčius verkiančius vyrus. Juokinga, bet akimirką buvau ir pati patikėjusi, kad dėl mūsų projekto dabar kažkas blogo atsitiks ir Rusija mus užpuls anksčiau laiko. Buvau ėmusi tikėti, kad pasielgiau labai blogai, išjudinau dalyką, kurio judinti nebuvo galima.
Tačiau, žiūrėdama iš perspektyvos, manau, kad tai buvo sėkmingiausias ir geriausias mano projektas, labai juo džiaugiuosi ir, manau, bėgant metams džiaugsiuosi tik daugiau. Apie šį projektą turėjau daug prasmingų ir įdomių diskusijų su įvairių profesijų žmonėmis ir neabejoju jo reikalingumu bei svarba. Kaip po jo pasirodymo bijojau, kad daugiau niekada nebekursiu, taip dabar suprantu, kad tai manyje sukūrė tik dar daugiau vidinės laisvės ir kūrybinio anarchizmo.
– Ką teko atlaikyti fotografuotis sutikusiems vyrams?
– Vienas vyrukas buvo žymaus karininko sūnus – jis pateikė nuomonę, kad laikai, kai vyrai turėjo partempti bizoną iš miško, jau baigėsi ir nebereikia taip stereotipiškai vaizduoti vyriškumo. Šis projektas buvo apie vyriškumo normatyvumą, apie nesąmoningus lūkesčius tam, kas moteriška, o kas vyriška. Nėra taip, kad tik vyrai seksistai – moterys taip pat. Mūsų Seimo pirmininkė gali sau leisti viešai pasakyti, kad nesikiš į priimamus sprendimus, nes ji moteris, o sprendimai – gi vyrų reikalai. Nebe 19 a. gyvename, kad tik vyrai turi eiti ginti tėvynės, o moterys – namų tvarkyti ir būsimų kareivių gimdyti.
Skaudžiausia, kad nukentėjo patys projekte dalyvavę vyrai. Man buvo be galo sunku, nes niekaip negalėjau jų apginti. Nekalbu apie atsaką „Verktiniai“, kuris buvo skoningas ir ironiškas. Kalbu apie tiesiogines, žeminančias atakas, nukreiptas prieš projekto dalyvius.
– Tačiau „nepasimokėte“ – pristatėte parodą „Islamas Lietuvoje“. Kokių reakcijų sulaukėte?
– Šis projektas praėjo ramiai, matyt, nebuvo iš ko daryti sensacijos. Nuotraukose vaizduojami žmonės – tikri Lietuvoje gyvenantys asmenys. Sąmoningai stengiausi, kad nebūtų jokių kontroversijų, objektyviai vaizdavau žmones, pasakojau jų istorijas.
Po parodos pasirodymo, padaugėjo objektyvesnių laidų apie islamą, klausta specialistų nuomonės, visuomenėje atsirado daugiau dialogo. Aš pati dalyvavau keliose diskusijose, susitikimuose su moksleiviais. Prisimenant tai, kad parodą atidariau Paryžiaus išpuolių kontekste, tai visai džiuginantis dalykas. Tačiau negatyvus visuomenės nusistatymas musulmonų atžvilgiu šiuo metu yra rekordiško dydžio, todėl labai svarbu toliau su šia paroda keliauti per Lietuvą, pasakoti ir kalbėtis, supažindinti.
– Daug dėmesio sulaukė „Superherojų“ projektas, kuriame vaizduojate smurtą patyrusias moteris. Atrodė, ši tema iškalbėta ir išrašyta, tačiau į ją pažvelgėte kitu kampu. Žinau, kad sulaukėte feminisčių reakcijos – esą gal nereikėjo moterų dažyti ir puošti?
– Kritika būna konstruktyvi, skatinanti augti ir negatyvi, nukreiptą į asmeniškumus. Sulaukėme abiejų tipų kritikos, atsižvelgėme į pirmą, o antroji mūsų nedomina, į ją kreipti dėmesį būtų tas pats kaip savanoriškai valgyti stiklą. Kuomet su kolegėmis dariau pirmąjį projektą „Mes. Moterys“, totalitarinių feminisčių patyčios dar skaudino. Bet čia tik dėl to, kad darėme kažką tokio naujo ir inovatoriško Lietuvoje, kad nebuvo į ką atsiremti ir suprasti, kad viskas nėra tik juoda arba balta, kairė arba dešinė.
Mažoje šalyje, kur visi vieni kitus pažįsta, labai lengva įtikėti, kad visi tavęs nekenčia ir sustoti veikti. Bet čia tik pačioje pradžioje sunku, po to viskas tampa vis lengviau. O po šauktinių projekto man iš viso gana mažai baisių dalykų liko. Be to, visada galiu pasitikrinti, kaip yra užsienyje, kur mūsų projektai labai sėkmingi. Manau, dalį žmonių piktina tai, kaip šie socialiniai projektai tiek dėmesio sulaukia tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Gal kitiems atrodo, kad tai darome dėl pinigų, tačiau projektus darėme iš savų lėšų. Tačiau pamažu užsitarnaujame tokių žmonių kaip Švedijos ambasadorė palaikymą ir tikėjimą mumis, atsiranda vis daugiau rėmėjų ir partnerių. Kadangi dirbame kokybiškai ir sėkmingai, manau, kad tobulėjimas ir augimas yra neišvengiama.
Tačiau visų svarbiausia paskata – tai tikėjimas ir palaikymas tų moterų, kurios mums atskleidė savo tikras istorijas ir dalyvavo projekte. Mūsų užmegztas ryšys su jomis, draugystė – tai yra didelė vertybė.
– Ką stebite važinėdama po Lietuvą? Esate rašiusi, kad provincijoje nebėra vyrų.
– Lietuvoje labai trūksta vyrų. Jie miršta daug jaunesni, jie žudosi penkis kartus daugiau negu moterys, jie prasigeria. Bandydami atitikti visuomenėje įsitvirtinusius vyriškumo standartus, vyrai praranda laimingo ir pilnaverčio gyvenimo galimybę. Vietoj buvimo savimi, jiems tenka taikytis į mačizmą, apraizgytą agresijos, smurto ir netolerancijos stereotipais.
Viena kupiškėnė, ūkininkių sąjungos pirmininkė, papasakojo, kad jos kaimelyje yra 14 sodybų, kuriose gyvena tik našlės. Namai išsidėstę aplink aikštę. Mes juokaujame – jei atsikraustytų nors vienas vyras, būtų pats populiariausias ir jaustųsi kaip supermenas.
Tokia Lietuvos realybė. Kai fotografuoju žmones jų namuose, ypač kada peržengiama tam tikra amžiaus riba, moterys dažnai būna išsiskyrusios arba jų vyrai būna jau mirę. Tai chroniškas visuomenės sutrikimas. Jei vyrai nenusižudo, tai miršta gerokai anksčiau nei moterys – karas keliuose, stresas, nes negalima išreikšti emocijų, alkoholis. Nesibaigianti mirties odisėja.
Viskas betarpiškai susiję su lyčių lygybe, todėl taip svarbu jos siekti Lietuvoje. Paradoksali situacija – buvome Sovietų Sąjungoje, moterys ne tik traktorius vairavo, bet ir buvo visus kampus turinčiomis apeiti motinomis. Atsimenu savo močiutę, pas kurią leisdavau vasaras – ji pasipuošia, eina į darbą, tada į kitą darbą, apeina gyvulius ir dar mane prižiūri. Lietuvoje moterys tokios pervargusios, kad joms feminizmas asocijuojasi su dar papildomu darbu, našta. Moterys Lietuvoje miega mažiausiai visoje Europos Sąjungoje!
– Kokias didžiausias Lietuvos problemas matote?
– Neseniai atsikrausčiau gyventi į Visaginą, čia planuoju praleisti 4 mėnesius ar daugiau. Atsikrausčiusi į Visaginą supratau, kad Lietuvos provincijos turi labai daug potencialo. Štai Visaginas – puikus miestas, apsuptas ežerų, nuostabios gamtos, žmonės čia žiemą slidinėja, vaikšto su šiaurietiškomis lazdomis, kada užšąla ežerai, ant jo per naktį gali čiuožinėti grojant muzikai.
Atšilus pradėjau lankyti jogą ant ežero kranto, užsiėmus veda 24 metų Oksana, kuri jau netgi kandidatavo į savivaldybės tarybą. Nueinu į restoraną, o ten žmonės kalba įvairiomis užsienio kalbomis.
Aš ir seniau galvojau kitaip – Visaginą mačiau kaip miestą, kuriame ant suolų sėdi alkoholikai ir kur pilna užrašų prieš NATO. Tačiau taip nėra, čia daug išsilavinusių, intelektualių žmonių. Tiesiog visi apie provinciją turime negatyvių stereotipų, paniekinančių žvilgsnių.
Norint bėdų tikrai pamatysi. Kuo labiau gilinuosi į socialines problemas, tuo pikčiau darosi. Man vis rašo žmonės, atkreipiantys dėmesį įvairias problemas. Pavyzdžiui, Lietuvoje neįgalieji labai pamiršti, o neįgalios moterys patiria dvigubą diskriminaciją. Daugybė temų niekam neįdomios.
Ir visgi aš labai tikiu Lietuva, tai – magiška šalis. Mus bandė užimti ir kryžiuočiai, ir švedai, ir rusai, ir vokiečiai, atrodo, kad nesaugumo jausmas yra mūsų DNR, mes šalis, kurią nuolat bando okupuoti, sutrypti. Gal todėl mūsų daug kas nesupranta, netgi Vakarų Europoje nesupranta mūsų baimių, antirusiškų sentimentų, bet mes turime stiprią patirtį, kad gali būti itin blogai. Tačiau mes, kaip politinis vienetas, galime susitelkti, tereikia keleto metų aiškios politinės vizijos. Ir kuo daugiau pilietiškumo skatinimo ir ugdymo bei tolerancijos.