Vilnietė Eglė buvo namuose Žirmūnuose, kada išgirdo beldimą į duris.
„Ką jau ir sakyti, labai nemalonu. Iš pradžių sutrikau, nes tikėjausi išvysti namo grįžusią draugę, o vietoje jos išvydau kiek padėvėtos išvaizdos moteriškę. Kelias sekundes leidau sau įvertinti situaciją, o išgirstas prašymas padėti sudėliojo visus taškus ant i. Manau, kad tokį išmaldos būdą renkasi rimtų priklausomybių turintys žmones, tad, turint vaikų, tikrai nevertėtų jiems patikėti atidarinėti durų“, – sako Eglė.
Ji iki šiol prisimena akivaizdžiai žalingų įpročių turinčios moters žodžius: „Mažute, padėk“. Dar labiau ją stebina tai, kad elgetautojai pavyko patekti į naujos statybos namą. Iki šiol name išmaldos prašytojų nepasitaikydavo.
Panaši istorija nutiko vilniečiui Česlovui. Tarpušvenčiu išgirdęs beldimą į duris, pro durų akutę vyras pamatė pagyvenusią moteriškę. Pamanęs, kad tai gali būti kaimynė, Česlovas pradarė duris.
„Pustamsėje laiptinėje pamačiau maždaug penkiasdešimties metų moterį. Ji ėmė prašyti pagelbėti. Pasiūliau kreiptis socialinės pašalpos. Tada ji parodė į savo krepšį ir ėmė siūlyti pirkti jos megztų kojinių, aiškino, kad stengiasi užsidirbti. Galbūt tai ir tiesa, bet mane sugraudinti sunku – esu kilęs iš kukliai besiverčiančios šeimos, turiu sunkiai galą su galu suduriančių giminių, tačiau jiems niekada nekilo minčių prašyti išmaldos“, – pasakoja Česlovas.
Beje, tą pačią dieną Mindaugo g. įsikūrusiame „Maxima“ prekybos centre net du kartus jaunas narkomanas prašė Česlovo jį paremti. „Kiek galima, už ką juos remti, juk ne karo laikais gyvename“, – piktinosi pašnekovas, nesuprasdamas, ar čia tik sutapimas, ar paramos prašytojai, tikėdamiesi aplinkinių gerumo, suaktyvėja per šventes.
Ne ubagai, o kalėdotojai
Ką daryti su po daugiabučius slankiojančiais paramos prašytojais, DELFI klausė Respublikinių būsto valdymo ir priežiūros rūmų prezidento J. Antanaičio. Jis turi kitokią nuomonę apie šį reiškinį.
„Lietuvoje buvo senovės tradicija, kada per šventes eina ubagautojai, kalėdotojai. Aš pats šiandien daviau moteriškei – ji ne pinigų prašė – išėjęs iš parduotuvės sutikau gražiai apsirengusią moterį, kuri paklausė, ar negalėčiau jos paremti maistu. Aš turėjau dešros rinkelį ir jį atidaviau“, – sako pašnekovas.
Jo nuomone, per šventes nėra blogai pasidalyti su žmonėmis, kurie neįgalūs, papuolė į bėdą ar turi finansinių sunkumų. J. Antanaičio manymu, reikia stengtis, kad biednų žmonių arba ubagautojų nebūtų – nebent tai jų profesija.
Pašnekovas pastebi, kad anksčiau pagalbos buvo prašoma demonstruojant kraujuojančias žaizdas, išdarkytus veidus – žmonės prie to priprato ir tokius elgetautojus traktuoja kaip alkoholikus arba narkomanus. J. Antanaičio teigimu, dabar dėvėtų drabužių parduotuvėje galima nusipirkti padorų aprėdą, apsirengti ir eiti ubagauti – tada žmonės mato, kad tai ne alkoholikas, o tas, kuriam reikia.
„Aš pats pinigų niekada neduodu, ypač vaikams – pasiūlau bandelę nupirkti. Bet aš visada paremsiu tuos žmones, kurie prašo maisto. Taigi mano jausmai dvilypiai – aš prieš ubagavimą, tačiau už paramą biedniems ir blogai gyvenantiems žmonėms“, – sakė J. Antanaitis.
Siekdami apsisaugoti nuo neprašytų svečių, dauguma daugiabučių namų gyventojų įsirengę koduotas laiptinės duris. Būsto valdymo ir priežiūros rūmų vadovas svarsto, kad žmonės kartais per daug nori atsiriboti nuo pasaulio – stengiasi nematyti blogio, blogai gyvenančių žmonių. „Dėl ko rakiname laiptinės duris – tik dėl to, kad laiptinė būtų švari, nes bet kuris vagis, banditas ar įsilaužėlis bet kokias duris gali atidaryti, nėra tokių spynų, su kuriomis galėtume pasislėpti. Man atrodo, kad duris rakiname norėdami tvarkos laiptinėje“, – kalbėjo pašnekovas.
„Aš vis tik katalikas, man jau 60 metų ir dar gyvenau laikais, kada per šventes iš tikro vaikščiodavo kalėdautojai – jie ne ubagais būdavo vadinami. Žinau, kad mano močiutė visada pasodindavo prie stalo, pavalgydindavo, duodavo šmotą dešros, kumpio gabaliuką ar bulvių. Galbūt nepraraskime šio gerumo kritikuodami pavargėlius, kurie patenka per uždaras duris, pažiūrėkime iš kitos pusės – gal jiems to reikia. Svarbu neduoti pinigų – jie nueis kitam dalykui, o dešros gabaliuko neparduosi“, – dalytis gyventojus kviečia J. Antanaitis.