Dar prieš prieš kelias savaites karinės eskalacijos tikimybę viešai neigusios Ukrainos ir jo rėmėjų nuotaikų kaita yra stulbinanti. Kai vasario 24-ąją prasidėjo atvira Rusijos agresija, pasipylė pirmos sparnuotųjų, balistinių raketų salvės, o rusų tankų ir šarvuočių kolonos pajudėjo į Ukrainos gilumą, atrodė, kad išsipildys niūriausios prognozės, esą Kijevas bus apsuptas ir kris per 96 valandas.
Tačiau Rusijos žaibiškas karas – pleištais pradėjus puolimą visu frontu nuo okupuoto Krymo, Donbaso, šiaurės rytų ir netgi desantine operacija užėmus Hostomelio oro uostą bei priartėjus iš šiaurės prie sostinės nepavyko: Ukrainos valdžia ir kariuomenė neišsilakstė.
„Labas rytas, sveikinasi Kyjivas. Mes vis dar čia, miestas tebestovi“, – taip jau savaitę su pasauliu sveikinasi ukrainiečiai ir į Ukrainos sostinę atvykę žurnalistai, kasdien paneigiantys prognozes, kad sostinė tuoj kris. Vakarais spaudos konferencijas čia rengia ir nepasitraukęs Volodymyras Zelenskis. Karas Ukrainoje bent kol kas nesibaigė pralaimėjimu ir jo dėka.
Nesubyrėjo ir ukrainiečių kariuomenė, kuri ne šiaip priešinasi, bet ir geba sėkmingai kontratakuoti – iki šiol nepalaužta Ukrainos priešlėktuvinė gynyba, nesunaikintos oro pajėgos, manevriniai daliniai, teritorinės gynybos, specialiųjų operacijų daliniai sėkmingai stabdo puolančias Rusijos kariuomenės kolonas, naikina jas pasalose, artilerijos apšaudymais, netgi bepiločių orlaivių smūgiais.
Net jei ukrainiečių skelbiami Rusijos kariuomenės nuostoliai yra išpūsti, akivaizdu, kad rusai išties neteko daug karių, technikos, prarado iniciatyvą, visiškai pralaimi informacinį karą, paprastai kalbant – patyrė ir toliau patiria kitų didelių sunkumų. Bet tai dar nėra pralaimėjimas kare.
Ukrainiečiams tai jau yra dvi savaitės pasipriešinimo, atsilaikymo ir vilties, o rusams tai – dar tik antroji karo savaitė. Į Ukrainą iš Vakarų toliau plūsta tūkstančiai prieštankinių, priešlėktuvinių ginklų, amunicijos, parama Kyjivui – kaip niekada tvirta, konkreti, ir atvirkščiai – sankcijos Kremliui yra kaip niekada griežtos, žinutės – nedviprasmiškos. Bet Rusija neatsitraukia.
O džiūgavimus dėl ukrainiečių sėkmės mūšio lauke ir juos lydinčius pernelyg optimistinius vertinimus vėsina ekspertai, kurie dar prieš karą buvo tie, kurie teisingai atspėjo Rusijos sumanymą. Kai skeptikai abejojo dėl atviros Rusijos agresijos prieš Ukrainą, pesimistai perspėjo: Kremliaus statymai yra itin ambicingi, dideli ir nepanašu, kad Vladimiras Putinas atsitrauks. Tam yra ir priežasčių, ir ženklų, kad Rusija rengiasi naujam karo etapui.
Traktorių grėsmė, žuvę rusų generolai ir rezervai
Tas pats paveikslas pastarosiomis dienomis, regis, kartojasi visose pagrindinėse Rusijos puolimo kryptyse: kur tik pasirodo rusų šarvuotosios arba aprūpinimo kolonos, ten juos pasitinka pasalose budintys ukrainiečių kariai – į tankus, šarvuočius ir sunkvežimius pasipila taikli prieštankinių ginklų ugnis, artilerija, bepiločių orlaivių „Bayraktrar“ paleistos raketos.
O tada mūšio lauke pasirodo Rusijos karinės technikos siaubas, apie kurį jau sklinda folkoru tapusios legendos, – vietoje evakuacinių tankų ukrainiečių ūkininkų naudojami traktoriai, nutempiantys dar tinkamą rusų karinę techniką į užnugarį.
Net elitinėmis laikomos Rusijos desantininkų pajėgos, regis, be gudresnio sumanymo bando žvalgyba mūšiu prasiveržti pro ukrainiečių pozicijas į šiaurę nuo Kyjivo – Irpenėje, Bučioje ir šalies pietuose. Rezultatas dažniausiai kartojasi: Lietuvos, JAV ir kitų šalių treniruotos specialiųjų operacijų pajėgos, teritorinės gynybos daliniai rengia sėkmingas pasalas ir jose sunaikintos desantininkų kovos mašinos BMD pleška, o vėliau rūdija Ukrainos miestų gatvėse. Ta technika, kurią galima dar panaudoti, ukrainiečių kariams atitempia traktoristai.
Tad nenuostabu, kad ypač populiarėja ir rusų desantininkus pašiepiantis vaizdo įrašas – VDV (rus. rusų desantininkų trumpinys) šlovinanti Aleksandro Buinovo daina rusiškai nesuprantančius priverčia nusišypsoti dėl titrų, kuriuose keliamas svarbus klausimas: kas suplanavo tokią operaciją?
Tarp tokių, tikėtina, buvo ir aukšto rango karininkų. Keli jų jau žuvo Ukrainoje – 41-os armijos vado pavaduotojai generolas majoras Vitalijus Gerasimovas ir Andrejus Suchoveckis, abu patyrę karininkai kovų Čečėnijoje, Sirijoje veteranai, du pulkininkai, desantinių pulkų vadai – Vilniuje per 1991-ųjų sausį liūdnai pagarsėjusios Pskovo 76-osios oro desanto divizijos 104 pulko vadas, plk. Jurijus Agarkovas ir 7-osios „kaunietiškosios“ desantininkų divizijos 247-ojo pulko vadas, plk. Konstantinas Zizevskis. Tad kol Rusijos propaganda seka pasakas apie Rusijos kariuomenės eilinius, seržantus ir leitenantus, kurie „krito didvyriškoje kovoje, kiekvienas sunaikino dešimtis nacionalistų tankų“, Rusijos valdymo ir vadovavimo grandinėje kartojasi tragiškos nesėkmės.
O Ukraina Rusijos nuostolius kol kas ypač sėkmingai išnaudoja informaciniame kare: kasdien Kyjivo skelbiami rusų nuostoliai atrodo siaubingai: 12 tūkstančių žuvusiųjų per dvi savaites karo reikštų beveik tiek pat, kiek per 9 karo Afganistane metus ar pirmąją bei antrąją Čečėnijos kampanijas. Reikštų – jei šie skaičiai būtų tiesa, kaip ir teiginiai apie 1,3 tūkst. sunaikintos šarvuotosios technikos vienetų, 130 orlaivių ir pan.
Tokie skaičiai, kuriuos lydi vis nauji (arba kitu rakursu nufilmuoti seni) sunaikintos technikos, į nelaisvę paimtų arba nukautų rusų karių vaizdai sudaro ne šiaip Rusijos pajėgų nekompetencijos, bet ir Ukrainos ginkluotųjų pajėgų dominavimo įspūdį. Ir nors jis išties pagrįstas – žema rusų karių moralė, tragiška disciplina bei nesugebėjimas įvykdyti net, regis, paprasčiausias užduotis, tų pačių klaidų kartojimas, bandant prasiveržti pro sutankintą gynybą, leidžia Ukrainai skleisti žinią savo žmonėms ir pasauliui: rusai nieko nelaimi, mes nepasiduodame, kaunamės ir galime laimėti.
Būtent tai ir leidžia sklandyti optimistinėms nuotaikoms, juokeliams, pamirštant, kad baigiasi vos antra karo savaitė – net šiuolaikiniai karai, kad ir kokie būtų brutalūs, intensyvūs ir žaibiškai naikinantys žmones, techniką, išteklius gali trukti ilgiau. Ir jei Ukraina gali džiaugtis Vakarų karine parama, žmogiškieji ištekliai – ypač patyrusių karių, karininkų yra nepakeičiami. Rusijai – taip pat, bet žmogiškųjų išteklių Rusija turi daugiau, netgi jei jau dabar panaudojo 100 proc. tų pajėgų, kurios buvo sutelktos prie Ukrainos sienų prieš pat karą – rezervai dar neišsemti.
Kodėl į civilius taikosi tyčia
Iš tikrųjų, šis karas, nepaisant tokių sėkmingų momentų, ukrainiečiams tikrai nėra linksmybių šou. Pastarosiomis dienomis Rusija vis dažniau naudoja ankstesniuose karuose taikytą taktiką – masiniai apšaudymai iš įvairių artilerijos sistemų Ukrainos civilinei ar dvigubos paskirties infrastruktūrai baigiasi sugriautais ištisais gyvenamųjų namų kvartalais ir masinėmis civilių žūtimis.
Tai, kas prasidėjo bent jau teoriškai „chirurgiškai tiksliomis“ sparnuotųjų raketų atakomis prieš Ukrainos karinius objektus, labai greitai išvirto į masinius Charkivo, Černihivo, kitų miestų apšaudymus iš salvinės ugnies sistemų. O tada prisijungė ir Rusijos karo aviacija.
Pirmąsias karo dienas iš Rusijos karo aviacijos virš Ukrainos veikė tik artimos oro paramos orlaiviai – lėktuvai „Su-25“, atakos sraigtasparniai „Ka-52“, „Mi-24/35“, o pastaruoju metu aktyviau ėmė reikštis ir naujausi atakos lėktuvai, dar naikintuvais-bombonešiais vadinami „Su-34“.
Tokių, galinčių skraidyti ir vykdyti užduotis Rusija teturi apie 130, tad vien keturi patvirtinti sunaikinti „Su-34“ jau yra rimtas nuostolis, iškalbingai rodantis, ko verti Rusijos gynybos ministerijos pareiškimai apie „sunaikintas Ukrainos oro pajėgas ir nuslopintą priešlėktuvinę gynybą“. Turint omeny, kad ukrainiečiai sulaukė šimtų priešlėktuvinių „Stinger“ raketų siuntų, rusų orlaivių pilotams ir toliau bus pavojinga skraidyti žemame aukštyje.
Dar daugiau, kaip ir sausumos pajėgos, taip ir Rusijos karinės oro pajėgos nedemonstruoja šiuolaikinio karo stebuklų: netgi griežtai cenzūruotuose kadruose, kuriais dalijosi Rusijos gynybos ministerija, matyti, kad Su-34 pilotai naudojasi civilinėje rinkoje naudojamais GPS palydovinio ryšio siųstuvais – ar tai daroma dėl rusiškos GLONASS trūkumų, ar kitų priežasčių, nežinoma.
Tačiau aišku viena, kol kas rusų pilotai bombarduoja ne išmaniosiomis, didesniu taiklumu pasižyminčiomis bombomis, o įprastinėmis, nevaldomomis – jų „taiklumas“ lemia siaubingus sugriovimus Ukrainos miestuose.
Išaugęs Rusijos aviacijos tempas, su juo neatsitiktinai siejami ir išaugę nuostoliai taip pat rodo, kad nepavykus žaibo karo blickrygo kampanijai noras pergalingai užbaigti pradėtą karą bet kokia kaina gali baigtis tik dar intensyvesniu puolimu ir baisesniais nuostoliais.
Iš tikrųjų garsioji, per keliasdešimt kilometrų į šiaurę nuo Kyjivo išsiraičiusi Rusijos tiekimo dalinių kolona gali būti vienas ženklų, kad naudodamasis tariamų paliaubų su Ukraina galimybe, Kremlius siekia sutelkti pakankamai jėgos naujai puolimo bangai. Ir civilių aukos tokio puolimo pradinėje fazėje gali būti ne atsitiktinės – į nuo karo bėgančius žmones gali būti taikomasi tyčia.
„Tikėtina, kad Rusijos pajėgos atnaujins savo puolimą su tikslu apsupti Kyjivą, pulti į Vakarus nuo Charkivo ir paimti Mariupolį. Rusijos pajėgos jau dažniau taikosi į žinomus civilių pasitraukimo kelius, tikėtina, siekdamos susilpninti moralę“, – pažymėjo Australijos atsargos generolas Mickas Ryanas.
Jis – vienas daugelio ekspertų, atidžiai nagrinėjančių šį karą ir besidalijančių savo įžvalgomis viešai. Taikymasis į civilius, suprantama, yra karo nusikaltimas, tačiau Čečėnijoje, Sirijoje dešimtis tūkstančių civilių pražudžiusiai Rusijai, regis, tai menkai terūpi – ciniškai žiūrint bėgantys civiliai užkemša kelius, sukausto ukrainiečių pajėgas, verčia juos imtis savų gyventojų gelbėjimo, sėja paniką ir atlaisvina rusų pajėgas pulti netikėtomis kryptimis.
Generolo manymu, Kyjivo strateginė kryptis pasirinkta neatsitiktinai – nors čia, kitaip nei Ukrainos pietuose bei rytuose, kur dėl ten iš anksto pasienyje (bei okupuotame Kryme) sutelktų pranašesnių rusų pajėgų, juos remiančių tvirtų logistinių mazgų ir kelių puolimo krypčių puolimas pasistūmėjo labiau, sostinės apsupimas ir puolimas kol kas įstrigęs, viskas gali pasikeisti.
„Kyjivo gynyba strategiškai svarbiausia Ukrainai: tai jų sostinė, pasaulinės įtakos kampanijos centras“, – pažymėjo M. Ryanas. Kyjivas buvo ir yra vadovavimo, kontrolės centras, ryšių mazgas, čia sutelkta Ukrainos karinė, politinė vadovybė, tai simbolinis pasipriešinimo tvirtovės bokštas.
Tai taip pat gali būti pajėgų atitraukimo, sukaustymo taškas – kol ukrainiečiai priversti ginti sostinę nuo apsupimo, kitose operacinėse kryptyse, pavyzdžiui, šalies pietuose, rytuose, šiaurės rytuose – nuo Mykolajivo, Mariupolio, iki Charkivo, Černihivo Rusija gali bandyti prasiveržti, naudodama iki šiol nepasitelktus rezervus, pavyzdžiui, amfibinius laivus su jūrų pėstininkais, diversinėms operacijoms – seniai spėliota apie rusų išsilaipinimą siekiant atkirsti ar užimti Odesą.
Rusijos pajėgos Ukrainos rytuose kol kas stengiasi nesivelti į miestų kautynes, juos apeidamos ir apšaudydamos iš artilerijos – net jei miestai gali laikytis ir nepasiduoti, jiems kyla visiško apsupimo grėsmė. Net jei ukrainiečiai rengia sėkmingas kontratakas, stabdo ir naikina rusų šarvuotųjų pajėgų kolonas, jų judėjimo kryptis, regis, aiškėja: priartėti prie Dniepro upės ir priversti Ukrainos pajėgas šalies rytuose arba atsitraukti, arba kapituliuoti po sekinančios kovos.
Didesnio ir ilgesnio karo rizika
Optimistai tikina, kad šios sekinančios kovos bei Rusijos rezervų įtraukimas į karą yra bent jau gera žinia kitoms Rusijos kaimynėms. Jeigu nerimaujama, kad po Ukrainos gali ateiti Baltijos šalių eilė, kad Rusija nesustos ir veršis į Vakarus, tai optimistai jau dabar gali pažymėti: pažiūrėkite į apgailėtiną Rusijos pajėgų pasirodymą Ukrainoje – jeigu ukrainiečiai sugebėjo sustabdyti pervertintą Rusijos armiją, tai ką galėtų padaryti technologiškai pranašesnės NATO pajėgos?
Net be tokių drąsių pareiškimų objektyvi realybė yra ta, kad Ukrainoje Rusijos pajėgos mažų mažiausiai nukraujavo, neteko daug karių, technikos, kurią dar vietoje galima kompensuoti, bet ateityje bet kokie svarstymai apie karą su NATO turėtų būti atidėti – ilgalaikius nuostolius sankcijų izoliuotai Rusijai kompensuoti būtų labai sunku.
Kita vertus, argumentų turi ir pesimistų stovykla. Vieni matomiausių veidų pastaruoju metu – Konradas Muzyka iš saugumo konsultacijos bendrovės „Rochan conuslting“, buvęs JAV jūrų pėstininkas Robas Lee ir Karinių jūrų laivyno analizės centro analitikas Michaelas Kofmanas. Remdamiesi atvirųjų žvalgybos šaltinių, kitais duomenimis, jie sėkmingai prognozavo dar tik būsimosios Rusijos invazijos detales tada, kai skeptikai viešai abejojo Kremliaus atvira agresija.
Ir dabar jie pasižymi atsargiais vertinimais, net ir kritikuodami kreivą ir šleivą Kremliaus „specialią operaciją“, netrykšta optimizmu, nenurašydami Rusijos pajėgų, kurios turi nemažai rezervų. Be to, kaip pažymi M. Kofmanas, neaišku, ar tikrai visi Rusijos turimi pajėgumai iki šiol įtraukti į kovą.
Pavyzdžiui, Baltarusijoje esanti Rusijos karinė grupuotė – ypač sraigtasparniai bei atakos orlaiviai dar nebuvo panaudota visa jėga. Kaip ir didelė dalis Rusijos kariuomenės, kurios, kaip tikino R. Lee, ne visi daliniai yra aukštos kovinės parengties, kaip tie, kurie buvo telkiami prie sienos nuo pernai rudens. O šauktiniai bei rezervistai, kurių Rusija gali pašaukti šimtus tūkstančių, taip pat dar nėra naudojami masiškai.
Dar daugiau, pasak M. Kofmano, sudėtingesnės Rusijos operacijos bei jose kol kas negausiai naudojami didesnio tikslumo šaudmenys dali rodyti kitą dalyką: Rusija išties baiminasi, kad šis karas gali peraugti į regioninį konfliktą, kurio, signalizuodamas branduoliniais ginklais, Kremlius akivaizdžiai siektų išvengti bent jau artimiausiu metu, patyręs tokių didelių ir gėdingų nuostolių.
Tačiau net ir tuo atveju, panaudojus mažiausiai 600 sparnuotųjų ir balistinių raketų „Kalibr“, „Iskander“ bei kitų, rezervas nėra guminis – stengiamasi išsaugoti dalį tokių raketų arba vėlesniam karo su Ukraina etapui, arba potencialiam susidūrimui su NATO.
„Sužinome dalykų apie Rusijos karines pajėgas, kuriuos tikrai pervertinome. Tačiau tuo pat metu aš labai nerimauju, nes mes savo bendruomenėje visada metamės į analitinius kraštutinumus. Šis karas kol kas primena 1939-1940 Žiemos karą“, – teigė M. Kofmanas, pažymėjęs, kad tikrai nesinori atsidurti ten, kur pakliuvo Vokietija, vertindama sovietų galimybes pagal jų pasirodymą minėtame SSRS kare prieš Suomiją. Šiame kare Kremlius patyrė siaubingų nuostolių, bet karą laimėjo, o sovietų neįvertinę vokiečiai po pusmečio su dideliu pasitikėjimu įsiveržė į Sovietų sąjungą, tikėdamiesi, kad ši subyrės, kaip kortų namelis.
Tad kol rusų karių moralė braška, o jų pajėgos patiria siaubingų nuostolių, planas apsupti Kijevą, Charkivą neatsitiktinai nėra atmetamas. O ukrainiečiai, atvirkščiai, jaučiasi drąsesni ir su drąsa stiprėjantis pasitikėjimas gali ugdyti pernelyg didelį pasitikėjimą bei lemti klaidas.
Pavyzdžiui, jei pirmąją karo savaitę Ukrainos ginkluotosios pajėgos pasižymėjo griežta disciplina, veikimu pagal sumanymą, išsiskyrė operaciniu saugumu, kai nebuvo viešinama ukrainiečių taktika, veikimo rajonai, tai pastarosiomis dienomis padaugėjo tokių įrašų, kur Ukrainos kariai – tiek elitiniai, tiek teritorinės gynybos demonstruoja, kaip pamušama priešininko technika.
Tai gali būti naudinga siekiant pakelti ir taip aukštą Ukrainos žmonių – nuo civilių iki pareigūnų ir karių – kovinę dvasią, įkvėpti pasitikėjimo, ryžto bombarduojamiems šalies gyventojams, tačiau tai taip pat susiję su rizikomis. 2022-aisiais elektroninės, žmogiškosios žvalgybos, netgi paprasčiausios geolokacijos priemonės gali atsekti vaizdo įrašuose užfiksuotų žmonių buvimo vietą, jų tapatybes.
Grėsmė gali kilti tiek patiems ukrainiečių kariams, tiek jų artimiesiems, tiek taktiniams daliniams, jų operacijoms – kol kas konkrečiai neįvardijamų, bet, spėjama, nemenkų nuostolių taip pat patyrusios Ukrainos reguliariosios pajėgos neturi galimybių kompensuoti manevrinių dalinių nuostolius – ypač šarvuotosios technikos, kuria tik ir galima sėkmingai kontratakuoti.
Be to, net jei Ukrainai ir Rusijai pavyktų per stebuklą pasiekti laikiną ugnies nutraukimą, tai galima būtų vertinti tik kaip atokvėpį ilgesniame konflikte.
„Šis karas dar nėra baigtas. Daug kas gali nutikti per kelias savaites. Paliaubos dažnai nėra karo pabaiga, tik įgalina jo tąsą“, – priminė M. Kofmanas.