Permainingą Lietuvos istoriją atspindinti vieta: įleidžia tik su Rusijos vizomis

Tilžės gyventojai iki šiol atmena dieną, kai Karalienės Luizos tiltu nuo Lietuvos pusės pajudėjo tūkstantinė kolona su žirgais ir trispalvėmis.

Permainingos Lietuvos istorijos liudininke ši ypatinga vieta buvo ne tik tais 1989-aisiais.

416 metrų ilgio Karalienės Luizos tiltu Spaudos draudimo metais iš Tilžės, kuri tuo metu priklausė Vokietijai, knygnešiai slapta gabeno anoje pusėje Nemuno spausdintą lietuvišką literatūrą.

Neturintis Rusijos vizos žmogus šiandien Karalienės Luizės tiltu nepereis. Tačiau DELFI kalbinta klaipėdietė Dalia vizą turi ir kartą per mėnesį pėsčiomis šiuo tiltu eina aplankyti savo vyro, kuris Sovietske dirba prie statybų.

„Metinė viza nebrangiai kainuoja – su draudimu 130 eurų. Pigiau, nei kas kartą ja rūpintis“, – sakė moteris.

Karalienės Luizės tiltas jai gražiausias, kai prasideda žydėjimas: „Eini ir gėriesi, nors laiko nedaug turiu – perbėgu per Nemuną ir už poros valandų vėl į kitą pusę skubu. Vyras pas mane taip pat šiuo tiltu ateina“, - juokėsi Dalia, pirmadieniais išlydinti jį dirbti, o penktadieniais laukianti grįžtant į Klaipėdą.

Palei tiltą vaikštinėjęs Panemunės gyventojas Zenius sakė anoj pusėj Nemuno gimę, tad Rusijos pasienio miestą ne Sovietsku, o Tilže vadina. „Žiemą, kai sniegelis krito, mane į šitą pusę per Luizos arką į Lietuvą atnešė“, – rodė jis.

Zenius mielai kalba apie žmones, kurie „tiltu pirmyn atgal vaikšto ir draugiškai gyvena, polką su ragučiais šoka“, tačiau paklaustas, kurioje pusėje cigarečių perka, nukerta: „Kur randu, ten ir perku“.

Gyvenimą Londone į gimtą miestelį prie pat Rusijos sienos iškeitęs Artūras, su kuriuo DELFI susipažino prie įspūdingojo tilto, DELFI pasakojo, ko dviračiu važinėja į Sovietską ir kokį pragyvenimo šaltinį rado Lietuvoje.

Strateginė vieta

Prūsijos karalienės Luizės vardu pavadinto tilto vieta nuo Kryžiuočių laikų buvo ypač svarbi kelyje iš Prūsijos į Lietuvą. Mat būtent ties Tilže įmanoma nepavojingai persikelti per upę.

Iš pradžių čia veikė perkėla, kurią 1600 m. įsakė įrengti Prūsijos hercogas Albrechtas. Gana greitai jos pajėgumų ėmė stigti, tad Tilžės miesto paprašymu hercogas leido įrengti dar vieną, vadinamąją miesto perkėlą. Žiemą dėl apledėjusios upės perkėlų darbą tekdavo nutraukti. Tada per upę būdavo keliaujama ledu. Padėtį gelbėti galėjo tik stacionarus statinys.

XVI a. pastatytas tiltas 1678 m. buvo išardytas švedų kariuomenei artinantis prie Tilžės. Per septynmetį karą Prūsiją užėmusi Rusijos imperijos kariuomenė čia įrengė plaustinį tiltą, kurį 1762 m. traukdamasi sugriovė.

Tilto privalumus spėję pajusti Tilžės gyventojai Prūsijos karaliaus Frydricho Didžiojo prašė leisti per Nemuną tiesti stacionarų tiltą. 340 metrų ilgio, besiremiantis į 36 pontonus tiltas buvo atidarytas 1767 m. Juo iš garsiojo Tilžės jomarko lietuvininkai į Mažąją Lietuvą veždavosi amatininkų gaminius. Iš užliejamųjų Nemuno pievų Tilžės apylinkių ūkininkai gabendavo šieną sau ir gausioms kareivių įguloms mieste.

Rogėms ar laiveliais per upę keldavo Prūsijos Karališkasis paštas

Dukart per dieną eismas tiltu buvo stabdomas – reikėdavo praleisti sielius ir laivus. Prieš žiemą tiltą išardydavo ir iki pavasario sandėliuodavo Tilželės upės žiotyse. Tuomet kėlimą per upę rogėmis, o per ižą – ir laiveliais – organizuodavo Prūsijos Karališkasis paštas. Potvynių metu eismas sustodavo visiškai.

Siekiant sutrukdyti Napoleono kariaunai persikelti per Nemuną 1807 m. tiltas buvo sudegintas.

Prasidėjus geležinkelių statyboms, per Nemuną nutiestas tiltas Klaipėdos-Tilžės geležinkeliui. Plieno konstrukcijų inžinerinis statinys pradėtas naudoti 1875 m., šalia bėgių įrengtas ir šaligatvis pėstiesiems.

XX a. pareikalavo modernesnio būdo keltis per Nemuną, nes išaugo laivininkystės, antžeminio transporto, pašto ir prekybos poreikiai tarp Vakarinės Lietuvos, Kuršo ir Vokietijos rytinės dalies.

Iškėlė Prūsijos karalienės Luizos bareljefą

Lietuvininkai kreipėsi į Prūsijos Susisiekimo ministeriją. Burmistro Polio pastangomis 1904 m. rudenį prasidėjo tilto su septyniais granito taurais, kuriems nebaisūs Nemuno ledonešiai ir pamatų paplovimas upės srove, statybos. Ant jų gulė trys 19 metrų aukščio metalinės santvaros, kiekviena po 105 metrus.

Ketvirtoji 12 metrų anga buvo skirta praplaukiantiems per Nemuną laivams – jos perdanga buvo pakeliama per vieną minutę pirmojoje tilto atramoje esančiais mechanizmais. Virš neobarokinio portalo buvo iškeltas Prūsijos karalienės Luizos bareljefas su užrašu „Karalienės Luizos tiltas“.

Statinio atidarymo data sutapo su Luizos apsilankymo Tilžėje šimtmečiu, todėl tiltas buvo pavadintas jos vardu. Kainavęs iždui 1,8 milijonus markių, tiltas iškilmingai atidarytas 1907 m. spalį, dalyvaujant pačiam Prūsijos princui Frydrichui Vilhelmui.

Vidurdienį, giedant chorams, tilto viduryje miesto valdininkai kartu su princu paskelbė, kad tiltas pradeda veikti. Atidarymo ceremoniją buvo galima stebėti iš laivelių. Įvykiui prisiminti išleistas penkių centimetrų skersmens medalis su karalienės portretu vienoje ir tilto vaizdu kitoje pusėje.

Fašistuojantys tižiškiai pakorė ir sudegino žemaičio iškamšą

Rytprusių regionų sujungimas paskatino ekonominį augimą, tačiau prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Siekiant išvengti rusų kariuomenės įsiveržimo į Rytų Prūsiją iš šiaurės, Karalienės Luizos tiltą nutarta susprogdinti. Ir tik miesto burmistro pastangomis sprendimas nebuvo įgyvendintas.

Traukdamiesi iš Tilžės rusai taip pat norėjo išsprogdinti tiltą, bet haptmano Flečerio vadovaujami vokiečiai tam sutrukdė.

Lietuvai atiteko Klaipėdos kraštas. Tiltą kirto tarpvalstybinė siena. Didesnė tilto dalis atiteko Vokietijai, mažesnioji – Lietuvai. Gyvas eismas tiltu išliko, o 1924 m. papildomai buvo nutiesti bėgiai siaurajam geležinkeliui Tilžė-Pagėgiai-Smalininkai.

Pagal Vokietijos ir Lietuvos Respublikos pasienio susisiekimo sutartį, gyvenantys abipus valstybinės sienos 30 kilometrų ruože galėjo be vizų keliauti į kaimyninę šalį. Iš Nemuno dešiniojo kranto į Tilžę valstiečiai vykdavo pirkti pramoninių prekių, tilžiškiai Lietuvoje pirkdavo pigesnio sviesto, mėsos, eidavo apsikirpti.

Nepatenkinti Klaipėdos krašto priklausomybe Lietuvai, tilžiškiai 1935 m. ant Karalienės Luizės tilto pakorė ir sudegino žemaičio (t. y. lietuvio) iškamšą.

Per šį tiltą į Lietuvą įžengė ir hitlerinės kariuomenės daliniai, prasidėjo Antrasis pasaulinis karas.

Rastus tiltui pjovė lentpjūve paverstoje Kryžiuočių ordino bažnyčioje

1944 m. spalį besitraukiantys Vermachto tankų divizijos minuotojai susprogdino tiltą, į Nemuną sukrito metalinės jo konstrukcijos. Tačiau Raudonajai armijai šis objektas buvo gyvybiškai svarbus, tad per trumpą laiką išsprogdinto tilto vietoje buvo suremtas medinis, kurį 1946 m. nunešė pavasarinio potvynio ledai.

Per Nemuną ties Sovetsku (taip sovietai pervadino Tilžę) reikėjo tvirtesnių konstrukcijų tilto. Pakviesti Kijevo suvirinimo instituto specialistai supjaustė iš vandens kyšančias metalinių santvarų liekanas. Išbetonavus papildomas tilto atramas, 3 tūkst. kariškių-transportininkų montavo medines konstrukcijas ir pabėgius. Rąstai buvo gabenami į Tilžę ir pjaunami lentpjūve paverstoje Kryžiuočių ordino bažnyčioje.

Vietoje karalienės Luizos bareljefo – Sovietų Sąjungos herbas

1947 m. liepos mėn. ant naujai išbetonuotų ir sutvirtintų senųjų taurų atstatytas medinis tiltas vėliau buvo perdengtas gelžbetoninėmis konstrukcijomis. Sovietmečiu nuo tilto nuėmus „fašistinius“ simbolius, karalienės bareljefą ant išlikusio pietinio portalo pakeitė Sovietų Sąjungos herbas.

Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, jis vėl tapo valstybinės sienos perėjimo punktu, abiejose tilto galuose įsikūrė muitinių terminalai. Europos Sąjunga šiam tiltui suteikė „Taikos tilto“ vardą ir tai liudija užrašas ant akmens rusų, anglų ir lietuvių kalbomis Rusijos Federacijai priklausančiame krante.

Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę, Klaipėdos projektavimo institutas parengė tilto dalinio restauravimo projektą su atkurtu portalo originaliu vaizdu, buvusia ikikarine puošyba, atstatytais dviejų namelių stogais, baliustrada.

2003 m. ant pietinio portalo iškilo ir atkurtas karalienės Luizės bareljefas. Jis grįžo į savąją vietą ant bronzinio ornamentuoto kartušo su skydu, tačiau senasis užrašas – Karalienės Luizos tiltas – taip ir liko nesugrąžintas.

Užtvindė tūkstančiai patriotiškai nusiteikusių žmonių

Likus porai metų iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo surengtą žygį su trispalvėmis į Sovietsku vadinamą Tilžę prisimena ir jame dalyvavęs Pagėgių savivaldybės Nevyriausybinių organizacijų veiklos koordinatorius Edmundas Incius.

„Ne kasdieniškas įvykis buvo, kai 2000 žmonių eisena su žirgais ir trispalvėmis ėjo Karalienės Luizos tiltu. Tilžės daugiabučių gyventojai išėjo į balkonus pažiūrėti, nesuprasdami, kas čia vyksta“, – prisimindamas pakilią patriotinę nuotaiką ir reakcijas kitame krante juokėsi E. Incius.

Eisenai vadovavo šiuo metu Kaune gyvenantis Sigitas Šamborskis, kuris būdamas 21-erių įkūrė Lietuvos Persitvarkymo sąjūdžio Tilžės grupę, deleguotą į Steigiamąjį Lietuvos Sąjūdžio suvažiavimą. E. Incius bendražygio klausė, ar išsaugojo tą sovietinį megafoną, kurio pagalba rikiavo žmones į koloną.

„Kaip šiandien atsimenu, kaip žirgai ant tilto nuo būgnų garso pasibaidė, – sakė kolonos priekyje žygiavęs DELFI pašnekovas. – Nemačiau, kokio ilgumo ji buvo, tačiau S. Šamborskis prisimena, kad raiteliai su trispalvėmis jau ėjo tiltu, o paskutiniai žmonės dar Panemunės Mokyklos gatvėje stovėjo“.

Iš visos Lietuvos suvažiavę ir su trispalvėmis Karalienės Luizos tiltu Rusijos pusėn žygiavusieji Tilžėje dalyvavo Vydūno memorialinis bareljefo atidengime ant namo, kuriame jis gyveno nuo 1933-1944 metų.

Rinksis giedoti tautiškos giesmės

1989-aisiais Lietuva dar nebuvo atsiskyrusi nuo Sovietų Sąjungos, tačiau, kaip prisimena DELFI pašnekovas, LTSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas jau buvo patvirtinęs vėliavos spalvinį etaloną.

„Sovietske per šventes buvo keliamos respublikų vėliavos, tarp kurių – senoji, sovietinė Lietuvos. Atsimenu, kaip ėjom klausti aikštėje esančios vietinės valdžios, kodėl ne trispalvė, o jie ramiai atnešė Tarybų Sąjungos Ministrų tarybos patvirtintą vėliavų pavyzdžių katalogą su tarybų Lietuvos vėliava ir paaiškino: „Kai kataloge bus jūsų trispalvė – iškelsim“, – prisiminė E. Incius.

Valstybinės vėliavos statusą Lietuvos Respublikos Konstitucija piliečių referendumu trispalvė įgijo 1992 m. spalį.

Pasak E. Inciaus, kultūriniai ryšiai su Karaliaučiaus lietuvių bendruomene iki šiol gyvi ir šilti. Kaip kasmet, liepos 6 dieną jie – laukiami svečiai Valstybės dienos šventėje, kurios metu Rambyno kalne skambės drauge su visais pasaulio lietuviais giedama Tautinė giesmė.