Arsenas yra toksiškas sunkusis metalas, kurio kilmė vandenyje gali būti pramoninė arba gamtinė. Ši medžiaga itin pavojinga, nes kaupiasi organizme. Pasaulio sveikatos organizacija nurodo, kad ilgalaikis vandens, kuriame yra didelė arseno koncentracija – 10–50 mikrogramų litre – vartojimas žmonėms, ypač vaikams, gali sukelti vėžinius susirgimus, kraujagyslių ir kitas ligas.
Priešingai nei kiti teršalai, arsenas pavojingas dar ir tuo, kad užterštas vanduo yra bekvapis ir bespalvis. Paprastas kraujo tyrimas taip pat neparodys, ar arsenas jau kaupiasi žmogaus organizme.
„Būtent todėl yra reikalavimas pagal higienos normą geriamajame vandenyje tokius toksiškus elementus, kaip arsenas, reguliariai tirti [...] bent kartą metuose, o mažose vandenvietėse – bent kartą per dvejus metus. Tačiau ilgą laiką vandens tiekėjai teisinosi, kad tyrimai brangūs, o arsenas Lietuvai nebūdingas“, – komentuoja ekologijos temomis LRT RADIJO laidas rengianti žurnalistė Vaida Pilibaitytė.
VMVT Maisto skyriaus vedėjos I. Drulytės teigimu, dėl per didelės arseno koncentracijos vandens tiekimas šiuo metu sustabdytas trijose vandenvietėse: dviejose Vilkaviškio rajone ir vienoje nedidelė vandenvietėje Marijampolės rajone.
Be šių vietovių per didelis arseno kiekis buvo nustatytas ir kituose rajonuose: „Kitais atvejais ten, kur buvo nustatytas padidintas arseno kiekis, vandens tiekimas atkurtas arba išgręžus naujus gręžinius, arba pakartotinai padarius tyrimus ir nustačius, kad arseno kiekis neviršija leistinos ribos (čia kalbu apie Lazdijus).“
Pasak I. Drulytės, pirmieji per didelės arseno koncentracijos atvejai buvo nustatyti Raseinių rajone dar 2017 m. vasarą. Pašnekovės teigimu, iki tol ilgą laiką buvo manoma, kad Lietuvoje arseno beveik nėra: „Buvo laikoma, kad Lietuva yra švari nuo to gamtinio arseno. Pasaulio mastu tai tikra yra viena iš didžiausių geriamojo vandens problemų. Visą laiką galvojome, kad Lietuvoje šios bėdos neturime. Pirmieji Raseinių atvejai mus paskatino apie tai galvoti.“
Tuomet, I. Drulytės aiškinimu, buvo pradėta daryti daugiau tyrimų. VMVT tyrė aplink Raseinius esančias vandenvietes ir individualius gyventojų gręžinius, šulinių vandenį: „Tada buvo nutarta detaliau pasižiūrėti aplinkinius rajonus ir paraginta visoje Lietuvos teritorijoje labai principingai pažiūrėti į vandens tiekėjų atliekamus tyrimus, nenuolaidžiauti. Tuomet pradėjo ryškėti nauji atvejai.“
Specialistės tvirtinimu, dar yra mažų, bendruomenėms priklausančių vandenviečių, kurios nėra ištirtos: „Mūsų žiniomis, didžioji dalis tyrimų turbūt yra laboratorijose ir laukia savo eilės, kol jie bus padaryti. Šiuo atveju kalbame apie mažąsias vandenvietes, ne apie didžiuosius miestus. Ten iš tikrųjų situacija žinoma. Čia pačios mažiausios vandenvietės, bet šie vartotojai labai svarbūs.“
Anot I. Drulytės, kol kas neaiški ir arseno kilmė – laukiama Lietuvos geologijos tarnybos analizės rezultatų.
V. Pilibaitytė antrina – kol kas turimos tik įvairios versijos. Žurnalistė pabrėžia – nors po Raseinių rajono atvejo Aplinkos ministerija viešai skelbė, jog bus atlikti išsamūs tyrimai, tai taip ir nebuvo padaryta.
„Tai vėliau pripažino ir patys Geologijos tarnybos vadovai. Pirmas įtarimas Raseinių rajone krito būtent ant pramoninės arba žmogiškos kilmės arseno, kaip taršos šaltinio, nes tos vandenvietės įrengtos buvusiose kolūkio teritorijose, aplink apleistos fermos, kažkokios įtartinos pašiūrės“, – pasakoja V. Pilibaitytė.
Buvo svarstoma, kad apleistuose pastatuose galėjo būti užsilikusių pesticidų, tačiau paviršiniame grunte hidrologai taršos nenustatė. Dėl šios priežasties ir dėl to, kad gręžiniai įrengti labai giliai, buvo pereita prie versijos, kad vandenį užteršęs arsenas – natūralios kilmės.
Vis dėlto tikslus taršos šaltinis bus nustatytas tik atlikus tyrimus. Kaip minėjo ir VMVT specialistė, natūralios kilmės arsenas dažniau nustatomas tokiose šalyse, kaip Bangladešas ar Vengrija, ypač tai būdinga kai kuriems regionams.
„Lietuva tarp tų šalių iki šiol nebuvo. Išsiaiškinti galime tik atlikę detalesnius tyrimus. [...] Reikia nenuolaidžiauti, kaip sakė VMVT specialistė, tiems tiekėjams dėl to, kaip pagal įstatymo raidę reikia atlikti tyrimus. VMVT ir yra ta institucija, kuri turėtų užtikrinti vandens tiekėjų kontrolę, kurie atsakingi už tokius tyrimus. [...] Kitas dalykas, kas man atrodo labai svarbu, yra vandens tiekėjams nurodyti gaires, kaip gyventojus informuoti apie atliekamus tyrimus ir vandens kokybę, nes dabar yra tik įpareigojamas atlikti tyrimus ir informuoti“, – sako V. Pilibaitytė.
Ji teigia susidūrusi su situacija, kai net ir suprantant, ką tiekėjai privalo daryti ir kokią informaciją pateikti, sunku suprasti, kokius tyrimus jie realiai atlikto, ar atliko visus tyrimus ir kokia iš tiesų buvo vandens kokybė.
„Būna parašyta „vanduo yra geros kokybės“, bet pamatęs tyrimų lapus supranti, kad jie ištyrė ne viską, ką privaloma tirti. Man atrodo, reikia griežtesnio nurodymo, kaip informuoti, kad visi žinotų ir suprastų labai paprastai, ar saugus jų vanduo, ar ne“, – įsitikinusi V. Pilibaitytė.
I. Drulytė sutinka, kad į gyventojų informavimą ir reguliarios kontrolės užtikrinimą ir turi būti nukreiptas didžiausias dėmesys: „Vis atliekami ir papildomi tyrimai, ir kitose vandenvietėse, nes pasigirdo visokių kalbų ir žiniasklaidoje, kad ne visada galima tikėti vandens tiekėjais, vandenvietėmis. Sunku būtų patikėti, bet šią informaciją irgi reikia patikrinti.“
Jos teigimu, dėmesys bus skiriamas ir tam, kaip vandens tiekėjai skelbia informaciją savo internetinėse svetainėse: „Sunku suprasti, kiek tų tyrimų buvo daryta, ar visa apimtimi buvo daryta, tai tikrai šitą vietą reikia stiprinti ir gyventojai, manau, po visų šitų problemų taip pat labiau ieškos informacijos ir tuo paskatins tiekėjus sąžiningiau, tiksliau, jautriau dirbti.“
Pagal LRT RADIJO laidą „Ryto garsai“ parengė Vaida Kalinkaitė-Matuliauskienė.