** *
Lietuvoje jau kelerius metus kalbama apie tai, kad Davoso forumas mūsų šaliai nėra itin reikšmingas. Ar tikrai taip yra?
Davoso forumas – globalinis renginys, į kurį susirenka politikai, didžiojo verslo atstovai, žurnalistai, mokslininkai. Šįmet forume dalyvavo apie 2400 atstovų iš 90 šalių. Pabūti tame forume net ir ne pačiam aktyviausiam nariui – labai svarbu.
Iš karto iškyla Latvijos pavyzdys. Juo toliau, juo labiau įsitikinu, kad V. Vīķe-Freibergą į Davosą kviečia ne tik dėl Latvijos svarbos ar pasiekimų – Lietuva pagal daugelį parametrų lenkia tą šalį, – bet ir dėl to, kad tai lyderė, galinti diskutuoti kaip lygi su lygiais būdama mažos šalies vadovė.
Pasigirsta nuomonių, kad Lietuva pastaruoju metu tarptautinėje arenoje užleidžia anksčiau išsikovotas pozicijas Latvijai.
Kalbant apie užsienio politiką reikia pastebėti, kad mes esame aktyvūs ne apskritai, o tam tikrose srityse. Mes esame aktyvesni už latvius ar estus bandydami paveikti procesus Ukrainoje, Gruzijoje, Baltarusijoje. Tačiau labai ginčytinas klausimas, ar teisingai paskirstome savo jėgas, kurios nėra didelės.
Lietuvoje per pastaruosius keliolika metų diplomatija gerokai paaugo, bet esame maža valstybė, tad abejotina, ar verta tiek daug jėgų mesti šia kryptimi, kai Vakarų fronte, manau, nesame pakankamai aktyvūs – kad ir spręsdami energetikos klausimus, ieškodami bendro sutarimo su vokiečiais, prancūzais ar kitais.
Be to mūsų tikslai, net taip aktyviai reiškiantis Ukrainoje ar Gruzijoje, žvelgiant į ilgalaikę perspektyvą yra sunkiai pasiekiami. Gražu, kad siekiame demokratijos šiose šalyse. Kas gali prieš tai pasisakyti? Bet tai ne visiškai atitinka mūsų nacionalinius interesus. Man atrodo, kad daugelis vakariečių kreivokai žiūri į tai, kad perimame iniciatyvą iš jų.
Ar iš tiesų tai yra konstruktyviausias bendravimo būdas, siekiant ilgalaikių santykių su Rusija? Europos Sąjunga (ES) yra suformavusi savo kaimynystės filosofiją – ji apima ne tik Ukrainą, Baltarusiją, bet ir Rusiją. Mes visi norime demokratijos. Tačiau kaip jos siekti? Nuolatiniais pamokymais, baksnojimais?
Lietuvoje situacija nėra demokratiška tuo, kad viena pusė nori primesti savo nuomonę visai visuomenei. Lietuvoje sudarytas įspūdis, kad visi lietuviai apie Rusiją galvoja vienodai. Tačiau bent pusė lietuvių laikosi nuomonės, kad su Rusija reikia palaikyti pragmatiškus santykius, turint omenyje, kad toje šalyje ne viskas gerai.
Ar Lietuva nepasiklysta tarp ES ir NATO pozicijų formuodama savo užsienio politiką?
Gal ir susidaro vaizdas, kad Lietuva gali atvesti, pavyzdžiui, gruzinus, į ES. Bet pagalvojus blaiviai, mūsų valstybė nieko neatves nei į ES, nei į NATO. Mes galime prisidėti prie to. Bet kai pradedi neįgaliotas kalbėti radikaliai ir žarstyti pažadus – tai neatrodo solidžiai. Atstumti ukrainus ar gruzinus būtų negerai ir neišmintinga – kaip ir žmonės, taip ir tautos nemėgsta būti atstumtos. Bet jeigu žadėsi per daug, suteiksi per didelių vilčių neturėdamas įgaliojimų, tai bus veikiau nebrandumo negu tikros politikos požymis.
Pasigirsta nuomonių, kad Lietuva rinkdamasi partnerius daugiau palankumo rodo sąlygiškai silpnoms valstybėms, tarsi ignoruodama didžiąsias Europos partneres.
Velionis Gintaras Beresnevičius kalbėjo apie imperinį instinktą. Mes vis dar norime ką nors pagloboti. Negalime pamiršti, kad Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje gudai buvo mūsų, Kijevas – irgi. Tai provincialumas. Suomiai niekada nedalys tokių politinių vekselių. O mes tai darome įsivaizduodami, kad tai sustiprins mūsų įtaką. Taip, ukrainams malonu girdėti mūsų pažadus. Bet dalis jų supranta, kad tai nerealu.
Yra dar vienas aspektas: mes pasimetę santykiuose tarp JAV ir ES. Būtų neišmintinga priešų ieškoti už Atlanto. JAV yra labai svarbi ir galinga šalis. Tik į tą pusę mes pajudėjome labai smarkiai, nelabai kreipdami dėmesio į tai, ką kalba prancūzai, vokiečiai, ispanai ir kiti. Man atrodo, kad taip prarandame kontaktą su europine civilizacija. Jeigu norime tapti 51-ąja JAV valstija, kaip kadaise supykęs ant Europos kalbėjo vienas mūsų politikas – tada tokia politika tinka. Bet apsisprendėme tapti ES nare, ja tapome, ir dabar reikia prisidėti prie bendro europietiško klimato, bendros dvasios, geresnio tarpusavio suvokimo kūrimo. Kai kurie mūsų poelgiai ir pasisakymai – tai, beje, yra beveik visos Vidurio Europos problema – neprisideda prie to solidarumo.
Jeigu Jus paprašytų apibūdinti Lietuvos užsienio politikos kryptis, ar atrastumėte aiškią ir visiems suprantamą liniją?
Yra deklaruojama ir realiai vykdoma užsienio politika. Klausimas, kas ją vykdo. Demokratinėje valstybėje visuomenės nuomonė daro įtaką politikams, o šie atitinkamai reaguoja. Mūsų problema – kad kai kurie žmonės – aš juos vadinu ekskomjaunuoliais – sudaro įspūdį, kad kitaip kalbėti negalima, sudaro informacinį lauką, kuriame politikams priimti kitokių sprendimų, negu dabar priimami, būtų sunku.
Retorika primena sovietinius laikus: liaudis reikalauja! Liaudis reikalauja, kad nenusileistume Rusijai, kad jai pasakytume visą tiesą, kad Vladimirą Putiną išsikviestume į Vilnių ir čia paauklėtume. Rusijos diplomatija nėra tokia vaikiška, kaip mums atrodo. Ir Rusijos diplomatai niekada nepatars V. Putinui atvažiuoti čia. Jie žino, kas čia jo laukia.
Racionalios kalbos, kad Lietuva turi savo interesus ir juos tvirtai gina. Bet tai turi būti daroma moderniai, vakarietiškai.
Ar galėtumėte pasakyti, kad prezidentas šiuo metu tvirtai laiko užsienio politikos vairą?
Pasigendu strateginių formuluočių: ko mes siekiame savo užsienio politika – pamokyti ką nors, pažeminti, pasijusti imperija, norime savo šaliai garantuoti energetinį, politinį, karinį saugumą? Aš šito pasigendu. Ir tai iš dalies yra prezidento problema. Reikia pripažinti, kad mūsų prezidentas atėjo ne iš politinių, o iš administracinių struktūrų. Tačiau yra ir komandos problema. Kyla klausimas, ar komanda yra pakankamai drąsi ir sistemiškai mąstanti, kad galėtų patarti prezidentui, kaip reikia formuluoti užsienio politikos strategiją.
Kartais susidaro įspūdis, kad prezidento komandai trypčiojant vietoje užsienio politikos vadžias į savo rankas pastaruoju metu bando perimti premjeras Gediminas Kirkilas.
Be abejo, premjeras yra patyręs, profesionalus politikas. Manau, jo požiūrio įtaka stiprės, jeigu padėtis bus panaši.