Tokį peizažą stebime važiuodami garsiai burzgiančio traktoriaus priekaboje. 11 žmonių komanda gabename šviežias lentas į Priiskovajos kapines.
Už duobėtu žvyrkeliu dardančio traktoriaus vairo sėdi Jonas – čia ištremtų lietuvių sūnus, gimęs jau Sibire. Kuo galėdamas jis stengiasi padėti mūsų grupei – ir nuveža, kur reikia, ir dar draugą įdarbina, padeda rasti, kur apsistoti ir net visus nudžiugina prabildamas lietuvių kalba.
Tiesa, kaip jis pats sako, lietuviškai jis supranta kone viską, tačiau kalbėti yra sunku. Bet jis stengiasi. Už jam įteiktą juodos duonos kepalą ištaria: „ačiū, lietuviška duonelė“.
Jonas – tik viena iš spalvingų asmenybių, su kuriomis mums lemta susipažinti per šias dvi savaites. Atvykome turėdami aiškų sąrašą tremtinių kapaviečių, kurias reikia inventorizuoti bei sutvarkyti. Daugeliui mūsų čia pirma pažintis su Rusija, jos taiga, tad akis išplėtę, baugiai klausomės ekspedicijos vadovo Gintauto Aleknos pasakojimų apie miškuose gyvenančias meškas. Jo žodžius patvirtina ir Jonas: „yra, yra, ir į kaimą ateina“.
G. Aleknai ši ekspedicija jau 49-a. Nepatyrusi akis žvelgdama į horizontą mato vešlią taigą, šaltas Sibiro gelmes, tačiau mūsų vadovas kiekvieną kupstą, kalnelį vertina kaip galimą mūsų kelionės tikslą – vietą, kur atgulė lietuviai.
„Iš patirties sakau, vidutiniškai tenka sukarti 25 kilometrus, kol aptinki kapus. Žinodamas pavadinimą, kapų taip lengvai nerasi. Jie gali būti jau visiškai su žeme susilyginę. Antra, neaplankytos tos vietos, kurios labai sunkiai įžengiamose teritorijose“, - sako jis.
Pastaruoju teiginiu puikiai įsitikiname antrąją ekspedicijos dieną, kai pėsčiomis sukorę dešimt kilometrų, randame Kizendžiulį – kaimelį iš vos kelių trobų. Žemėlapiuose jis žymimas kaip negyvanamas, tačiau iš vienos kitos trobos galvą iškiša smalsus gyventojas. Vienas jų padeda su krypties parodymu. „Iš Lietuvos? Vaje, kaip toli!“, - nustemba jis.
Kapines surandame, tačiau lietuviškų kapų negalime identifikuoti. Tačiau ir toks žygio tikslas G. Aleknos nenuvilia – inventorizuoti kapus taip pat svarbu, kaip ir juos sutvarkyti.
Traukiniu grįžtame į Krasnojarską. Migdančiai dardant bėgiais, nejučia pagauni save mąstantį: juk būtent šia kryptimi prieš daugmaž 60 metų važiavo ir lietuviai. Ne savo noru, kupini nerimo dėl savo ateities, nuvargę.
Kelią į kapines žymės aukštas kryžius
Liepos 18 d. pajudame į Priiskovają. Tai buvusi miško kirtėjų gyvenvietė Beriozkovos (buv. Sovetskio) rajone, apie 30 kilometrų į pietryčius nuo Magansko, Sajanų priekalniuose. Horizontas jau dantytas – į dangų kyla 600 metrų kalvos, padengtos tankia eglių, pušų, kedrų paklode. Kai įpranti prie vietinio grožio, stengiesi sau priminti, kad esi esi Sibiro taigoje, kažkur virš Mongolijos.
Šiose kapinaitėse vis dar ilsisi keletas lietuvių, tačiau jų kapų kryžiai apgriuvę, apipuvę, kai kurie vardai sunkiai įžiūrimi. Tiesa, prašalaičio akis tai pastebi retai, mat norint pasiekti kapus, tenka bristi per aukštą žolę, kirsti upelį ir šiek tiek pakilti tankiu kalvos šlaitu.
Per dvi dienas sugebėjome apvalyti teritoriją, perdažyti metalinius kryžius, paremti medinius. Dar daugiau – kapinių pradžioje pastatėme apie keturių metrų aukščio kryžių, aprišome jį simboline Lietuvos vėliavėle, rožančiumi bei iš visų keturių pusių apsupome jį tvorele. Dabar bet kas, netyčia eidamas pro šalį, žinos, kas čia ilsisi.
„Tačiau partizanų atminimui yra sukurtas tipinis atminimo ženklas, kuris yra statomas partizanų užkasimo vietose, prie bunkerių. Tenka apgailestauti, kad Lietuvos tremtiniams atminti tokio ženklo nėra. Pavienių bandymų yra buvę, tačiau nesėkmingų. Dėl to turi susitarti skirtingos institucijos. Nebuvo susėsta prie bendro stalo ir nebuvo priimta vieninga pozicija, koks tai turėtų būti ženklas“, - pastebėjo viena ekspedicijos narių, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro Genocido aukų muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Ramunė Driaučiūnaitė.
Laikas – kapų priešas
Palikęs sutvarkytas kapines susimąstai, kokia šios ekspedicijos prasmė. Vieni čia vyko dėl to, kad jų giminaičiai buvo ištremti, kiti – siekdami padėti išsaugoti nykstančius lietuvių kapus, neleisti išnykti paskutiniam jų pėdsakui. Geras pavyzdys – Svisčiovo kapinaitės.
Svisčiovas – nedidelis kaimas, nuo Krasnojarsko nutolęs apie 50 kilometrų, įsikūręs greta Transsibiro geležinkelio. 1948 m. į šią vietą iš Joniškio ir Linkuvos apylinkių atitremta 116 žmonių. Čia mūsų tautiečiai buvo apgyvendinti tuščiose trobose, pas vietinius žmones, ir dirbo lauko darbus, gyvulių fermose.
Ten atvykę radome 8-9 tautiečių kapus, tačiau juos kone prariję apaugę medžiai, aukšta žolė. Greta vieno kapo guli kaulas. Ekspedicijos narys, archeologas Simonas Sprindys atpažino, kad tai žastikaulis, tačiau kieno – nustatyti čia neįmanoma. Galbūt jis atsiskyrė perkeliant kapus, galbūt – smengant žemei.
Jų priešas – ne tik laikas bei negailestingas klimatas. G. Aleknos teigimu, nemažai medinių lietuvių kryžių yra ir sudegę.
„Gerai, jei bent vienas kapas tokiose kapinaitėse būtų medinis. Ar rusiška „piramidė“ stovėtų – vis šis tas. Tačiau yra buvę ir taip, kad ateini ten, kur tikrai turėtų būti mūsiškių kapai, o matai tik išdegusį, nunykusį plotą. Aplink miškas žaliuoja, o čia – nieko nelikę. Tokie atvejai tikrai kelia įtarimų, tačiau yra ir netyčinių gaisrų“, - svarstė ekspedicijos vadovas.
Laukia daug darbo
Veikiausiai būtų netikslinga nepaminėti ir poros detalių, kurių kelionės pradžioje baiminosi daugelis – uodai, „maškės“, erkės, akliai. Taip, jų čia gausybė.
Virš kapų palinkusių ekspedicijos narių skraido būriai šių kraugerių. Juos čia privilioja prakaito kvapas, drėgna, nenupjauta žolė. Stengiamės gintis tinkleliais ant veido, purškiamomis priemonėmis. Jų, beje, važiuojant traukiniu siūlo ir vietiniai žmonės.
Tad kai eilinį kartą ant kūno aptinki ropojančią erkę jau nebeišsigąsti. Guodžia nebent mintis, kad daugelis išvykdami iš Lietuvos pasiskiepijome.
Tęsiame ekspediciją – prieš akis dar daug darbo.