L. Maciulevičius neslepia, kad noras padėti kitiems buvo skausmingas – turėjo izoliuotis nuo šeimos ir artimųjų. Nėra lengva, anot jo, savanoriauti ir pagalbos linijoje: dažnai žmonės skambina tiesiog pasiguosti ar išlieti pyktį.
„Ligoninėje, kurioje dirbu, dalis darbuotojų yra siunčiami dirbti į skubios pagalbos skyrių, nes kituose skyriuose planinis pacientų gydymas yra sustabdytas, hospitalizuojami tik tie pacientai, kuriems reikalinga būtinoji pagalba. O skubios pagalbos skyriuje reikia papildomų rankų. Dėl to savo skyriuje iš pagalbinių darbuotojų sutikau padėti pirmasis, – Delfi pasakojo L. Maciulevičius ir pridūrė, kad yra užtikrintas savo sprendimu. – Pasirinkau tokią profesiją, todėl nedvejojau – čia yra mano pareiga. Nuo išėjimo momento man yra uždrausta sugrįžti į kliniką, kurioje dirbu. Grįžti galėsiu tada, kai nebebudėsiu priėmime ir po to dar saviizoliuosiuosi dviem savaitėms. “
L. Maciulevičius teigė, kad nors ten, kur jis dirba, padidėjusio pacientų srauto nepastebima, imamasi saugumo priemonių. „Visi pacientai – vaikai ir suaugusieji – yra rūšiuojami į dvi zonas, – įvardijo pašnekovas. – Vienoje yra karščiuojantys pacientai ir galimai sergantys COVID-19 liga, kitoje yra pacientai, kurie atvyko dėl kitų bėdų.“
Ir nors ne vienas medikas garsiai kalba apie tai, kad trūksta apsisaugojimo priemonių, L. Maciulevičius teigia, kad savo darbovietėje to nepastebi: „Apsaugos priemonių, panašu, užtenka. Darbuotojai, dirbantys su galimai koronavirusine infekcija užsikrėtusiais pacientais, dėvi pilną apsaugą – chalatą, prijuostę, respiratorių, apsauginius akinius, kepurę, pirštines. Dirbdami įprastai dėvime veido kaukes ar apsauginius skydus“.
Pirmoji L. Maciulevičiaus budėjimo pamaina skubios pagalbos skyriuje truko 17 valandų.
Neslepia, kad emociškai yra labai sunku
L. Maciulevičius, pereidamas dirbti į skubios pagalbos skyrių, turėjo izoliuotis nuo artimųjų. „Neslėpsiu – emociškai tai yra tikrai didelis iššūkis. Manau, kad atsistojau į fronto liniją. Teko palikti artimuosius, su kuriais šiuo metu gyvenau. Skaudžiausia palikti savo sūnėną ir būsimą krikštasūnį, kuriam dar net metų nėra. Pagalvoju: ar atsimins jis dar mane? Dėl to palaikymas mums dabar yra be galo svarbus, – kalbėjo L. Maciulevičius ir pridūrė, kad iš šono teikiama pagalba medikams dabar labai svarbi. – Laimei, atsiranda be galo gerų žmonių, tokių, kurie pasiūlo būstą, kuriame galėtume gyventi. Taip pat sukurtas projektas medo.lt, kuriam susivienijo daugiau nei šimtas psichologų ir psichoterapeutų, skirtas nemokamos nuotolinės emocinės pagalbos teikimui medikams bei jų artimiesiems nuotoliniu būdu.“
Į klausimą, kas buvo padaryta ne taip ir kokias klaidas sveikatos apsaugos sistemoje jis pastebi, L. Maciulevičius atsakė, kad dabar – ne laikas kalbėti apie klaidas. „Ne dabar reikia kovoti, bandyti nuversti žmones iš tam tikrų postų. Dabar svarbiausia susitelkti, susivienyti ir vykdyti atvirą komunikaciją“, – tvirtino jis.
L. Maciulevičius įspūdžiais apie savo darbus kartais pasidalija ir socialiniuose tinkluose, ir tinklaraštyje. Tačiau, kaip jis pats teigia, ne dėl to, kad pasirodytų herojumi, o dėl to, kad parodytų, jog medikai lieka darbuose dėl visų žmonių. O geriausias dalykas, anot jo, kurį visi galime padaryti dėl medikų - likti savo namuose.
Savo būseną L. Maciulevičius dažnai išlieja ir tekstuose, kuriuos talpina savo tinklaraštyje. Viename iš įrašų, kur jis kalba apie tai, kad ir pačiam buvo pikta supratus, kad viruso plitimas sustabdė ir jo paties planus, vaikinas rašo: „Atidarykime ir pagaliau sutvarkykime tą stalčių virtuvėje, kuriame išbyrėję prieskoniai. Taip pat tą stalčių, kur išmėtyti visi dokumentai. Ir lygiai taip pat tą vidinį stalčių galvoje, kuris jau apdulkėjęs ir ilgai nebuvo atvertas. Tai yra šansas atverti jį ir pagaliau pradėti tvarkytis. Bent jau pradėti atleisti kitam, mokytis būti su savimi, apgalvoti, kas padaryta ne taip.
Dirbti tam, kad viską pamirštumėte yra labai kenksminga – žinau tai. Greičiausiai jau seniai išsiaiškinote, kas jus stabdo, kokios mintys yra paslėptos galvoje, tačiau neturėjote laiko spręsti joms ir pagalvoti apie visus skaudulius. Patikėkite, galbūt dabar kiaušinis moko vištą, bet aš stengiuosi dėl to ir suprantu, kad tai yra ir mano šansas. Todėl pasinaudokime juo ir įsiklausykime, ką kalba mūsų širdys ir žmonės, kurie gyvena šalia ir stengiasi dėl mūsų. Ir dar kartą – taip, tai yra labai sudėtinga, bet tam turime šansą dabar“.
Darbas 1808 linijoje
„Skambučių per dieną sulaukiame labai daug. Jie būna įvairiausio tipo – dažnai reikia duoti savivaldybės įgalioto asmens, atsakingo už būsto suteikimą saviizoliacijai, kontaktus, nukreipti šeimos ar greitosios pagalbos gydytojo, darbo inspekcijos, sodros, nacionalinio visuomenės sveikatos centro, vartotojų teisės apsaugos tarnybos, valstybinės mokesčių inspekcijos ar užsienio reikalų ministerijos darbuotojų konsultacijai, – apie darbą pagalbos linijoje kalbėjo L. Maciulevičius ir pridūrė, kad dažnai tenka tiesiog pabūti psichologu. – Nuraminti bei atsakyti į visus klausimus panikos apimtiems ar net verkiantiems piliečiams. Tenka išklausyti ir gražių žodžių, palinkėjimų, o kartais nepasitenkinimo, agresijos ir pykčio.“
L. Maciulevičius teigia, kad visiems skambinantiems primena ir apie prevencijos priemones: plauti rankas, vėdinti patalpas, dezinfekuoti paviršius, vengti socialinių kontaktų, primena ir kosėjimo bei čiaudėjimo etiketą. Beje, jis priduria, kad telefonu atsiliepiantys savanoriai negali visko žinoti, todėl dažnai reikia skambinančiuosius nukreipti kitur.
Jo teigimu, darbas reikalauja didžiulės atsakomybės, nes būtent jie registruoja žmones į mobiliuosius punktus.
„Algoritmai, pagal kuriuos dirbame, yra nuolat pildomi. Pradžioje registravome atsižvelgdami į du kriterijus – vieną iš simptomų ir į tai, ar žmogus keliavo po užsienį, ar turėjo kontaktą su asmeniu, kuriam patvirtinta koronavirusinė infekcija. Nuo šiol yra registruojami visi asmenys, kuriam pasireiškė simptomai, panašūs į Covid-19 ligą, nebekreipiame dėmesio į epidemiologinę anamnezę. Svarbiausi simptomai yra kosulys, karščiavimas, apsunkintas įkvėpimas. Taip pat šiuo metu yra paleista ir kita nauja funkcija – užregistruoti nuotolinei mediko konsultacijai“, – pridūrė L. Maciulevičius.
Vis dėlto, jis priduria, kad sulaukia ir neigiamomis emocijomis persmelktų skambučių: „Panašu, kad žmonės piktėja, labiau panikuoja ir reiškia nemažai pretenzijų, kurias atlaikyti kartais irgi reikia jėgų. Savanoriai yra lygiai tokie patys žmonės kaip ir visi – iš įvairių sričių, ir pakeisti įstatymų ir situacijos negali“.
Tokį kelią pasirinko dėl galingo empatijos jausmo
Sanitaru dirbantis L. Maciulevičius Delfi pasakojo, kad savo darbui jaučia milžinišką pašaukimą ir neslėpė – palaikymo dažnai nesulaukia ne tik iš kitose srityse dirbančių aplinkinių, bet ir iš savo paties kolegų. Kaip jis pats teigia, aplinkiniams savo darbą paprasčiausiai paaiškinti galima įvardijant, kad sanitaras atlieka tą patį, ką ir „slaugutės“.
O kiek toks darbas reikalauja jėgų? Bloga emocinė būklė, nuolatiniai pervargimai, perdegimo sindromas ir net rimtos sveikatos problemos – tokias pasekmes vardija L. Maciulevičius, tačiau priduria, kad sanitaro darbas yra be galo reikalingas ir ragina kitus, net ir pačius sanitarus, nežeminti šio darbo reikalingumo ir pradėti į viską žiūrėti kitaip.
Sanitaro darbą pasirinkęs dvidešimtmetis – retenybė, tačiau pats L. Maciulevičius pasakoja, kad nuo vaikystės pasižymėjo jautrumu ir, kaip aplinkiniai įvardija, galingu empatijos jausmu. Dar vienas dalykas, dėl kurio jis pasirinko tokį kelią – noras rūpintis kitais. Jis pats sako: „Visada labiau rūpėjo kiti, o ne aš pats“.
Tiesa, jis pats pabrėžia, kad tai, jog kiti rūpi labiau nei jis pats sau, nėra geras dalykas. „Dėl to pastaruoju metu mano gyvenimas iš tiesų labai pasikeitė. Daug dirbu su savimi“, – tvirtino vaikinas.
Nuo ligonių slaugymo, iki valymo ir dezinfekavimo
Pasidomėjus, ką savo darbe turi atlikti sanitaras, L. Maciulevičius pradeda vardyti visus pagalbinius darbus: „Pagrindinė mano pareiga yra padėti slaugos personalui prižiūrėti pacientus ir atlikti visus skyriaus valymo darbus. Kalbant tiksliau, padedu atlikti higieninę rutiną: prausiu, maudau pacientus, keičiu sauskelnes, patalynę, maitinu tuos, kurie to negali padaryti patys, transportuoju juos į įvairius tyrimus, atlieku pasiuntinio funkciją, man priklauso tvarkyti ir mirusių pacientų kūnus. Taip pat mano pareiga yra ir valymo darbai bei dezinfekcija“.
Savo darbo subtilybes Laurynas aprašo ir savo tinklaraštyje. „Su kiekvienu pacientu turi rasti bendrą kalbą, su juo užsiimti, netingėti, rasti tam laiko, – tinklaraštyje rašo jis. – Būna visko. Tarkime, pacientė visą dieną viduriavo, o vėlai vakare sugalvojo suvalgyti silkės (iš tiesų, protingas sprendimas). Kur atsidūrė silkė ir visi riebalai? Ant patalynės, tarp lovos rėmų, visų jos mechanizmų, ant grindų, spintelės... Atėjau, pamačiau, išsigandau. Pradėjau valyti ir tiesiog negalėjau nustoti juoktis. Niekaip. Kam pykti? Ligoniui to nereikia.“
Dėl įtempto darbo – pervargimas ir rimtos sveikatos problemos
L. Maciulevičius pats teigia, kad dažnai girdi raginimų nepamiršti savęs, tačiau ne visuomet to paisė. Kokios to pasekmės? „Nieko gero, – tvirtina sanitaras. – Bloga emocinė būklė, negalėjimas ištarti žodžių „aš laimingas“, vis daugiau jėgų atsitiesti reikalaujantys pervargimai, perdegimo sindromas, o galiausiai – rimtos sveikatos problemos, kurios priverčia jaustis nepilnaverčiu.“
Sanitaro darbas reikalauja ir fizinės, ir psichologinės ištvermės, tad, L. Maciulevičiaus teigimu, labai svarbu baigus darbą visų emocijų neišsinešti kartu su savimi. „Man labai svarbu turėti ritualą, kuris padeda viską palikti darbe. Išeinant iš skyriaus visada pagalvoju: viskas, Laurynai, – kalbėjo sanitaras. – Labai svarbu ir laisvalaikis. Didžiausią paguodą, palaimą ir atgaivą randu muzikoje, dainuodamas bei grodamas. Taip pat sportuoju. Tai suteikia dar daugiau jėgų, padeda nukreipti blogas mintis šalin. Taip pat svarbu ir brangiausi žmonės šalia, tai keli tikri draugai.“
Savo tinklaraštyje jis rašo „lengvume nėra pasitenkinimo“. Ar tai parodo, kodėl jis pasirinko tokį kelią? „Kai paklausiu savęs, kodėl taip aukštai keliu kartelę, kodėl nepasiduodu, kai, atrodo, šansų yra labai nedaug, nes juk būtų lengviau, visada prisimenu, kad lengvume nėra pasitenkinimo. Tą įrodžiau sau jau tada, kai būdamas dar keturiolikos pasirinkau keisti mokyklą, nedaryti visko taip, kaip visi, didžiąją dalį laiko gyventi savarankiškai, atskirai nuo tėvų. Tuomet niekas netikėjo manimi. Aš nežinau, kaip patikėjau aš pats, tačiau įgyvendindamas savo tikslus proceso metu pastebėdavau, kad viskas yra labai sudėtinga, bet suteikia daug pasitenkinimo. Kentėti kartais tenka, bet… kenčiantiems dangus“, – nusišypsojo sanitaras.
Ir patys sanitarai menkai vertina savo darbą
Vaikinas sanitaro darbo ėmėsi dar prieš studijas ir iki šiol sulaukia šeimos palaikymo, tačiau neslepia, kad aplinkiniai į jo profesiją reaguoja keistai.
„Šeima palaiko, žino, kad myliu šį darbą. Medicinos bendruomenės bendraamžiai taip pat dažniausiai negaili gražių žodžių ir pagiria už tai, kad suspėju aktyviai gyventi, mokytis bei dirbti. Kiek keisčiau apie tai pasakoti su sveikatos mokslais ir šia sistema nesusijusiems bendraamžiams. Ar tikrai daug dvidešimtmečių norėtų dirbti tokį nešvarų darbą?“ – dažnai girdimą klausimą įvardija jaunas vyras.
Vis dėlto, ar šiame darbe jis rado tai, ko tikėjosi? „Vienareikšmiškai ne, – tvirtino L. Maciulevičius. – Džiaugiuosi, kad dar prieš studijas pradėjau dirbti ir pamačiau, jog žmonės čia nenešioja rožinių akinių, kelias ne rožėmis klotas ir apskritai viskas tikrai nevyksta kaip serialuose „Grey's anatomy“ ar „Doctor House“. Pamatyti šią virtuvę yra labai sveika. Tada gali nuspręsti, ar tikrai nori likti ir, galbūt, kentėti. Bet įsitikinau, kad visada būsiu „balta varna“, kuri nebijo nepopuliarumo, kuriai nereikia būti pilka mase. Visada ieškosiu geriausių išeičių ir išliksiu savimi. Esu pasirengęs būti pokyčiu.“
L. Maciulevičius teigia, kad sanitaro darbo nevertina net ir jį atliekantys jo kolegos. „Man labai gaila, bet susidarė toks įspūdis, kad patys pagalbiniai darbuotojai, slaugytojų padėjėjai nevertina savo darbo, tad galbūt problema yra mūsų pačių viduje? Tiek slaugytojai, tiek slaugytojų padėjėjai turi nustoti žeminti save“, – tvirtino pašnekovas.
Jis tvirtina, kad sanitaro darbas yra ne mažiau atsakingas nei kitų medicinos darbuotojų. „Elementarus pavyzdys: mes atliekame dezinfekciją ir palaikome švarą, o tai ligoninėje yra privaloma. Ir mes esame didelės komandos, kuri turėtų glaudžiai bendradarbiauti, dalis. Ne tik gydytojai atlieka visą darbą. Lygiaverčiai svarbios šio mechanizmo detalės yra ir slaugytojai, ir sanitarai. Gerai atlikdami savo darbą prisidedame prie paciento sveikimo ir visiško komforto“, – kalbėjo L. Maciulevičius.