Anksčiau komisija rinkosi iš kelių galimų perlaidojimo vietų: Bernardinų arba Rasų kapinių Vilniuje.
Vyriausybės vicekancleris Deividas Matulionis sako, kad pirmadienį posėdžiausianti 1863–1864 metų sukilimo vadų atminimo įamžinimo komisija aptars ir palaikų identifikavimo darbus.
Kaip skelbta, mokslininkai jau neabejoja tiksliai identifikavę sukilimo vado Zigmanto Sierakausko palaikus, tuo metu dėl kito sukilimo vado Konstantino Kalinausko palaikų buvo planuojami genetiniai tyrimai.
„Norime, sužinoti, kaip tyrėjams sekasi, ar 100 proc. jau aišku, kad rasti K. Kalinausko palaikai, ar vis dėlto yra tam tikrų abejonių“, – BNS sakė D. Matulionis.
„Jau anksčiau buvo apsispręsta, kad perlaidojimas bus 2019 metų vasarą, kartu pasiūlysime dalyvauti mūsų partneriams: lenkams, ukrainiečiams, su baltarusiais dar neaišku, kaip bus“, – teigė jis.
Sukilėlių palaikai pernai rasti slenkančiame Gedimino kalne atliekant archeologinius tyrimus.
Istorikų duomenimis, ant Gedimino kalno yra palaidotas 21-as prieš daugiau nei pusantro šimtmečio vykusio sukilimo dalyvis.
Šiuo metu mokslininkai yra suradę 17 palaikų.
1863–1864 metų sukilėliai, kovoję prieš Rusijos caro valdžią, siekė atkurti buvusią Lenkijos ir Lietuvos valstybę, kuri buvo aneksuota 1795 metais. Buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje sukilimo pradžia atsišaukimais lenkų ir lietuvių kalbomis paskelbta 1863 metų vasario 1-ąją.
Buvęs Rusijos armijos generalinio štabo kapitonas Z. Sierakauskas pavasarį buvo paskirtas vyriausiuoju Lietuvos sukilėlių karo vadu. Gegužės pradžioje jo kariuomenė sumušta prie Biržų, pats vadas sužeistas pateko į nelaisvę ir netrukus viešai pakartas Vilniuje.
1863 metų pabaigoje į sukilimo slopintojų rankas pakliuvo ir kiti sukilėlių vadai – Antanas Mackevičius ir K. Kalinauskas, jie abu taip pat pakarti viešai. Iš viso Lukiškių aikštėje mirties bausmė pakariant arba sušaudant įvykdyta 21 sukilimo dalyviui.
Per sukilimą mūšiuose buvusios LDK teritorijoje žuvo per 6 tūkst. sukilėlių, į katorgą ir tremtį išsiųsta 25 tūkst. žmonių. Po sukilimo Rusijos imperija Lietuvoje ėmėsi rusinimo politikos – buvo uždarytos lietuviškos mokyklos, uždraustos lietuviškos knygos ir spauda lotyniškais rašmenimis.