Šiuo dokumentu siūloma nustatyti pagrindinius tautinių mažumų teisių ir laisvių apsaugos principus, reglamentuoti tautinių mažumų švietimo, kalbų vartojimo, kultūros vertybių apsaugos, nevyriausybinių organizacijų veiklos klausimus.
Projektas numato, kad „administracinių teritorinių vienetų, kuriuose kompaktiškai gyvena kuri nors tautinė mažuma, vietos įstaigose ir organizacijose greta valstybinės kalbos vartojama tos tautos mažumos (vietinė) kalba“. Taip pat numatyta, kad tokiuose administraciniuose teritoriniuose vienetuose informaciniai užrašai greta lietuvių kalbos gali būti ir tautinės mažumos (vietine) kalba.
Būtent šios įstatymo projekto nuostatos sulaukė neigiamo Seimo teisininkų įvertinimo.
„Lietuvių kalba, pagal Konstituciją įgijusi valstybinės kalbos statusą, privalo būti vartojama visose valstybės ir savivaldos institucijose, visose Lietuvoje esančiose įstaigose, įmonėse ir organizacijose. Įstatymai ir kiti teisės aktai turi būti skelbiami valstybine kalba; raštvedyba, apskaitos, atskaitomybės, finansiniai dokumentai privalo būti tvarkomi lietuvių kalba; valstybės ir savivaldos institucijos, įstaigos, įmonės bei organizacijos tarpusavyje susirašinėja valstybine kalba. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, manome, kad siūloma nuostata prieštarautų Konstitucijos 14 straipsnyje išdėstytam konstituciniam valstybinės kalbos statusui“,- dar 2013 metais tokią išvadą pateikė Seimo kanceliarijos Teisės departamentas.
Vėliau 2016 m. jai pritarė ir Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas.
Nuo 2010 m. neteko galios 1989 m. lapkričio 23 d. priimtas ir Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo 1991 m. sausio 29 d. papildytas ir pakeistas Tautinių mažumų įstatymas.
Šiuo metu tautinių mažumų teisės ir laisvės bei jų apsauga reglamentuojama skirtinguose dokumentuose.