„Jeigu visuomenė žinotų, kas iš tikrųjų vyksta įkalinimo įstaigose, kitaip žiūrėtų į kalinius – dabar gi pateikiama tik tai, kas parašyta popieriuose, o realybė yra visiškai kitokia, ten yra apgailėtina situacija, kuri daugybę metų nesikeičia ir, blogiausia, niekas net nenori, kad situacija pasikeistų“, – sakė Artūras M.
Nors Teisingumo ministerija, kuriai yra pavaldus Kalėjimų departamentas, planuoja kardinalius pokyčius bausmių vykdymo sistemoje, tačiau buvęs nuteistasis netiki, jog situacija iš esmės pasikeis. Be to, vyras įsitikinęs, kad nereikia klausyti politikų kalbų – esą nuo ministrų permainų tiek nuteistieji, tiek juos prižiūrintys pareigūnai negali atsigauti. „O ir naujoji ministrė, kai buvo atvykusi į pataisos namus, taip ir nesugebėjo atsakyti į mums aktualius klausimus“, – aiškino buvęs kalinys.
Aartūras M. interviu Delfi.lt papasakojo ne tik, kaip įkalinimo įstaigos keitėsi per tuos keturiolika metų, kuriuos jis praleido už grotų, bet ir apie tai, kaip nuteistieji yra priversti bendradarbiauti su kriminalinės žvalgybos pareigūnais ir kas laukia tų, kurie atsisako vykdyti jų prašymus, taip pat ir moteris, kurios ryžtasi ištekėti už kalinių. Ne išimtis – ir bausmių vykdymo sistemoje dirbančios pareigūnės, neretai užmezgančios itin artimus santykius su nuteistaisiais.
– Į laisvę išėjau prieš du mėnesius, buvau nuteistas kalėti 14 metų, pastaruosius 12 metų bausmę atlikinėjau Vilniaus pataisos namuose. Kalėjau už netiesioginį tyčinį nužudymą – kitam žmogui atėmiau gyvybę to nenorėdamas, mano veiksmai privedė iki to, kad žmogus mirė. Laiku nesuteikiau pagalbos – pastūmiau žmogų, jis nukrito, išsigandau... Išėjau, o kai sugrįžau pažiūrėti, kas nutiko, jau buvo per vėlu. Bijojau eiti į policiją ir apie tai pranešti, todėl teismas konstatavo, kad vengiau suteikti pagalbą, pabėgau. Už tai man paskyrė kalėti 11 metų, be to, buvau padaręs ir kitų smulkių nusikaltimų, todėl bausmes subendrino.
– Kiek kartų esate teistas?
– Dešimt.
– Daug.
– Tai, kas įdomiausia, pavyzdžiui, jeigu esi padaręs kelis nusikaltimus, anksčiau visus nusikaltimus sudėdavo į vieną bylą ir kartu nuteisdavo, o dabar kiekvieną smulkmeną nagrinėja atskirai, todėl taip ir būna daugiau teistumų.
– Ir visus tuos 14 metų įkalinimo įstaigoje praleidote nuo skambučio iki skambučio?
– Kaip suprantu, dėl to jaučiate nuoskaudą?
– Taip, be abejo, nes 14 metų yra labai daug. Prieš bausmės pabaigą norėjosi kažkokio pasiruošimo, kad žinočiau, kaip elgtis laisvėje, o lengvojoje grupėje kalintys nuteistieji turi ne tik daugiau lengvatų, bet ir didesnes galimybes palaikyti socialinius ryšius su artimaisiais. Ten net maisto galima daugiau nusipirkti.
Į Vilniaus pataisos namuose esančią lengvąją grupę pakliūti – tai, kaip loterijoje kažką laimėti. Žinau labai daug nuteistųjų, kurie visą bausmės laiką nepadarė jokių nusižengimų, bet į lengvąją grupę taip ir nebuvo perkelti, taip pat gaudavo atsakymą, jog nenusipelnė.
Iki šiol palaikau ryšius su daugybe nuteistųjų, jie yra siaube – iš ne lengvojoje grupėje esančių nuteistųjų žada atimti televizorius, muzikos grotuvus, taip pat sumažino apsiprekinimo pataisos namuose esančioje parduotuvėje limitus. O į lengvą grupę neįmanoma pakliūti, todėl ten likusiems bus sudėtinga.
Aš ten tiek metų esu išbuvęs, bet dar ir dabar nesuprantu, ką reikia daryti, kad gautum kokią nors lengvatą net ir gerai besielgdamas.
– O kaip tie 14 metų prabėgo?
– Iš tikrųjų tai sunkiai. Labiausiai sunku buvo dėl administracijos elgesio su nuteistaisiais. Esu sukūręs šeimą, pas mane yra mažas vaikas, todėl esu net papildomo pasimatymo prašęs pasimatyti su savo vaiku, bet negavau – man parašė atsakymą, kad socialinius ryšius galima palaikyti telefonu, laiškais. O mano vaikui – metukai. Kažkaip negražiai skamba. Todėl pakėliau triukšmą, bet kai parodai savo nepasitenkinimą, viskas vėl atsisuka prieš tave patį – nuteistasis agresyvus. Ir vien dėl to, kad tu nori pamatyti savo vaiką ir tavęs netenkina jų priimtas sprendimas.
Labai sunku buvo, nuteistieji patiria didelį spaudimą iš administracijos, ypatingai iš kriminalinės žvalgybos pareigūnų, nes jeigu tu nori kažką pasiekti, gauti darbą, turi pereiti kriminalinės žvalgybos etapą – arba jie tarpininkauja, arba – netarpininkauja. Kad gautų tarpininkavimą, iš nuteistųjų kriminalinės žvalgybos pareigūnai dažnai prašo informacijos.
– Sulaukdavote spaudimo?
– Taip, kartą net per teismą kovojau. Buvau nurašytas į kitą būrį, kuriame kali skirtingus požiūrius į gyvenimą turintys nuteistieji. Nevadinkime to kastomis, nors taip ir yra. Aš nėjau ten gyventi, atsisakiau, todėl net 5 metus administraciniuose teismuose turėjau kovoti, kad įrodyčiau, jog buvau neteisėtai paskirtas į kitą gyvenamąją vietą. Ir teismas tai pripažino, man buvo panaikintos nuobaudos, bet vis vien turėjau penkis mėnesius išbūti drausmės grupėje.
– O kokiai jūs kastai priklausėte?
– Paprastai... Tiesiog nei prie „vierchatūros bachūrų“, nei kažkur kitur...
– Nei prie tų vadinamųjų „gaidžių“?
– Jums siūlė?
– Taip, siūlė. Kai tik pradėjau atlikinėti man paskirtą bausmę ir iš pradžių buvau labai neramus, organizuodavau iš laisvės telefonų permetimus. Kartą mane išsikvietė kriminalinė žvalgyba, sako, mes žinome, kad tu čia judi, darai kažkokius permetimus, ir jeigu tu nori toliau judėti, neleisk judėti kitiems – taip yra sudaroma konfliktinė situacija. Sakė, aš turiu kriminalinei žvalgybai pranešti, jeigu ir kas kitas juda. Aš nesutikau su tokiomis sąlygomis, todėl gal po dvidešimties 20 dienų atsidūriau drausmės grupėje.
– Ir jūsų biznis baigėsi?
– Čia ne biznis, čia buvo savo poreikiams. Nes norėjau palaikyti socialinius ryšius. Jūs įsivaizduokite, įkalinimo įstaigoje nuteistajam suteikia teisę paskambinti vos 15 minučių – ką per tiek laiko galima pakalbėti, jeigu turi tėvą, motiną, brolį, vaiką, žmoną? Todėl daugybė nuteistųjų ir nori turėti telefoną, kad galėtų su artimaisiais palaikyti socialinius ryšius. Žinau daug nuteistųjų, kurie turi telefonus ir nedaro jokių nusikaltimų, tik paskambina mamai, merginai ar šiaip ieško pažinčių. Nes per tas 15 minučių jokios pažinties užmegzti neįmanoma, o laiškai dabar jau kaip ir neegzistuoja.
– Manau, kokia 12 metų. Būdavo suranda, tada įsigyji kitą. Visiems yra puikiai žinoma, kad dauguma nuteistųjų turi telefonus, aišku, ne visi juos naudoja pagal poreikį, būna ir sukčiavimų, todėl gal visuomenė ir žiūri taip, kad, jeigu nuteistasis turi telefoną, tai jau yra siaubas. Ne, nėra siaubas, jeigu tu jį naudoji tik socialiniams ryšiams palaikyti. Reikia turėti telefoną. Jeigu nebūčiau turėjęs telefono, šiandien neturėčiau žmonos, vaiko. Ir galbūt net neturėčiau kur gyventi.
– Taip, ir naudodamasis telefonu.
– Tai atskleiskite tą paslaptį – daugelis stebisi, kad moterys išteka už kalinių.
– Kokia čia paslaptis, viskas priklauso, kaip žmogus save pateikia. Žinau, kad vienos moterys už kalinių išteka dėl finansinės naudos, yra daug santuokų sudarę nuteistieji, kurie įkalinimo įstaigoje užsiėmė sukčiavimais. Dabar tie sukčiavimai nėra labai populiarūs, bet anksčiau būdavo, kad tie nuteistieji susikraudavo daug pinigų ir susiradę kokią paną pirkdavo ir automobilius, ir kitus daiktus. Todėl ir nenuostabu, kad ir įvykdavo santuokos. O kai pinigai baigdavosi pinigai, prasidėdavo skyrybų procesai.
Dabar nevartoju nei alkoholio, nei narkotikų, esu visiškai blaivus ir gyvenu pakankamai gerą gyvenimą.
Jeigu ne šeima, garantuoju, kad išėjęs iš įkalinimo įstaigos jau šiandien būčiau padaręs kokią nors kvailystę. Ir tuo nė kiek neabejoju, nes iš įkalinimo įstaigos išeini būdamas irzlus, labai piktas, žmoguje būna daug agresijos, nes ten yra labai daug pykčio. Nes tavęs neišklauso, tavęs nesupranta, nepadeda. Per tiek metų, praleistų Vilniaus pataisos namuose, turbūt vienintelė Resocializacijos skyriaus darbuotoja Monika Žemaitė, kuri neseniai buvo pradėjusi dirbti, man padėjo – ji visą laiką patardavo, padėdavo, palaikydavo nuteistąjį, kad jis nepalūžtų. Tai vienintelė darbuotoja, kuri su nuteistaisiais bendrauja, o kiti – vis neturiu laiko, vesk save tinkamai ir pan.
– O kaip kaliniai yra paruošiami išėjimui į laisvę?
– Yra tam tikras planas – tai ir psichologinis darbas, ir informacijos suteikimas, kaip susirasti darbą, gyvenamąjį būstą, kaip naudotis pinigais. Taip turėtų būti, bet to visiškai nėra. Įstatyme yra numatyta, kad likus metams iki bausmės pabaigos nuteistasis, kalintis lengvojoje grupėje, gali būti perkeltas į atvirąją koloniją. Bet, kaip minėjau, lengvoji grupė yra tik išrinktiesiems. Vilniaus pataisos namuose didžioji dalis nuteistųjų lengvosiose grupėse kali tik dėl to, kad yra atvykę iš kitų pataisos namų.
– Taip, kitokį, labai pasikeitusį, aš net bijojau. Nors Vilniuje esu praleidęs daug laiko, tačiau išėjęs į gatvę aš net pasiklysdavau. Buvau ant tiek atbukęs, kad eidavau ir nesuprasdavau, kur esu. Ir yra labai daug nuteistųjų, kurie kali po 10 ar daugiau metų, ir jeigu jie yra neparuošiami, jeigu išėję į laisvę neturi kur eiti, tuomet – visiškai siaubas.
– Iš tikrųjų, o jeigu laisvėje niekas nelaukia, kur eiti, kai atsiveria zonos durys?
– Pataisos namai nuteistąjį turi pataisyti, turi su juo dirbti, teikti informaciją, su juo turi bendrauti socialiniai darbuotojai. Kai išeini į laisvę, savaitę turi laukti, kol tau bus paruošta vieta kur gyventi, tebūnie, ir laikinai nakvynės namuose. Bet, manau, tai jau turėtų būti paruošta dar nuteistajam būnant pataisos namuose, kad jis išėjęs turėtų kur eiti. Negirdėjau, kad taip vyktų. Suprantu, kad jeigu nebūčiau turėjęs kur išeiti, kokią savaitę būčiau turėjęs gyventi gatvėje.
– Išeinant duoda pašalpą?
– Ne, bet jeigu nori, tau gali nupirkti bilietą – pasakai, kur važiuoji, parašai prašymą ir viskas. Išėjęs į laisvę turi užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje. Jeigu neturi pinigų, jeigu neturi artimųjų, tai ką daryti tokiam nuteistajam?
– Tai dėl to dalis kalinių iš karto ir grįžta atgal į zoną?
– Taip, pavyzdžiui, toks Aurimas yra sulaikytas dėl dviejų nužudymų Raseinių rajone, kai nužudė taksistą ir sugėrovą. Mačiau, kaip su juo buvo elgiamasi – pareigūnai iš jo nuolat juokdavosi, net kartais jį išnaudodavo, sakydavo, Aurimai, ateik pas mus, kabinetą išplausi, duosime tau kavos. Ir ką, jis išėjo į laisvę, tris ar keturis mėnesius pabuvo ir per televiziją žiūriu žinias – matau, kad jis Raseiniuose nužudė taksistą, iš jo paėmė 300 eurų, ir dar nužudė kažkokį sugėrovą. Ir štai rezultatas, kai nuteistasis išeina į laisvę neparuoštas gyvenimui.
Ir ne vienas yra toks nuteistasis – kiti išėję vagia, plėšikauja.
Galiu drąsiai pasakyti, kad pataisos namai netaiso žmonių. Visiškai. Nežinau, kaip yra kitur, bet net negalėčiau pasakyti, ar yra toks žmogus, kurį Vilniaus pataisos namai pakeitė. Mačiau daug nuteistųjų, prie manęs daug išėjo ir beveik visi anksčiau ar vėliau visvien sugrįždavo atgal.
Naujame Bausmių vykdymo kodekse numatyta, kad televizorius, kompiuterius, muzikos grotuvus gali turėti tik lengvojoje grupėje kalintys nuteistieji. Dabar reikės viską atimti iš nuteistųjų? O juk jie yra visą laiką uždaryti, tik tam tikru nustatytu laiku gali išeiti į lauką. Ką atsikėlus ryte daryti? Ką daryti, jeigu negali pasižiūrėti televizoriaus, pasiklausyti muzikos, išeiti į lauką, pasportuoti? Aišku, popieriuose pas mus yra pilna užimtumo, bet tai yra melas. Jeigu ir skiriamas užimtumas, tai keliems žmonėms, o juk kali keli šimtai nuteistųjų. Pataisos namai pajėgūs užimtumą skirti 5-6 žmonėms, o ką daryti kitiems? Bimbinėti po koridorių?
– Aišku, kad vietoj pasidaryti negali, ji turi atkeliauti iš laisvės. O kokiais keliais ateina iš laisvės, niekam nežinoma (juokiasi – Delfi.lt). Kai dėl koronaviruso buvo paskelbtas karantinas ir buvo draudžiami pasimatymai, narkotikų pataisos namuose tik daugėjo. Tai kokia išvada, jeigu pasimatymų nėra, laiškų nėra? Iš kur jie atkeliauja? Vadinasi yra pataisos namų darbuotojai, kurie irgi sau darosi papildomą kapeiką.
– Tai gal vyko permetimai?
– Ne, į Vilniaus pataisos namus permesti yra labai sudėtinga. Kiek paskutiniu metu mačiau permetimų, nuteistieji nespėdavo jų paimti. Dabar jau kitokia situacija, nes viskas atskirta, užrakinta ir lauke nedaug būna nuteistųjų. Ankčiau būdavo palaida bala – eina, meta, paima. Dabar sudėtingiau su permetimais, todėl yra kiti keliai.
– Bet ta situacija pasikeitė prieš porą metų? Juk anksčiau sakydavo, kad Vilniaus pataisos namai yra bene pavyzdingiausi Lietuvoje, čia ir narkotikų beveik nebūdavo.
– Ne, buvo visą laiką, bet buvo šiek tiek sustoję su narkotikais, kai nuteistuosius išvežė į Kybartus, o iš kitų įkalinimo įstaigų suvežė čia. Buvo nurimę gal metams, kai narkotikai pasirodydavo tik šventinėmis progomis. O dabar vėl paplito – visi rūko „kobrą“, vemia, krenta, be sąmonės guli.
– Iš kur pinigų gauna jai įsigyti?
– Tėvai, artimieji padeda – prasideda melagystės, narkomanas yra toks sutvėrimas, kad jis pradeda meluoti. Ypatingai gaila jaunų žmonių, nes, būna, atvažiuoja 19-20 metų vaikinai, o narkomanas jau į akis nukreipęs – aha, jaunas, greičiausiai mama jį myli, tai imk parūkyk, o jam patiko. Tada jau ir pradeda skambinti: „Mama, mane užmuš, duok pinigų“. Kiti dar savo daiktus parduoda, yra daugybė variantų narkotikus vartoti.
– O jūs vartojote?
– Anksčiau vartojau. Ne dėl to, kad man patinka, o iš neturėjimo ką veikti. Bet aš ant „kobros“ neužsikabinau, žaidžiau su kitais, bet kai pajaučiau, kad grimzdu į dugną, kreipiausi pagalbos. Baigiau reabilitacijos kursus ir džiaugiuosi, kad man pavyko.
– Noras galbūt ir yra, noras atsiranda, kai papuoli į keblią situaciją, kai kamuoja nerimas, baimė ar koks nesutarimas įvyksta. Arba negali kokios nors problemos išspręsti. Tai yra priklausomybė, tada atsiranda noras, bet, ačiū Dievui, dar laikausi, nepuolu į tai. Pas mane yra svarbesnių dalykų – šeima, vaikas.
– Jeigu ne šeima, tuomet...?
– Kai išėjau į laisvę, pagalvojau, kaip gerai, kad turiu šeimą, nes jeigu neturėčiau šeimos, o išeičiau į laisvę ir neturėčiau kur eiti, kur priglausti, juk esu be pinigų. Benamis turbūt niekam nereikalingas, todėl ir į darbą manęs niekas nepriimtų. Tada ir bandai bėgti nuo problemos, o bėgimas nuo problemos yra narkotikų vartojimas – apsisvaigini ir atrodo, kad nieko nėra, gyvenimas kaip ir gražus. Žinau keletą žmonių, kurie išėję į laisvę nežino ko griebtis, kaip pradėti gyventi ir jie šiandien vartoja narkotikus. Tai labai didelė problema.
– Kodėl neina?
– Reabilitacijoje skiriasi sąlygos nuo pataisos namų, daugelis nenori laikytis tvarkos, ten automatiškai turi visko atsisakyti. Ir priklausomybės kastoms. Dar neina ir dėl to, kad reabilitacijoje gali ilgiausiai išbūti 12 mėnesių – tuomet gyveni vieną gyvenimą, o po to grįžti atgal pas tuos pačius nuteistuosius, iš kurių išėjai. Grįždamas atgal sulauksi patyčių, kad esi „dramblys“ ar pan. O jeigu iš žmogaus tyčiojasi, iš jo juokiasi, jis gali palūžti ir vėl pradėti vartoti. Be to, koks tikslas eiti į reabilitaciją ir po to grįžti ten, kur pats vartojai arba ten yra vartojama. Tai yra beprasmiškas dalykas, koks čia gydymasis, jeigu grįžti atgal? Mano nuomone, jeigu nuteistasis praėjo reabilitacijos kursą, turėtų būti atskiras būrys tokiems žmonėms.
– Užsiminėte apie kastas. Jos egzistuoja Vilniaus pataisos namuose?
– Taip. Visuose pataisos namuose egzistuoja. Yra „bachūrai“ ir žemesnės kastos nuteistieji, sukelti bendrai gyventi – tai ir „gaidžiai“, „ožiai“, anksčiau dar būdavo ir „drambliai“, bet dabar jų jau lyg ir nėra. Aukštesnio lygio nuteistieji gyvena atskirai, nors visur yra fiksuojama, kad pataisos namuose kastų nėra, mes laikomės Konstitucijos ir visi žmonės pas mus yra lygūs, bet visi puikiai žinome, kad taip nėra. Jeigu norima palaužti nuteistąjį, tai iš žemesnės kastos jis būna perkeliamas į aukštesnės kastos nuteistųjų būrį, kur jis tikrai neis. Tai ir viskas – jam skiriama nuobauda, jis uždaromas į drausmės grupę, kur niekas nenori būti, ir kai kurie nuteistieji palūžta, sutinka su, pavyzdžiui, kriminalinės žvalgybos pareigūnų sąlygomis – teik mums informaciją ir mes tau nutiesime kilimą. Taip ne vienas nuteistasis palūžo. Arba, pavyzdžiui, nuteistieji turi šeimas, o patekę į drausmės grupę negali su jais bendrauti, todėl pasirenka šeimą ir nežiūri į tą supratimą, kad negalima kitų įskųsti.
– Na, anksčiau tokius „drambliais“ vadindavo, o dabar ši kasta kaip jau ir išnykusi.
– Tai nori ar ne, bet turi priklausyti?
– Šiaip jo, tau priskiria, ne pats pasirenki. Jeigu nuteistasis nepasodintas pas aukštos kastos nuteistuosius, vadinasi, jis priklauso žemesnei kastai ir jis yra arba „ožys“, arba „gaidys“. „Ožiais“ yra laikomi tie, kurie teikia informaciją, bet gali būti ir taip, kad tu būsi „ožiu“ vien dėl to, kad esi tame būryje, nors ir nė vieno žmogaus nesi įskundęs.
– Tas pats kaip ir „gaidys“?
– Taip, tik nebūtinai gali teikti lytines paslaugas.
– O taip ir yra ar čia tik išgalvotos istorijos, kad jie šias paslaugas teikia?
– Taip, visko yra. Dabar gal mažiau, anksčiau būdavo, kad kai kurie netgi gyvendavo šeimomis. Aišku, tai nebūdavo atvirai afišuojama, bet faktas tas, kad visi žinodavome, jog tas gyvena su tuo, pas juos kažkokia meilė...
– O kaip nuteistieji į tokius dalykus reaguoja?
– Baisiai. Automatiškai tokie asmenys yra atskiriami, prieš juos niekas smurto nenaudoja, bet nuo jų laikomasi atokiau. Zonoje esu matęs ir pedofilų, ir nekrofilų. Kas yra įdomiausia, Vilniaus pataisos namuose daug darbo vietų užima būtent nuteistieji, nuteisti už seksualinius nusikaltimus prieš vaikus. Ir jie dar būna lengvosiose grupėse, gauna įvairiausių lengvatų.
– Gal taip juos atskiria nuo kitų nuteistųjų, kad jų neliestų ir nekiltų nereikalingų konfliktų?
– Ne, neatskiria, jie gyvena kartu. Bet iki šiol taip ir nesupratau, kodėl jiems duodama daugiau lengvatų. Gal galvoja, kad jie yra nelaimingi...
– Yra vienas nuteistasis, kurio turbūt niekada nepamiršiu – jis sėdi už pedofiliją ir didžiuojasi savo padarytu nusikaltimu. Jis apie savo padarytą nusikaltimą pasakoja su pasididžiavimu. Ir su tokiu nuteistuoju įkalinimo įstaigoje niekas nedirba. Manau, kad jis turi kažkokį sutrikimą, su juo reikia dirbti, kalbėti, nes jis anksčiau ar vėliau išeis į laisvę. Bet niekam neįdomu – tiesiog Petrai imk šluotą ir tvarkyk koridorių. Va čia toks darbas su nuteistuoju. Manau, kad su tokiais žmonėmis, kurie prieš vaikus naudoja smurtą, daugiausiai reikėtų dirbti.
– O kiti nuteistieji prieš pedofilus nenaudoja prievartos? Juk laisvėje yra kalbama, kad už seksualinius nusikaltimus nuteistiems asmenims už grotų tikrai nėra lengva gyventi.
– Anksčiau naudodavo, o dabar ne, nes niekas nenori būti pakartotinai nuteistas. Dabar baudžiamosios bylos yra keliamos net už menkiausią nusižengimą, užtenka kitą nuteistąjį vos pastumti. Vilniaus pataisos namuose yra labai daug bylų iškelta, nors daug jų teismo nepasiekia, bet faktas, kad bylos yra keliamos. Man irgi buvo iškėlę vien dėl to, kad stovėjau šalia, kai tarp dviejų nuteistųjų kilo konfliktas ir jie susimušė. Ir kažkas pasakė, kad mačiau, kaip Marcinkevičius sudavė smūgį – to užteko, buvo iškelta baudžiamoji byla, nors aš pirštu nepaliečiau. Tokios situacijos kainuoja daug nervų – juk esu teistas už smurtinį nusikaltimą ir teismas greičiausiai patikėtų, kad sudaviau ir gaučiau papildomą bausmę. Bet galop man bylą nutraukė.
– Yra labai blogai, nes, pavyzdžiui, pedofilai tokia situacija naudojasi – jie patys provokuoja. Žino, kad prieš jį nepanaudosi smurto, bet atsiranda tokių, kurie nekreipia, kad bus skirta bausmė ir vis tiek panaudoja smurtą. O administracija dangsto – sako, visi žmonės pas mus lygūs. Nelygūs, net laisvėje ne visi lygūs, todėl įkalinimo įstaigoje tuo labiau ne visi lygūs žmonės.
Manau, tokie nuteistieji turėtų sėdėti viename būryje, tegul jie tarpusavyje dalinasi savo įspūdžiais. Kodėl aš, būdamas rūkykloje, turiu klausytis, kaip kažkoks iškrypęs žmogus pasakoja savo nusikaltimo istoriją? Man šlykštu, aš pats turiu vaikų ir man norėtųsi jį sudraskyti, bet turiu valdytis, stovėti ir klausytis. O pasakysi, Petrai, užsičiaupk, tai jis nubėgs ir pasiskųs, jog jam neleidžia kalbėti. Tai yra sudėtinga ir baisu.
– Gyvenimas, prie kurio turi prisiderinti?
– Taip, turi derintis, jeigu nori išgyventi ir išlikti. Vieni derinasi, nes nori anksčiau laiko išeiti į laisvę, kiti – dėl to, kad nenori papildomos bausmės, dar kiti dėl kokių nors sąlygų, kad gautų lengvąją grupę, galėtų parduotuvėje nupirkti daugiau produktų. O šiaip tai įdomi sistema – nuteistąjį bando pataisyti per skrandį: uždraudė nusipirkti kiaušinius, miltus, uogienes. Kalint paprastoje grupėje to negalima valgyti. Kodėl? Juokingai ir tuo pačiu absurdiškai tai atrodo.
Aišku, gali bandyti per kitus nuteistuosius nusipirkti, nes Vilniaus pataisos namuose lengvoji grupė nėra atskirta nuo paprastosios grupės, visi gyvena kartu. Ir koks absurdas – lengvojoje grupėje galima turėti televizorių, o paprastojoje – ne, nors jie gyvena vienoje patalpoje. Aišku, tada gali prasidėti pykčiai – vienas norės pažiūrėti žinias, kitas – futbolo varžybas.
– O ką jūs žiūrėdavote per televizorių?
– Žinios yra vienas iš pagrindinių dalykų, o šiaip būna, kad iš anksto įsirašome serialų, filmų ir žiūrime.
– Teisingumo ministrė viešai kalbėjo, kad įkalinimo įstaigų laukia daug permainų. Kaip vertinate jos inicijuojamus pokyčius?
– Absurdiška. Aš ja tikėjau, klausiausi, stebėjau net išėjęs į laisvę, nors išėjęs iš ten turėčiau kuo greičiau viską pamiršti. Bet ne – pas mane yra išlikę tiek nuoskaudų, kad tokia sistema pas mus bjauri. Kai teisingumo ministrė buvo atvykusi į pataisos namus, nuteistieji jai užduodavo klausimus, o ji nesusigaudė, nežinojo apie ką kalbėti. Paskui ji po truputį bandė kažką daryti, visi labai džiaugėsi, kad keisis Bausmių vykdymo kodeksas, bet dabar, kiek bendrauju su nuteistaisiais, sako, kad absurdiškas pasikeitimas. Nieko geriau nepasidarė.
– Taip, labai nusivyliau. Ir dar mane stebina, kad kriminalinės žvalgybos pareigūnams suteikta daug teisių. Juk nuosprendyje, kuriuo nuteistieji yra įkalinami, nėra parašyta, kad už grotų turėsi bendrauti su kriminalinės žvalgybos pareigūnais. Tai kiekvieno nuteistojo pasirinkimas. Dabar kriminalinės žvalgybos pareigūnams suteikta daug laisvės, jie net ne pataisos namams, o Kalėjimų departamentui priklauso. Jie nuteistuosius papirkinėja už cigaretes, pinigus, papildomus pasimatymus – visokiausiais būdais bando užverbuoti nuteistąjį. O jeigu mato, kad nuteistasis bendrauja su aukštesnio rango nuteistaisiais, tai tuo labiau jį bando pritraukti. Pareigūnai nepagalvoja, kad nuteistiesiems sukelia pavojų – juk jeigu iškils į viešumą, kad jie kažką seka ir renka informaciją, gali būti prieš juos panaudotas smurtas, išsityčiota. Gali net ir laisvėje kas nors iš šeimos narių nukentėti. Atsimenu vieną istoriją, kai vienas nuteistasis bendradarbiavo su pareigūnais, o prieš jo žmoną, kai ji atvyko į pasimatymą, prie pataisos namų buvo panaudotas smurtas.
Mano labai geras pažįstamas bendradarbiavo su pareigūnais ir už informacijos teikimą gaudavo pinigus. Tai tikrai žinau – 100, 150 eurų, įkalinimo įstaigoje tai geri pinigai. Būna, kad ir cigaretėmis atsiskaito. Anksčiau nešdavo kontrabandines, bet kažkas iš nuteistųjų pasiskundė, todėl jos baigėsi. Būdavo, atnešdavo kontrabandinių festo cigarečių ir jeigu pas nuteistąjį pamatydavai šias cigaretes, iš karto suprasdavai, kad jis jau dirba.
– Žinau šią istoriją. Ten buvo sužaistas spektaklis – tas kalinys labai gerai sutarė su viena psichologe, o daugelis įtarė, kad ji į zoną nešioja draudžiamus daiktus, todėl kriminalinės žvalgybos darbuotojas tam nuteistajam davė telefoną ir paprašė pas ją nueiti į kabinetą bei paprašyti jį paslėpti. Jis nuėjo ir paprašė palaikyti telefoną, ji sutiko.
Vienas sužavi mūsų Lietuvos gangsteriai, kurie turi daug pinigų – dideli pinigai daug padaro. Mažas telefoniukas laisvėje kainuoja 15 eurų, o įkalinimo įstaigoje – 300 eurų, todėl daug kas pagalvoja, kodėl gi ne, nesudėtinga tokį telefoniuką atnešti. Ir neša. Tas pas ir su narkotinėmis medžiagomis – į kišenę įsipylei žiupsnelį ir niekas net nesupras, kad neši. Yra daugybė tų būdų, neįmanoma to sustabdyti.
– Bet juk ne visos pareigūnės daro tai dėl pinigų...
– Taip, kažkas daro ir iš melės, bet, mano nuomone, daugiau daroma dėl pinigų, o ne iš meilės. Juk ir daugelis nuteistųjų neįsimyli pareigūnių, bet joms parodo meilę iš savanaudiškumo, kad galėtų jas išnaudoti.
– Tos pareigūnės gal labai vienišos, kad taip lengvai pasiduoda?
– Greičiausiai, kad vienišos. Žinau pareigūnes, kurios iki šiol per feisbuką su tam tikrais žmonėmis bendrauja, vienas nuteistasis net yra pasigyręs, taip pat atsiuntęs susirašinėjimus, vaizdo skambučių nuotraukas, sakė, va, žiūrėk, koks aš kietas, galiu prikalti pareigūnę.
– O jie kitų nuteistųjų akimis yra laikomi „kieti“ vien dėl to, kad užmezgė artimą ryšį su pareigūne?
– Ne, kas protingesnis, tokių dalykų niekada neviešins. Tarp nuteistųjų tokios žinios labai greitai sklinda, ši informacija nueina ir iki administracijos, todėl kiekvienas protingesnis tikrai nutylės, nebent savam nedideliame rate galbūt ir pasisakys.
– Taip, yra kažkoks noras pasigirti. Papasakosiu savo istoriją, bet tai nesusiję su pareigūne. Buvau pataisos namuose įsidarbinęs parduotuvėje ir buvo pardavėja, kuri mane buvo įsimylėjusi. Ir ji man pati pasisiūlė – sako, tau ką nors atnešti iš laisvės? Ji pasakojo, kad uždirba 400 eurų, klausė, kiek zonoje kainuoja telefonai. Pasakiau, kad 250-300 eurų. Ir ji man atnešė keturis telefonus – daviau 400 eurų. Sako, gal dar atnešti? Sakau, atnešk. Dar kartą atnešė, sakau, viskas, gana, tu nenešiok, o ji – zuikuti tu mano... Ji norėjo mane nustebinti, nudžiuginti – nešė jau ne tuos vadinamuosius pirštukus, o išmanųjį telefoną. Ir su juo pakliuvo. Aš taip praradau darbą, nors man to telefono net nereikėjo, ir ji prarado. Faktas, kad daug ką padaro atlyginimas – juk ji atnešė kelis telefonus ir gavo antrą atlyginimą.
Negaliu viešinti nei nuteistojo, nei pareigūnės, bet žinau, kad būna labai aistringų pokalbių – kartais tai vyksta tik dėl to, kad paskui būtų galima šantažuoti. Įsivaizduokite, įkalbi pareigūnę, kad ji per kamerą žaistų su tavimi, o tu visa tai užfiksuoji. Ir būna taip, kad ta moteris yra ištekėjusi, dėl to pakliūna dar į didesnius spąstus.
– Jos tokios naivios, kad taip elgiasi? Juk turi puikiai suprasti, kas joms gresia.
– Jos negauna dėmesio iš savo vyrų, greičiausiai. Kiek įkalinimo įstaigoje moterys gauna dėmesio, tiek niekur kitur negauna. Bet kuri, tegul būna ir negraži, bet ji vis tiek gaus dėmesio, o kartais žmogus nuo tokio dėmesio palūžta, o dar kai pradeda viską žadėti, dar labiau įklimpsta.
Tai vyko visais laikais, tik anksčiau apie tai viešai nebuvo kalbama. Aš bausmės pradžioje buvau įkalintas Kybartuose, tai ten net žodžiais neįmanoma apibūdinti, kas ten vykdavo – ten buvo visiška laisvė. Atsimenu, būdavo per kratą surasdavo telefoną, tai prašydavome, kad neišneštų, o jis atvirai pasakydavo – davai papildai sąskaitą 100 litų ir telefonas lieka. Taip ir būdavo.
Esu pats sau pasižadėjęs, jog kaip bebūtų sunku, eisiu prašysiu pagalbos, kreipsiuosi į žmones, savivaldybę, darysiu viską, kad daugiau nepakliūčiau už grotų. Ir žinau, kad jeigu sulauksiu pagalbos, jeigu nebūsiu atstumtas, nepadarysiu naujo nusikaltimo. Nenoriu ten sugrįžti, nors iki šiol ir bendrauju su ten likusiais žmonėmis.
– Bet gal reikėtų užversti tą puslapį ir pradėti gyvenimą iš naujo?
– Taip, reikėtų, bet reikia ir apie tai, kas ten vyksta kalbėti. Vienas aukšto rango pareigūnas man yra pasakęs: nėra nė vieno įstatymo, kurio nebūtų galima apeiti. Todėl jie tuo ir naudojasi, kad kiekvieną įstatymą galima apeiti. Jeigu įstatymas galioja ir jis ne visiems yra pritaikomas, yra blogai – įstatymas turi galioti visiems. Daug nuteistųjų net verčiasi iš kailio, žiūrėkite, kaip aš noriu pasikeisti, jūs man padėkite, paskatinkite ir aš būsiu geras žmogus, bet ne – stop, pas mus yra kitų nusipelniusų. Nors iš tikrųjų mes visi vienodi žmonės esame.